Kaip gyvensime po 2020-ųjų?

Kaip gy­ven­si­me po 2020-ųjų?

2020-ie­ji – ri­ba, už ku­rios mū­sų lau­kia ne­ži­nia. Neaiš­ku, ar ir to­liau gau­si­me Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­si­nę pa­ra­mą, o jei­gu ji bus, tai ne­ži­nia, ko­kia. Ko­kios klai­dos bu­vo pa­da­ry­tos pa­nau­do­jant ES skir­tus mi­li­jar­dus ir į ką reik­tų orien­tuo­ti mū­sų eko­no­mi­ką, že­mės ūkį, kad šios ša­kos tap­tų kon­ku­ren­cin­gos?

Apie tai prie ŽAL­GI­RIO NA­CIO­NA­LI­NIO PA­SIP­RIE­ŠI­NI­MO JU­DĖ­JI­MO ap­skri­to­jo sta­lo dis­ku­ta­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys, eko­no­mi­kos pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis GLA­VEC­KAS, Lie­tu­vos darb­da­vių kon­fe­de­ra­ci­jos vyk­do­ma­sis di­rek­to­rius Da­nas AR­LAUS­KAS, bu­vu­si Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rė, fi­nan­sų eks­per­tė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė Mar­ga­ri­ta STAR­KE­VI­ČIŪ­TĖ ir da­bar­ti­nis eu­ro­par­la­men­ta­ras Va­len­ti­nas MA­ZU­RO­NIS. Dis­ku­si­ją ve­dė žal­gi­rie­tis Ge­di­mi­nas JA­KA­VO­NIS.

Valentinas Mazuronis

V.MA­ZU­RO­NIS: Pa­gal ma­no tu­ri­mą in­for­ma­ci­ją, lai­ko­tar­pis po 2020 me­tų kol kas tik­rai neaiš­kus ir dis­ku­si­jos tu­rė­tų pra­si­dė­ti maž­daug 2018 me­tų ant­ro­jo­je pu­sė­je. Svar­biau­sia kri­te­ri­jai, kaip ir kiek bus skirs­to­ma. Iš tie­sų šian­dien tai ne­ži­no­ma. Ir, ma­nau, nie­kas ne­ga­lė­tų to pa­sa­ky­ti.

Jei ver­tin­tu­me da­bar­ti­nį mū­sų fi­nan­si­nį pe­rio­dą, nea­be­jo­ti­nai Lie­tu­vai eu­ro­pi­nės in­ves­ti­ci­jos la­bai nau­din­gos. Bet, ma­no nuo­mo­ne, ne vi­sai ge­rai, kad di­džio­ji jų da­lis ati­ten­ka sta­ty­boms, sta­ty­bi­nin­kams, ki­taip sa­kant, inf­rast­ruk­tū­rai. Iš es­mės pi­ni­gai ne­nau­do­ja­mi tai va­di­na­ma­jai meš­ke­rei, ku­ria bū­tų ga­li­ma gau­dy­ti žu­vį – plė­to­ti tam tik­ras sri­tis.

M.STAR­KE­VI­ČIŪ­TĖ: Vie­na iš pa­grin­di­nių są­ly­gų yra jo­kiu bū­du neat­si­sa­ky­ti Eu­ro­pos so­cia­li­nio mo­de­lio, ku­ria­me iš­mo­kos yra su­dė­ti­nė da­lis. Kiek tų iš­mo­kų mums teks, sun­ku pa­sa­ky­ti, nes jų dy­dis su­sie­tas su ša­lių gy­ve­ni­mo ly­giu. Ry­tų Eu­ro­pos ša­lys – Če­ki­ja, Slo­va­ki­ja – tą ly­gį, man at­ro­do, pa­sieks ir joms iš­mo­kos ati­tin­ka­mai ma­žės, o ki­toms gal rei­kės di­des­nių. Tą me­to­di­ką dar rei­kės per­žiū­rė­ti. Bet kad Eu­ro­pa iš­mo­kų at­si­sa­ky­tų, aš la­bai men­kai ti­kiu. Dau­giau dė­me­sys da­bar vi­suo­se de­ba­tuo­se krei­pia­mas į iš­mo­kų pa­nau­do­ji­mo efek­ty­vu­mą. O Lie­tu­va jo­mis, sa­ky­čiau, ne itin ge­rai pa­si­nau­do­ja. Jau yra Eu­ro­pos in­ves­ti­ci­jų stra­te­gi­nis fon­das, bet Lie­tu­va yra bal­ta dė­mė to fon­do že­mė­la­py­je. Jo­kių pro­jek­tų ir net svars­ty­mo sta­di­jų ne­sa­ma. Tai la­bai blo­gai. Tas fon­das yra di­džiu­lis, bet no­rint gau­ti iš jo lė­šų rei­kia pri­trauk­ti pri­va­čių in­ves­ti­ci­jų. Ma­tyt, tai Lie­tu­vai ne­la­bai se­ka­si.

G.JA­KA­VO­NIS: Mū­sų ūki­nin­kai nuo­la­tos klau­sia: ka­da mū­sų iš­mo­kos bus to­kios kaip pran­cū­zų ar bel­gų? Žiū­riu, Pran­cū­zi­jo­je žem­dir­biai dėl pie­no su­pir­ki­mo kai­nų va­žiuo­ja pro­tes­tuo­ti prie Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP), ten iš­py­li­nė­ja pie­ną. O juk pas mus su­pir­ki­mo kai­nos daug ma­žes­nės. Ar į tai bus at­si­žvelg­ta? Ar tai pri­klau­so nuo mū­sų de­ry­bi­nin­kų ir eu­ro­par­la­men­ta­rų, EK na­rių? Kas tai le­mia?

M.STAR­KE­VI­ČIŪ­TĖ: EP yra dvi po­zi­ci­jos. Vie­ni ma­no, kad rei­kia teik­ti kuo ma­žiau iš­mo­kų ir kad ūkis tu­ri veik­ti rin­kos są­ly­go­mis. Ki­ta nuo­sta­ta, ku­rią pa­pras­tai aš ir dau­gu­ma bu­vu­sių Lie­tu­vos par­la­men­ta­rų pa­lai­ky­da­vo, kad že­mės ūkis yra ir kul­tū­ros ži­di­nys, mū­sų pa­vel­das, tra­di­ci­jos. Tad ver­tin­ti si­tua­ci­jos re­mian­tis tik rin­kos eko­no­mi­kos prin­ci­pais ne­ga­li­ma. Rei­kia pa­lai­ky­ti ir že­mės ūkio vie­to­vių kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, kad žmo­nės ne­bėg­tų iš kai­mo.

D.AR­LAUS­KAS: Ne­no­rė­čiau su­tik­ti, kad ma­žai kas ži­no ar kal­ba apie Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (EK) ra­por­tą ir re­ko­men­da­ci­jas. Prieš me­tus su jo­mis jau su­si­pa­ži­no­me ir šį pa­va­sa­rį net bu­vo su­bur­ta au­to­ri­te­tin­ga žmo­nių iš mi­nis­te­ri­jų, vy­riau­sy­bės, vers­lo at­sto­vų gru­pė. Kas no­rė­jo, ga­lė­jo va­žiuo­ti. EK pri­sta­tė mums bai­gia­mą­jį pro­to­ko­lą, to­dėl mes šį klau­si­mą la­bai ge­rai iš­ma­no­me. Ir mums la­bai kren­ta į akis, kad ten už­fik­suo­ti la­bai svar­būs da­ly­kai.

Pir­mas da­ly­kas, jei ver­tin­si­me, ko­kią nau­dą duo­da ES pa­ra­ma, rei­kia pa­sa­ky­ti – šian­dien 25 pro­c. biu­dže­to vie­naip ar ki­taip su­si­ję su ta pa­ra­ma. Jei kal­ba­me apie 2020 me­tus, ky­la klau­si­mas – iš kur biu­dže­tas ims pi­ni­gų fi­nan­suo­ti vie­ša­jam sek­to­riui?

Ki­tas da­ly­kas – kaip įsi­sa­vi­na­mi pi­ni­gai. Ži­no­te, ES pa­ra­ma pe­rė­jo tris eta­pus – pa­si­sa­vi­ni­mo, įsi­sa­vi­ni­mo ir in­ves­ta­vi­mo. Kai kal­ba­me apie įsi­sa­vi­ni­mą, tai la­bai ydin­gas ter­mi­nas. Nes „įsi­sa­vin­ti“ reiš­kia pi­ni­gus už­kas­ti į že­mę ar dar kur nors, ne­rei­ka­lin­gų ke­lių pri­ties­ti. Vi­sai kas ki­ta yra in­ves­ta­vi­mas. Praė­ju­sią sa­vai­tę kar­tu su eko­no­mi­kos ata­šė, ku­ris at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą kas­met, ap­lan­kė­me daug įmo­nių. Ži­no­te, kas man kri­to į akis? Jos įsi­kū­rė kur nors fer­mo­se, ap­leis­tuo­se pa­sta­tuo­se ir su­mon­ta­vo mo­der­nią įran­gą už gau­tą struk­tū­ri­nę pa­ra­mą. Bet vie­no­je pa­tal­po­je ma­tau vo­kiš­ką įran­gą, o gre­ta dvy­li­ka vy­rų po šim­tą ki­log­ra­mų ran­ku­tė­mis eti­ke­tes kaž­ko­kias kli­juo­ja, ne­ša ne­sku­bė­da­mi. Tai pi­gi dar­bo jė­ga. Ne­va bu­vo pi­ni­gų, mes čia nu­pir­ko­me, o po to neuž­te­ko, tad pa­sam­dė­me pi­gią dar­bo jė­gą. Ir ko­kią pro­ble­mą čia ma­tau? Ne­be­bus dau­giau pi­ni­gų tam klau­si­mui spręs­ti. To­dėl po 2020 me­tų lau­kia rim­tas iš­šū­kis, nes trūks pi­ni­gų mo­der­ni­za­vi­mui.

Ži­no­ma, ga­li pri­si­dė­ti in­ves­tuo­to­jai, atei­nan­tys su sa­vo pro­jek­tais. Bet ma­to­me, kad in­ves­ti­ci­jų klau­si­mas strin­ga. Tad aš ir api­bend­rin­čiau taip, kaip pa­ra­šy­ta mi­nė­to­se EK re­ko­men­da­ci­jo­se: vie­na iš di­džiau­sių Lie­tu­vos pro­ble­mų – vie­šo­jo sek­to­riaus nee­fek­ty­vus dar­bas. Vie­ša­sis sek­to­rius – tai va­di­na­mo­sios ins­ti­tu­ci­jos, at­sa­kin­gos už in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą, eks­por­to ska­ti­ni­mą, sta­ty­bų lei­di­mus, švie­ti­mo sis­te­mą... Jų dar­bo ko­ky­bė yra la­bai pra­sta. Vals­ty­bė ne­mo­ka tvar­ky­tis su fi­nan­sais. Ji pai­ma pi­ni­gus, bet neuž­tik­ri­na ko­ky­biš­kų vie­šų­jų pa­slau­gų. Vi­si ki­ti da­ly­kai – blo­gi spe­cia­lis­tai, sens­tan­ti vi­suo­me­nė, emig­ra­ci­ja – ant­raei­liai.

Ma­nau, pir­miau­sia mums rei­kia at­si­kra­ty­ti skur­džiaus men­ta­li­te­to, pa­dė­ko­ti EK už tą pa­gal­bą, ku­rią su­tei­kė, ir to­liau tvar­ky­tis pa­tiems.

G.JA­KA­VO­NIS: Čia bu­vo pa­sa­ky­ta, kad kai­miš­kų vie­to­vių ge­ro­vė nė­ra vien vers­lo rei­ka­las, bet su­si­ju­si ir su tau­ti­niu pa­vel­du.

D.AR­LAUS­KAS: Aš su tuo ne­su­tin­ku. Tai yra toks pa­ts vers­las. Nors so­cia­li­nį vers­lą ga­li­ma iš­skir­ti, yra toks įsta­ty­mo pro­jek­tas. Bet, ži­no­te, kai bu­vau Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos su­va­žia­vi­me, pa­ma­niau, kad vie­no­je vie­to­je dar ne­ma­čiau tiek bran­gių au­to­mo­bi­lių. No­ri­te pa­sa­ky­ti, kad ūki­nin­ka­vi­mas yra kul­tū­ri­nis kaž­koks ele­men­tas?

K.GLA­VEC­KAS: Rei­kia neuž­mirš­ti, kad Lie­tu­va yra eu­ro zo­nos na­rė. Pi­ni­gų skirs­ty­mas, pro­gra­mos ir pel­nas pri­klau­sys nuo to, kaip ar­ti­miau­siu ir il­guo­ju lai­ko­tar­piu ES vys­ty­sis. Da­bar­ti­niai au­gi­mo tem­pai – kaž­koks skai­čius po kab­le­lio. Tai vie­na. Ant­ra, svar­bu, kaip baig­sis bri­tų at­si­sky­ri­mo rei­ka­las. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos įna­šai į bend­rą ka­ti­lą su­da­ro daug mi­li­jar­dų eu­rų. Ki­taip sa­kant, eu­ro zo­nos pa­dė­tis nė­ra to­kia ge­ra, kad ga­lė­tu­me ti­kė­tis, jog su pa­ra­ma vis­kas bus kaip anks­čiau. Daug kas kei­sis.

Mes da­bar ne­ži­no­me, kiek nuo 2022 me­tų gau­si­me pa­ra­mos. Pa­gal vis­ką spren­džiant, ji tu­rė­tų bū­ti bent per­pus ma­žes­nė. Bet daug kas pri­klau­sys nuo Lie­tu­vos pa­sie­ki­mų. Ar Lie­tu­va ir to­liau mie­gos? Iš es­mės vi­są eko­no­mi­kos au­gi­mą, ku­rį tu­rė­jo­me per­nai, pa­sie­kė­me tik eu­ro­pi­nių pi­ni­gų są­skai­ta. Jei­gu nuo 75 pro­c. BVP vie­nam gy­ven­to­jui vėl nu­si­ri­si­me iki 68 pro­c., bū­si­me iš­tie­su­sių­jų ran­ką gre­to­se, kaip bul­ga­rai ar ru­mu­nai. Mes gi su­pran­ta­me, kad pa­ra­ma pe­rei­na iš do­no­rų pas ga­vė­jus, kai BVP vie­nam gy­ven­to­jui vir­ši­ja 75 pro­c. Nie­ko ge­ro ne­bus, jei per atei­nan­čius me­tus nie­ko ne­pa­da­ry­si­me ar vėl in­ves­tuo­si­me ne­pro­tin­gai, ne­si­nau­do­da­mi są­nau­dų ana­li­ze, o efek­ty­vu­mas ne­kils ir te­be­bus di­džiu­lė emig­ra­ci­ja. Pro­duk­ty­vu­mas, be­je, pa­sta­rai­siais me­tais ne­di­dė­jo, at­virkš­čiai. O dar­bo už­mo­kes­tis au­ga.

Api­bend­rin­da­mas ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne­bus taip blo­gai, kaip vi­si gal­vo­ja­me, bet ne­bus ir taip ge­rai, kaip no­rė­tų­si. Ta­čiau ma­nau, kad ta pa­ra­ma vis tiek iš­liks. ES ir eu­ro zo­na ne­tu­rė­tų su­by­rė­ti. Bet inf­lia­ci­ja pa­sieks 2-3 pro­c.

Pas­ta­ra­sis ket­vir­tis ro­do, kad eu­ro zo­no­je yra def­lia­ci­ja. Bu­vo in­ves­tuo­tas tri­li­jo­nas eu­rų. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kur tie pi­ni­gai nu­sė­da. Vie­nas iš nu­sė­di­mo pa­vyz­džių ga­lė­tų bū­ti ir Lie­tu­va. Vi­si džiau­gia­si, kad va­di­na­mo­sios tie­sio­gi­nės už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos per­nai ir šių me­tų pir­mą­jį ket­vir­tį la­bai išau­go. Bet jei pa­žiū­rė­tu­me į jų struk­tū­rą, 70 pro­c. in­ves­tuo­ta į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Ki­taip sa­kant, Va­ka­rai per ban­kus, per fi­nan­si­nius inst­ru­men­tus, in­ves­ti­ci­nes bend­ro­ves iš es­mės atei­na į Lie­tu­vą. Bet jie atei­na ne kur­ti dar­bo vie­tų, o į ga­ran­tuo­tą il­ga­lai­kį biz­nį, ku­ris duo­da 5-6 pro­c. ir iš­sau­go tur­tą, bet dar­bo vie­tų ir pri­de­da­mo­sios ver­tės kraš­tui ne­su­ku­ria. Tai la­bai blo­gai.

Be to, ei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu mes da­lį pi­ni­gų iš tik­rų­jų pa­nau­do­ja­me dramb­liams pirk­ti, o pa­skui ne­ga­li­me jų iš­pe­nė­ti. Už du mi­li­jar­dus pa­sta­tė­me Si­li­cio slė­nį. Bet jis tuš­čias. Jis da­bar nuo­mo­ja ko­mer­ci­nes pa­tal­pas. Aš daug kar­tų vie­šai sa­kiau, kad tu­ri­me tris ar ke­tu­rias moks­lo sri­tis, į ku­rias rei­kia kon­cent­ruo­tis. Su­teik­ti „ža­lias kor­tas“ vi­siems moks­li­nin­kams iš In­di­jos, iš vi­sur, kad dirb­tų tai, kam mes tu­ri­me pa­ma­tus. Kad bū­tų ku­ria­mi konk­re­tūs pro­duk­tai. Jei ly­gi­na­me, kiek pas mus su­ku­ria­me pri­de­da­mo­sios ver­tės vie­nam dir­ban­čiam žmo­gui ir ko­kia ji Vo­kie­ti­jo­je, ma­to­me ka­tast­ro­fi­nius skir­tu­mus.

Tad apie ko­kį pro­duk­ty­vu­mą ga­li­ma kal­bė­ti? Vi­sos in­ves­ti­ci­jos ei­na į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Pa­žiū­rė­ki­te, kiek jo sta­to­ma. Kaip bus to­liau, ga­li­ma spė­lio­ti. Ma­nau, at­si­ras ki­tų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių, bet jei pa­klaus­tu­mė­te, kaip bus žmo­nėms, pen­si­nin­kams, at­ski­roms so­cia­li­nėms gru­pėms, aiš­ku, toms gru­pėms bus la­bai sun­ku.

G.JA­KA­VO­NIS: Ko tu­ri­me siek­ti per li­ku­sius ket­ve­rius me­tus?

V.MA­ZU­RO­NIS: Aš ma­nau, jei ga­li­ma iš­mo­kas gau­ti, rei­kia mak­si­ma­liai im­ti. Jei pa­vyk­tų įgy­ven­din­ti tą dvie­jų re­gio­nų idė­ją, Lie­tu­va gau­tų dau­giau.

Bet kaip mes pa­nau­do­ja­me gau­tą meš­ke­rę? Iš tik­rų­jų ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad blo­gai. Mū­sų vi­si mies­tai ir mies­te­liai su­si­tvar­kė. Pag­rin­di­nės aikš­tės iš­si­grė­bė, pa­si­da­rė gra­žių da­ly­kų. Sau­go­mos te­ri­to­ri­jos pa­si­sta­tė mo­der­nius in­for­ma­ci­nius cent­rus. Bet įdė­ti pi­ni­gai ne­duo­da mums eko­no­mi­nės nau­dos ir plėt­ros, o il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je tik di­di­na iš­lai­das. Jei­gu mies­tas su­si­tvar­kė ap­link eže­rą, kas­met pri­va­lės šie­nau­ti, tu­rės deg­ti lem­pos, bus vyk­do­ma ko­mu­na­li­nė prie­žiū­ra, rei­kės iš­vež­ti šiukš­les. Da­bar tu­ri­me tik­rai itin ge­ras sau­go­mas te­ri­to­ri­jas, su gra­žiais me­di­niais ta­kais ir pan., bet jie pū­va ir ateis lai­kas, kai jų iš­lai­ky­mas mums taps di­de­le naš­ta, nors da­bar vis­ką ga­vo­me tar­si už dy­ką. Paž­vel­ki­me į inf­rast­ruk­tū­rą. Kai bu­vau ap­lin­kos mi­nist­ras, su­kū­rė­me ma­žo­se gy­ven­vie­tė­se vie­ną iš ge­riau­sių ES vals­ty­bė­se van­den­tie­kio sis­te­mų, nes sky­rė­me tam eu­ro­pi­nius pi­ni­gus. Bet kas išei­na? Su­kū­rė­me ge­rą inf­rast­ruk­tū­rą, o gy­ven­to­jų ma­žė­ja ir ta inf­rast­ruk­tū­ra da­ro­si jau ak­me­niu po ko­jom. Vi­sų tų da­ly­kų ne­ga­li­ma kur­ti žvel­giant į per­spek­ty­vą.

ES, man taip at­ro­do, ne­sku­ba pa­dė­ti toms sri­tims, ku­rio­se ga­li su­lauk­ti kon­ku­ren­tų. Kal­bant apie že­mės ūkį rei­kia su­pras­ti, kad jie iš es­mės ne­suin­te­re­suo­ti da­ry­ti Lie­tu­vos žem­dir­bių kon­ku­ren­cin­ges­nių už sa­ve. Ir bū­tent to­dėl di­džio­sios vals­ty­bės el­gia­si ir vie­naip, ir ki­taip, ir tre­čiaip, nes mes – vie­no­je rin­ko­je. Toks yra ES vals­ty­bių sie­kis. O mū­sų sie­kis – tuos pi­ni­gus paė­mus da­ry­tis mak­si­ma­liai kon­ku­ren­cin­ga vals­ty­be, mak­si­ma­liai in­ves­tuo­ti į tai, kas mums duo­tų grą­žą. Tei­sin­gai pa­sa­kė pro­f. K.Gla­vec­kas apie tuos moks­li­nius slė­nius – mes ten į be­to­ną, į pa­sta­tus su­ki­šo­me di­džiu­lius pi­ni­gus. Gal si­tua­ci­ja pa­si­tai­sys vė­liau, bet šian­dien tai vėl­gi yra ak­muo po ko­jom. Ki­taip sa­kant, pi­ni­gai bu­vo in­ves­tuo­ti ne vi­sai efek­ty­viai, bet tu­ri­me tai keis­ti, ko­vo­ti, dras­ky­tis dėl to vi­sa krū­ti­ne.

G.JA­KA­VO­NIS: Kaip su­si­tvar­kė mies­te­liai, ne­si­gin­čy­siu. Na­cio­na­li­niai par­kai tu­ri inf­rast­ruk­tū­rą ir pa­žin­ti­nius ta­kus. Bet man la­bai sun­ku pa­ti­kė­ti, kad žmo­nės iš Vo­kie­ti­jos, kur dau­gy­bė pi­lių, va­žiuo­tų pa­si­žiū­rė­ti Tra­kų. Čia dau­giau Ry­tų tu­ris­tų srau­to pri­trau­ki­mas.

Gal­vo­da­mas apie že­mės ūkį, pri­si­mi­niau dvi sa­vo ke­lio­nes. Bu­vau Iz­rae­ly­je, kur žy­dai su­pir­ko dy­ku­mas ir in­ves­ta­vo į van­den­tie­kius, to­dėl ten vis­kas ža­liuo­ja. Ir bu­vau Ka­zachs­ta­ne kaip par­la­men­ti­nės gru­pės drau­gys­tės na­rys. Pa­sis­te­bė­jo­me, ap­žiū­rė­da­mi jų plė­ši­nius, kaip ga­li bū­ti, kad Lie­tu­va su­ge­ba užau­gin­ti pen­kis­kart di­des­nius der­lius. Ai, sa­ko, jei­gu pas mus saus­ra, vis­kas iš­de­ga. To­kie du pa­vyz­džiai. Ku­ria kryp­ti­mi Lie­tu­vai ei­ti že­mės ūky­je?

M.STAR­KE­VI­ČIŪ­TĖ: Man te­ko pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais dirb­ti Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je ir nu­ro­di­nė­ti stra­te­gi­nes kryp­tis. Aš la­bai ap­gai­les­tau­ju, kad lyg iš pra­džių tu­rė­ta stra­te­gi­ja, bet pa­skui bu­vo už­siim­ta de­ta­lė­mis. Bet ku­riuo at­ve­ju Lie­tu­vos že­mės ūkio kryp­tis yra ko­ky­bė. Tra­di­ci­jos ir ko­ky­bė. Tik tai tu­rint ga­li­ma kon­ku­ruo­ti. Der­liu­mi tik­rai ne­pa­vyks kon­ku­ruo­ti su ki­to­mis že­mė­mis, dėl to yra ski­ria­mos tos iš­mo­kos. No­rė­čiau dar kar­tą pa­sa­ky­ti, kad iš­mo­kos nė­ra var­ge­tos pra­šy­mas, tie­siog sie­kia­ma pa­lai­ky­ti bend­rą kon­ku­ren­ci­ją Eu­ro­pos rin­ko­je.

Dėl tų moks­lo slė­nių. Bu­vau nuė­ju­si į vie­ną to­kį ir pa­sa­kiau, kad dir­bu ES pa­ta­ria­mo­sio­se ta­ry­bo­se, kur pil­na aukš­to ly­gio kom­pa­ni­jų at­sto­vų, ir pa­siū­liau suor­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nį, kad jie čia at­va­žiuo­tų ir gal ką pa­siū­ly­tų. Da­bar jau tre­čią mė­ne­sį lau­kiu at­sa­ky­mo. Bū­čiau pa­kvie­tu­si ko­le­gas, su ku­riais dir­bu Eu­ro­po­je, ži­no­mų di­džių­jų kom­pa­ni­jų at­sto­vus, jie at­va­žiuo­tų už sa­vo pi­ni­gus, tai nie­ko ne­kai­nuo­tų – jūs tik suor­ga­ni­zuo­ki­te. Ne, iki šiol nie­ko ne­pa­da­rė. Tad no­riu pa­sa­ky­ti, kad įdar­bin­ti tuos slė­nius nė­ra no­ro, dėl to jie ir sto­vi tuš­ti. Aš pa­ro­džiau ini­cia­ty­vą, bet jie ne­no­ri nie­ko da­ry­ti.

D.AR­LAUS­KAS: Aš siū­lau įsi­klau­sy­ti į čia pa­mi­nė­tus skai­čius. Jie iš tik­rų­jų ke­lia ne­ri­mą. Pro­duk­ty­vu­mo nuo­puo­lis – tai tik­ra ka­tast­ro­fa. Žmo­nių ma­žė­ja ir aki­vaiz­du, kad atei­ty­je vie­nas dir­ban­ty­sis tu­rės iš­lai­ky­ti tris pen­si­nin­kus. Be pro­duk­ty­vu­mo pa­žan­gos neį­si­vaiz­duo­ju, kaip tai bū­tų įma­no­ma. Vie­nin­te­lė išei­tis yra siek­ti, kad vie­nas žmo­gus ge­ne­ruo­tų tris kar­tus dau­giau pri­dė­ti­nės ver­tės.

Aš ne­kal­ti­nu ūki­nin­kų, kad jie bran­giais au­to­mo­bi­liais at­va­žiuo­ja. Ačiū Die­vui, kad pas mus yra to­kių ūki­nin­kų, ku­rie ne­pai­sy­da­mi su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos kaž­ką ir sė­ja, ir pjau­na. Es­mė ne tai. Lie­tu­vo­je kai ku­rie ra­jo­nai nuo­lat par­duo­da že­mes. Bet yra ir ra­jo­nų, kur ne­ra­si­te nė vie­no kvad­ra­ti­nio met­ro, nes vis­kas už­sė­ta ir iš­nau­do­ja­ma. Ta­čiau tuo­se ra­jo­nuo­se vi­du­ti­nis ūkis – maž­daug 20-30 hek­ta­rų dy­džio. Mes gi esa­me at­vi­ro­je eko­no­mi­ko­je. Ko­kį tu ga­li tu­rė­ti pel­ną su 20 hek­ta­rų, kai au­gi­ni bul­ves ar ja­vus? Olan­dai au­gi­na gė­les – di­de­lę pri­dė­ti­nę ver­tę tu­rin­čius pro­duk­tus – ir su 20 hek­ta­rų daug ką ga­li pa­da­ry­ti, nes iš hek­ta­ro tu­ri di­de­lę išei­gą.

Ką tu­rė­tų da­ry­ti val­džia, vie­ša­sis sek­to­rius? Pir­miau­sia ska­tin­ti koo­pe­ra­ci­ją. Rei­kia kel­ti mas­to eko­no­mi­ją, kaip tai da­ro es­tai. Jų ūkiai kur kas di­des­ni. Ant­ras da­ly­kas, rei­kia sa­vi­val­dos pa­ja­mas su­sie­ti su su­ku­ria­ma ver­te. Ta­da iš es­mės pa­si­keis­tų si­tua­ci­ja. O da­bar vi­si žiū­ri tik kad sa­vi bū­tų Sei­me, kai skirs­to biu­dže­tą. Taip vis­kas ir su­ka­si. Bet iš tie­sų vis­kas pri­klau­so nuo su­ku­ria­mos ver­tės. To­dėl rei­kia žmo­nes ir or­ga­ni­za­ci­jas mo­ty­vuo­ti. Bet šiuo ke­liu nei­na­ma.

Lie­tu­vo­je nė­ra kri­ti­nės šiuo­lai­kiš­kai mąs­tan­čių vers­li­nin­kų ma­sės. Kai kal­ba­ma, kad rei­kia grą­žin­ti emig­ran­tus, man ky­la klau­si­mas: jei ry­toj at­va­žiuos 200 tūkst. žmo­nių, ką mes su jais da­ry­si­me? Jie juk įpra­tę prie di­de­lių pi­ni­gų. Mes ne­sa­me pa­si­ruo­šę su­grą­žin­ti tiek emig­ran­tų. Tai bū­tų so­cia­li­nė ka­tast­ro­fa. To­dėl mes ir sa­ko­me: su­grą­žin­ki­me pir­miau­sia darb­da­vius. Mo­ty­vuo­ki­me juos. Tuos, ku­rie tu­ri ry­šių, ku­rie su­pran­ta, kas yra žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai, kiek jie kai­nuo­ja, ku­rie iš­ma­no nau­jus va­dy­bos ir vers­lo mo­de­lius.

Bi­jau net pa­gal­vo­ti, kas bus, jei bus pa­si­ra­šy­ta Lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­tis su Ame­ri­ka. Prieš mė­ne­sį pas ma­ne bu­vo at­va­žia­vęs iš len­kų JAV am­ba­sa­dos ko­mer­ci­jos ata­šė. Jie jau pra­de­da da­bar zon­duo­ti, koks tas mū­sų že­mės ūkis, ką jie ga­li par­duo­ti, ką iš čia ga­li­ma iš­si­vež­ti. Jie jau zon­duo­ja. O ką mes zon­duo­ja­me? Nie­ko.

G.JA­KA­VO­NIS: Mes kal­ba­me, kad mū­sų mies­te­liai gra­žė­ja, o žmo­nės, ku­rie tuo­se mies­te­liuo­se gy­ve­na, tarps­ta gra­žes­nė­je ap­lin­ko­je. Ska­ti­na­me tu­riz­mo plėt­rą, bet vi­sa tai yra ap­tar­na­vi­mo sfe­ra. Kol ne­pra­dė­si­me ko nors ga­min­ti, vien iš ap­tar­na­vi­mo sfe­ros tik­rai neiš­gy­ven­si­me. Vie­nas ko­le­ga pa­klau­sė, o kam Ru­si­jai pul­ti Lie­tu­vą. Ką jie čia da­ry­tų? Jie tu­ri sa­vo vi­sas oku­puo­tas uk­rai­nas iš­lai­ky­ti, in­ves­tuo­ti pi­ni­gus į Kry­mą. O pas mus vi­sa ga­my­ba su­nai­kin­ta. Pa­nei­ki­te tai.

K.GLA­VEC­KAS: Pa­sau­lio ten­den­ci­ja yra to­kia, kad rea­lios ga­my­bos ly­gi­na­ma­sis svo­ris ma­žė­ja, ple­čia­si so­cia­li­nių pa­slau­gų sfe­ra. Apsk­ri­tai Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja to­kia, kad žmo­nės gy­ve­na vien­kie­my­je ir gir­di kai­mo baž­ny­čios var­pus, bet kam jie skam­bi­na, ne­ži­no. Mes gir­di­me, kad kaž­kur yra kaž­ko­kie fon­dai, bet kaip jais pa­si­nau­do­ti, ne nuo mū­sų net pri­klau­so dau­ge­liu at­ve­jų. Esa­me la­bai ma­ži.

Jei­gu bus pa­si­ra­šy­ta Tran­sat­lan­ti­nė pre­ky­bos su­tar­tis, mū­sų že­mės ūkis ga­lės at­si­lai­ky­ti tik pa­si­ruo­šęs koo­pe­ra­ci­jai ir už­tik­rin­da­mas eko­lo­giš­kos pro­duk­ci­jos ko­ky­bę. Be to, pri­va­lo­me siek­ti ūkių stam­bi­ni­mo, o ne rem­ti tuos, ku­rie tu­ri tris kar­ves ir pri­duo­da pie­ną.

Lie­tu­vai, kad be bai­mės įženg­tų į 2023-2024 me­tus, rei­kia tu­rė­ti bent 5 pro­c. eko­no­mi­kos au­gi­mą. Per­nai tu­rė­jo­me 1,7 pro­c. Vi­sa pa­nau­do­ta eu­ro­pi­nė pa­ra­ma da­vė maž­daug 2,5 pro­c. BVP au­gi­mą, o be jos bū­tu­me tu­rė­ję mi­nus 0,8 pro­c. Šie­met gal bus 1 pro­c. au­gi­mas, bet tai – skruz­dė­ly­tės žings­niai. To­kiai ma­žai vals­ty­bei, tu­rint 1 pro­c. prieau­gio, kal­bė­ti apie ko­kią nors per­spek­ty­vą net nė­ra pra­smės. Rei­kia ras­ti veiks­nius, ku­rie duo­tų 5-6 pro­c. eko­no­mi­kos au­gi­mą, ta­da bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti ir apie ree­mig­ra­ci­ją. Esant to­kiam au­gi­mui ras­tų­si dau­giau pi­ni­gų, at­si­ras­tų dau­giau žmo­nių suin­te­re­suo­tu­mo. Ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti ba­tų ga­my­ba. Tie­siog tai, kas ga­mi­na­ma, tu­ri duo­ti di­de­lę pri­de­da­mą­ją ver­tę – tai svar­biau­sia. Ar tai bū­tų la­ze­rių ga­my­ba, ar bio­tech­no­lo­gi­jos, ar vais­tų kū­ri­mas. Pa­sau­ly­je vien ada­tų rin­ka su­ku­ria 8 mlrd. do­le­rių.

Di­džiau­sias vals­ty­bės tur­tas yra rin­kos. Be rin­kų tu esi nie­kas. Mū­sų eko­no­mi­ka per ma­ža, kad mes iš sa­vęs gy­ven­tu­me. Iš sa­vęs gy­ve­na­me 40 pro­c., o li­ku­sie­ji 60 pro­c. tu­ri at­si­ras­ti iš ju­dė­ji­mo – pir­ki­mo ir par­da­vi­mo. Ga­li už­dirb­ti iš to, kad pa­ts tu­ri ką par­duo­ti, o ga­li ir iš ki­to per­par­duo­ti. Aukš­ta tvo­ra nė­ra ge­ras kai­my­nas. Ne pa­ts ge­riau­sias bū­das su kai­my­nu tu­rė­ti ge­rus san­ty­kius per aukš­tą tvo­rą.

V.MA­ZU­RO­NIS: Vie­ni ma­no, kad Lie­tu­va – že­mės ūkio kraš­tas. Ki­ti tei­gia, kad tu­ri­me plė­to­ti aukš­tą­sias tech­no­lo­gi­jas ir kad la­ze­riai – mū­sų atei­tis. Tad pir­miau­sia tu­ri­me ap­si­spręs­ti, ku­ria link­me no­ri­me ei­ti ir ko­kie yra mū­sų prio­ri­te­tai. Ko­kia vals­ty­be no­ri­me bū­ti? Kol pa­tys to ne­nusp­rę­si­me, mes ne­ži­no­si­me, ką da­ry­ti.

Ma­no nuo­mo­ne, Lie­tu­vai rei­kia per­tvar­kų ryž­to. Jei kal­bė­tu­me apie pro­jek­ta­vi­mus, te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mus – sri­tį, ku­rią aš ge­rai iš­ma­nau, mes lyg ir pa­da­rė­me ge­rus žings­nius, bet sa­vi­val­dy­bių lyg­me­niu poįs­ta­ty­mi­niais ak­tais tai jau iš­tirp­dy­ta. Tei­sy­bė, sa­vi­val­dy­bės šian­dien vi­sai ne­suin­te­re­suo­tos, kad jų te­ri­to­ri­jo­je vyk­tų per­mai­nos. Vi­siems po­ky­čiams iš­kart ky­la di­džiu­lis pa­si­prie­ši­ni­mas, bet rei­kia ne­bi­jo­ti, pri­siim­ti po­li­ti­nę at­sa­ko­my­bę, trenk­ti kumš­čiu į sta­lą ir pa­da­ry­ti. Kaip mes pa­da­rė­me su bra­ko­nie­riais. Ta­da bū­tų ge­rai Lie­tu­vo­je.

M.STAR­KE­VI­ČIŪ­TĖ: Su­tin­ku, tu­ri bū­ti eko­no­mi­kos au­gi­mas, kad Lie­tu­vai bū­tų ge­riau. Aš pa­ti esu au­gi­mo spe­cia­lis­tė, au­gi­mas – tai už­dirb­ti dau­giau pi­ni­gų. O kaip ga­li­ma jų už­dirb­ti? Ir kaip su­de­rin­ti aukš­tą­sias tech­no­lo­gi­jas su že­mės ūkiu? Aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos kei­čia­si la­bai spar­čiai. Kar­tais jos bū­na kon­ku­ren­cin­gos, bet ga­li nu­tik­ti ir taip, kaip bu­vo su „No­kia“. Po to jos at­si­lie­ka. O že­mės ūkis yra sta­bi­li sri­tis, duo­dan­ti sta­bi­lias pa­ja­mas, jei­gu ji yra su­tvar­ky­ta. Tai­gi nė­ra ko Lie­tu­vai blaš­ky­tis. Dėl nau­jų tech­no­lo­gi­jų, be abe­jo, rei­kia dirb­ti ir mes dir­ba­me. No­rint dirb­ti šia kryp­ti­mi, rei­kia tu­rė­ti kva­li­fi­kuo­tus IT dar­buo­to­jus, ir vis­kas.

Be to, plėt­rai rei­kia pi­ni­gų. Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas spaus­di­na pi­ni­gus be jo­kių pa­lū­ka­nų, vi­si ima, o Lie­tu­vo­je pa­lū­ka­nos – 15 pro­c. Kas ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra? Ko­dėl vers­las ne­ga­li gau­ti tų kre­di­tų? Jun­ke­rio fon­das tu­ri in­ter­ne­to sve­tai­nę, ku­rio­je kiek­vie­nas ga­li už­pil­dy­ti pa­raiš­ką. Tai ga­li­ma pa­da­ry­ti net gy­ve­nant kai­mo vie­to­vė­je. Bet kaž­kas tu­ri vi­sa tai aiš­kin­ti.

Lė­šų pa­nau­do­ji­mas, už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų atė­ji­mas yra juo­kin­gas. Ban­kai ne­kre­di­tuo­ja smul­kaus vers­lo, ku­ris jau dir­ba, ar­ba kre­di­tuo­ja su di­džiu­lė­mis pa­lū­ka­no­mis. O tie pi­ni­gai nuei­na į Ita­li­ją ir Is­pa­ni­ją. Da­bar juk pi­ni­gų Eu­ro­po­je yra, bet rei­kia, kad žmo­nės tai ži­no­tų. Eu­ro­pa sten­gia­si ska­tin­ti smul­kų­jį vers­lą, bet mes pa­tys su­si­ku­ria­me vi­so­kių bar­je­rų, dėl ko to da­ry­ti ne­ga­li­ma.

G.JA­KA­VO­NIS: Kai vi­są ban­kų sek­to­rių ati­da­vė­me skan­di­na­vams, ku­rie pa­tys eu­ro neį­si­ve­dė, ky­la klau­si­mas, ar jie suin­te­re­suo­ti mū­sų vers­li­nin­kams duo­ti pa­sko­las, ku­rių rei­kia apy­var­ti­nėms lė­šoms, ga­my­bai plės­ti.

D.AR­LAUS­KAS: Ne­su di­de­lis ban­kų spe­cia­lis­tas, bet va­do­vau­jan­tis svei­ka nuo­vo­ka man keis­tai at­ro­do, kad Ž.K.Jun­ke­ris duo­da daug pi­ni­gų, bet kar­tu su­ri­ša ban­kams ran­kas sko­lin­ti – pa­di­dė­jo lik­vi­du­mo, pa­kan­ka­mu­mo ir kt. rei­ka­la­vi­mai. Ban­kai, kaip vers­las, kaip vi­sa­da ieš­ko sau­ges­nių pi­ni­gų. Ir tie pi­ni­gai nuė­jo į va­di­na­mą­ją vir­tua­lią eko­no­mi­ką, jie su­ka­si kaž­kur ir ne­nu­sė­da į rea­lią eko­no­mi­ką. Jun­ke­rio pi­ni­gai mū­sų ne­pa­sie­kia, nes Lie­tu­vos vers­li­nin­kai per ma­ži, kad ga­lė­tu­me ap­li­kuo­ti į tuos pi­ni­gus. Vo­kie­čiai, da­nai – tai vi­sai ki­to­kia eko­no­mi­ka. Do­mė­jo­mės tais pi­ni­gais, rea­liai mes jų ne­paim­si­me. To­dėl ir siū­lė­me, kad 80 mi­li­jar­dų, ku­rie kas mė­ne­sį pum­puo­ja­mi, bū­tų iš­skirs­ty­ti kiek­vie­nai ša­liai ir pa­tek­tų į rea­lią eko­no­mi­ką.

Mū­sų ban­kai iš es­mės už­sii­ma, ne­bi­jau to žo­džio, spe­ku­lia­ci­niais da­ly­kais. Aš pa­ts do­mė­jau­si. Rei­kia pa­si­ra­šy­ti as­me­ni­nį neat­šau­kia­mą vek­se­lį ir ga­ran­tuo­ti vis­kuo, ką gy­ve­ni­me esi su­kū­ręs. Tik vi­siš­kas idio­tas ga­li pra­šy­ti kre­di­to plėt­rai ir įkeis­ti vis­ką, ką tu­ri. Aš gi ne­ži­nau, ko­kių dar ne­są­mo­nių priims mū­sų val­džia ir kas bus pa­sau­ly­je.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Žal­gi­ris“