Kaimynus pakvietė į kiemo turgelį

Kai­my­nus pa­kvie­tė į kie­mo tur­ge­lį

Šiau­lie­tės Ode­ta Pa­mer­nec­kai­tė ir Ing­ri­da La­tai­ty­tė, kaip ir dau­ge­lis mo­te­rų, ar­tė­jant Ve­ly­koms na­muo­se at­li­ko ge­ne­ra­li­nę tvar­ką ir ati­dė­jo daik­tus, ku­rių na­muo­se nie­kam ne­be­rei­kia. Bet ne tam, kad juos iš­mes­tų, o  kad pa­kvies­tų kai­my­nus į kie­mo tur­ge­lį. Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį jau tre­čią kar­tą mo­te­rys su­ren­gė kiem­tur­gį. Kel­mės gat­vė­je aš­tuo­nio­lik­tuo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­tą­jį na­mą kai ku­rie šiau­lie­čiai ži­no ir dėl vie­šos bib­lio­te­kė­lės, įkur­tos dai­lia­me kny­gų na­me­ly­je.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Kiem­tur­gis – sma­gi die­na

Nors praė­ju­sį sek­ma­die­nį pa­va­sa­rio sau­lė ne­le­pi­no, o vė­jo gū­siai nuo­lat tai­kė­si ap­vers­ti pa­ka­bas su rū­bais, mė­tė nuo sta­lų leng­ves­nius daik­tus, Ing­ri­dos ir Ode­tos na­mo kie­me šur­mu­lia­vo tur­ge­lis. Dvi pui­kiai su­ta­rian­čios kai­my­nės, su­rin­ku­sios na­miš­kiams ir joms pa­čioms ne­be­tin­ka­mus dra­bu­žius, ran­ki­nes, na­mų bei bui­ties ra­kan­dus, su­ren­gė jų par­da­vi­mą.

Dau­gu­ma pir­kė­jų – kai­my­nai, bi­čiu­liai, pa­žįs­ta­mi. O kai ku­rie praei­viai, ma­ty­da­mi ant di­džiu­lio in­di­vi­dua­laus na­mo spal­vin­gą už­ra­šą „Tur­ge­lis“, be­si­plaiks­tan­čius ba­lio­nus, smal­su­mo ve­dami ne­drą­siai su­ko pro at­vi­rus var­tus.

Šei­mi­nin­kės, pa­si­tik­da­mos pir­kė­jus, vai­ši­no sal­dai­niais ir pa­čių kep­tais gar­du­my­nais, gy­rė sa­vo pre­kes, o kai ku­rias siū­lė pa­siim­ti do­va­nai. Pokš­ta­vo sau tin­ka­mą daik­tą ra­dę ir pir­kė­jai, ne­si­de­rė­da­mi dė­jo­si į krep­šius, nes be­veik vi­sų jų kai­na te­bu­vo sim­bo­li­nė – nuo po­ros de­šim­čių cen­tų iki po­ros ar tri­jų eu­rų.

Kiem­tur­gis, skam­bant bliu­zui, sma­giai šur­mu­lia­vo ke­lias va­lan­das. Pa­leng­va tuš­tė­jo la­ga­mi­nai su vai­kiš­kais dra­bu­žė­liais, dė­žės su žais­lais, au­ga­lų so­di­ni­mo reik­me­ni­mis, in­dais, pa­puo­ša­lais mo­te­rims ir in­ter­je­rui de­ko­ruo­ti.

Kai šiuo­se na­muo­se sa­vo ati­tar­na­vu­sių, bet tvar­kin­gų ir ge­rai pri­žiū­rė­tų daik­tų be­veik ne­li­ko, tur­ge­lio su­ma­ny­to­jų kie­me­lio už­da­ro­jo­je da­ly­je pa­kvi­po ant gro­te­lių ke­pa­mi keps­niai ir ma­ri­nuo­tos dar­žo­vės. Tur­ge­lio šei­mi­nin­kių lau­kė sma­gūs, na­miš­kių pa­ruoš­ti sek­ma­die­nio pie­tūs ir džiaugs­mas, kad su­ma­ny­tie­ji kiem­tur­giai tam­pa vis po­pu­lia­res­ni, o ir daik­tai, ku­rių joms ne­be­rei­kė­jo, su­si­ra­do nau­jus šei­mi­nin­kus.

Abi mo­te­rys sa­vo na­mų biu­dže­tus pa­pil­dė po ke­lias de­šim­tis eu­rų.

Pa­vyz­dys – nor­ve­gų šei­ma

Dai­li­nin­kė Ode­ta Pa­mer­nec­kai­tė ir eks­kur­si­jų gi­dė Ing­ri­da La­tai­ty­tė kai­my­nė­mis ta­po prieš tre­je­tą me­tų, kai Ing­ri­da su šei­ma nu­si­pir­ko pu­sę in­di­vi­dua­laus na­mo, ku­ria­me jau gy­ve­no Ode­ta. Dvie­jų kū­ry­bin­gų, veik­lių mo­te­rų ir jų šei­mų bi­čiu­lys­tė už­si­megz­ti ne­tru­ko.

„Prieš ke­le­tą me­tų te­ko ma­ty­ti, kaip Vil­niaus se­na­mies­ty­je, ne­to­li Ka­ted­ros, gy­ve­nu­si nor­ve­gų šei­ma su­ren­gė kie­mo tur­ge­lį – tie­siog iš­ne­šė į kie­mą ne­be­rei­ka­lin­gus daik­tus ir par­da­vi­nė­jo už sim­bo­li­nę kai­ną“, – iš kur kiem­tur­gio idė­ja, at­sklei­džia Ode­ta.

Kai Ode­ta apie nor­ve­gų tur­ge­lį pa­pa­sa­ko­jo sa­vo kai­my­nei Ing­ri­dai, ši už­si­de­gė en­tu­ziaz­mu: „O ko­dėl mums to ne­pa­da­rius?“ Ne­ra­du­sios rim­tos prie­žas­ties at­si­sa­ky­ti su­ma­ny­mo, mo­te­rys ėmė­si nau­jo­vės. Prieš tre­je­tą me­tų jos su­ren­gė pir­mą­jį sa­vo kie­mo tur­ge­lį. Ga­vu­sios gat­vės kai­my­nų pa­lai­ky­mą ir pa­dė­kų, mo­te­rys ne­nu­lei­do ran­kų.

Šie­met Ing­ri­da į kie­mą par­duo­ti iš­ne­šė ir bal­dų – kei­čiant na­mų in­ter­je­rą ne­be­ti­ko me­ta­lo ir stik­lo konst­ruk­ci­jų kom­piu­te­rio sta­las, mo­der­nios, eko­lo­giš­ka oda trauk­tos kė­dės. Be­je, jos bu­vo bran­giau­sia tur­ge­lio pre­kė: vie­na kai­na­vo tris eu­rus. To­dėl ir ne­tru­ko su­lauk­ti pir­kė­jo.

Ode­ta sa­vo par­duo­da­mų nau­do­tų daik­tų asor­ti­men­tą dar pa­pil­dė me­niš­kais sa­vo rank­dar­biais, o jos duk­tė Ru­gi­lė – ke­pi­niais be cuk­raus.

Mo­te­rys sako kad to­kie kie­mo tur­ge­liai dar te­bė­ra nau­jo­vė, bet nau­din­ga ir par­duo­dan­čia­jam, ir per­kan­čia­jam.

„O svar­biau­sia, kad ne­rei­kia ge­ro, ma­žai nau­do­to daik­to tie­siog iš­mes­ti, ar­ba kaup­ti kur na­muo­se ir užim­ti vie­tą“, – sa­kė Ing­ri­da.

Kny­gos vi­sų ir vi­siems

Per­nai rugp­jū­tį prie Ode­tos var­te­lių duk­tė Ru­gi­lė su tė­čiu pa­sta­tė bal­tą kny­gų na­me­lį vie­šai bib­lio­te­kė­lei.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je plin­tan­ti idė­ja sta­ty­ti to­kius kny­gų na­me­lius, kur pa­siim­ti kny­gą pa­skai­ty­ti ar pa­si­lik­ti ją sau ga­li kas pa­no­rė­jęs, Ode­tos šei­mo­je su­lau­kė at­gar­sio.

Pap­ras­tai to­kios ini­cia­ty­vos ima­si vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Ode­tos šei­mo­je to ėmė­si Ru­gi­lė. Mer­gi­na iš­gir­du­si apie Vil­niaus uni­ver­si­te­to ini­cia­ty­vą sos­ti­nė­je įreng­ti to­kią bib­lio­te­kė­lę, už­si­de­gė su­ma­ny­mu ją pa­sta­ty­ti ir prie sa­vo na­mų.

Ode­ta pa­sa­ko­ja, kad daug skai­tan­ti Ru­gi­lė in­ter­ne­te su­si­ra­do in­for­ma­ci­jos, jog to­kie kny­gų na­me­liai yra re­gist­ruo­ja­mi pa­sau­li­nia­me kny­gų na­me­lių že­mė­la­py­je, jiems su­tei­kia­mas ser­ti­fi­ka­tas ir nu­me­ris. Len­te­lę su už­ra­šu „ Litt­le Free Lib­ra­ry.org“ ir in­di­vi­dua­liu nu­me­riu Ode­tos šei­ma par­si­ve­žė iš vie­no rad­vi­liš­kie­čio, ku­ris ta­pęs vie­nu pir­mų­jų ša­ly­je šios ini­cia­ty­vos su­ma­ny­to­jų, tu­rė­jo tei­sę su­teik­ti to­kioms bib­lio­te­kė­lėms ženk­li­ni­mo len­te­lę.

„Pra­džio­je žmo­nės keis­tai rea­ga­vo, klaus­da­vo, ar ga­li pa­siim­ti kny­gą, – pri­si­me­na pir­mą­sias bib­lio­te­kė­lės die­nas Ode­ta. – Bū­da­vo, kad nak­ti­mis atei­da­vo pa­si­švies­da­mi te­le­fo­nais. Gal žmo­nėms bu­vo ne­drą­su smal­sau­ti? O da­bar bū­na, kad at­ve­ža kny­gų mai­šais, kar­tais ei­na klaus­ti, kur pa­lik­ti, nes į na­me­lį ne­be­tel­pa. Bib­lio­te­kė­lė ta­po rei­ka­lin­ga ir kny­gas iš­ve­žan­tiems iš na­mų, ir atei­nan­tiems pa­siim­ti jų pa­skai­ty­ti. Pa­ma­to­me tik: čia na­me­lis pil­nas, čia vėl li­ku­sios tik ke­lios kny­gos. Žmo­nės at­ne­ša ne tik se­nų, bet ir spaus­tu­vių da­žais kve­pian­čių po­pu­lia­rių kny­gų.“

Kai­my­nės Ode­ta ir Ing­ri­da džiau­gia­si, kad bib­lio­te­kė­lė prie jų na­mo tam­pa vis ži­no­mes­nė, kad vis dar yra žmo­nių, ku­riems skai­ty­mo ne­pa­kei­čia ki­ti po­mė­giai.

„Kar­tą priė­jo „bom­že­lis“, ap­žiū­rė­jo kny­gas, o pa­ma­tęs ma­ne klau­sia: „Ar ne­pa­sa­ky­tu­mei, po­nia, kur ma­ku­la­tū­rą su­per­ka?“ – pri­si­mi­nu­si bib­lio­te­kė­lės gy­va­vi­mo pir­muo­sius mė­ne­sius juo­kia­si Ing­ri­da. – Paaiš­ki­nau, kas yra ir ant lan­ge­lio pa­ra­šy­ta: kad čia kny­gos  ne ma­ku­la­tū­rai, o skai­ty­mui. Bet tai ir te­bu­vo vie­nin­te­lis kar­tas, kai at­vi­rai kė­sin­ta­si į mū­siš­kės bib­lio­te­kė­lės tu­ri­nį.“

Ode­ta sa­vo kai­my­nę pa­pil­do ki­tu pa­sa­ko­ji­mu: „Kar­tą prie bib­lio­te­kė­lės su­ti­kau var­ga­ną mo­te­riš­kę. Ji ap­si­džiau­gė, kad čia ga­li atei­ti kny­gų, nes na­muo­se tu­ri­mos – po ke­lis kar­tus per­skai­ty­tos, o te­le­vi­zo­rius su­ge­dęs.“

Šiau­lie­tės kai­my­nės Ode­ta ir Ing­ri­da įsi­ti­ki­nu­sios, kad tiek tra­di­ci­ja ta­pę jų na­muo­se kie­mo tur­ge­liai, tiek bib­lio­te­kė­lė prie gat­vės ska­ti­na šil­tus tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ge­ra­no­riš­ku­mą ne tik tarp kai­my­nų, bet ir tarp vie­nas ki­tą ne­pa­žįs­tan­čių žmo­nių.

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­roms ini­cia­ty­voms šiau­lie­tės Ode­ta (kai­rė­je) ir Ing­ri­da vie­na ki­tą pa­lai­ko.

Tur­ge­liai Kel­mės gat­vės in­di­vi­dua­laus na­mo kie­me – tam­pa tra­di­ci­ja.

Šiau­lie­čių po­ra do­va­no­ti skir­tų pa­puo­ša­lų dė­žu­tė­je džiau­gė­si ap­ti­kę si­dab­ri­nę apy­ran­kę –- ją pa­ža­dė­jo do­va­no­ti sa­vo duk­rai.

Ode­tos me­ni­niai dir­bi­niai in­ter­je­rui puo­šė tur­ge­lį ir trau­kė pir­kė­jų dė­me­sį.

Ru­gi­lė džiau­gia­si, kad vis dau­giau žmo­nių nau­do­ja­si bib­lio­te­kė­le prie jos na­mų.

Pi­kė­jai rink­da­mie­si sau rei­ka­lin­gus daik­tus, ga­lė­jo iš­girs­ti ir jų is­to­ri­jas.