Kaip Lietuvą vairuoja „valstiečiai“?

Kaip Lie­tu­vą vai­ruo­ja „vals­tie­čiai“?

Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga vai­ruo­ja ša­lį me­tus su tru­pu­čiu, o Vil­niu­je ne­slops­ta skan­da­lai, ku­rių cent­re vis at­si­du­ria par­ti­jos ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis. Di­džiu­lį pa­si­ti­kė­ji­mo kre­di­tą per rin­ki­mus ga­vę „vals­tie­čiai“ ža­dė­jo dirb­ti pro­fe­sio­na­liai, im­tis re­for­mų, kul­tū­rą kel­ti į pir­mą vie­tą. Ar pa­tei­si­na lū­kes­čius?

Įž­val­go­mis ir nuo­mo­nė­mis su „Šiau­lių kraš­tu“ da­li­ja­si šiau­lie­čiai Vac­lo­vas VING­RAS, Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to pro­rek­to­rius, Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ, bu­vu­si Šiau­lių mies­to me­rė, ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, fi­lo­so­fas Gin­tau­tas MA­ŽEI­KIS.

„Nei pei­kiu, nei gi­riu“

Vac­lo­vas Ving­ras pa­žymi, jog net Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio mi­nė­ji­mas ne­ska­ti­na ati­dė­ti rie­te­nų, prieš­prie­šos:

–Tas „ka­ras“ Vil­niu­je ir to­kia po­li­ti­nė si­tua­ci­ja yra ypač ne­ma­lo­ni prieš Va­sa­rio 16-ąją, iki ku­rios li­ko vos po­ra sa­vai­čių. Pras­tai at­ro­do­me: su­si­skal­dę, su­si­py­kę. Net to­kia pro­ga ne­su­ge­ba­me ap­rim­ti.

Iš­sa­ko­ma la­bai daug pa­ki­lių lo­zun­gų „Švęs­ti at­švęs­ti“, o po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo pra­kti­ko­je – vis­kas prie­šin­gai – jo­kio šven­ti­mo.

Kiek­vie­nas vi­suo­me­ni­nis reiš­ki­nys yra dau­giab­riau­nis. „Vals­tie­čių“ veik­la – taip pat. Jų ko­vo­je prieš al­ko­ho­liz­mą, aiš­ku, yra per­len­ki­mų, yra klai­dų, per­tek­li­nių drau­di­mų, bet pa­ts prin­ci­pas yra ge­ras. Pa­ti idė­ja ge­ra. Al­ko­ho­lis pa­tei­kia­mas kaip ne­ga­ty­vas ir to­kia ak­ty­vi kam­pa­ni­ja vei­kia žmo­nes. Bui­ti­niu lyg­me­niu, ap­lin­kos ste­bė­ji­mu ga­liu pa­sa­ky­ti, kad žmo­nės su­si­tai­ko su ma­žes­nė­mis al­ko­ho­lio var­to­ji­mo ga­li­my­bė­mis.

Miš­kų re­for­ma – ne­ga­liu pa­sa­ky­ti ge­ra ji ar blo­ga, ne­su spe­cia­lis­tas, bet apie ją kal­bė­jo ne vie­na anks­tes­nė val­džia, ta­čiau ne­da­rė. Vals­tie­čiai pa­da­rė. Gal vėl pa­da­rė su klai­do­mis, bet gal ne­bu­vo jos są­mo­nin­gai da­ro­mos?

„Vals­tie­čių“ nei pei­kiu, nei gi­riu. Bet im­po­nuo­ja, kad jie ėmė­si veiks­mo. Jei­gu yra va­lios at­lik­ti veiks­mą, klai­das vi­sa­da ga­li­ma ko­re­guo­ti.

Pu­kiai at­si­me­na­me bu­vu­sią Al­gir­do But­ke­vi­čiaus vy­riau­sy­bę. Nie­ko ypa­tin­go ne­da­rė, tai ir ne­suk­ly­do.

De­šimt­ba­lė­je ver­ti­ni­mo sis­te­mo­je „vals­tie­čiams“ pa­ra­šy­čiau sep­ty­ne­tą su mi­nu­su ar­ba še­še­tą su pliu­su. Ki­taip sa­kant, ne­duo­čiau „la­bai ge­rai“ ir „ge­rai“, bet „pa­ten­ki­na­mai“ duo­čiau.

Vis ver­kia­me, kad ne tuos iš­rin­ko­me. Bet ger­bia­mie­ji, juk ne lat­viai, ne len­kai mums Sei­mą iš­rin­ko. Be­je, kaž­ko­dėl nė ne­sa­ko­me: „Aš rin­kau, aš iš­rin­kau.“

Ma­nau, jog esa­me la­bai ap­lei­dę vi­suo­me­nės švie­ti­mą. O ant­ra, ven­gia­me da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je, par­ti­jų veik­lo­je, par­ti­jų kra­to­mės. Esa­me įsi­žiū­rė­ję tik į pa­tį smai­ga­lį – Sei­mą, Pre­zi­den­tę, Vy­riau­sy­bę, o juk tos pi­ra­mi­dės pa­grin­das esa­me mes – vi­suo­me­nė.

Per ma­žai tuos da­ly­kus ak­cen­tuo­ja­me, nors jie, ma­no nuo­mo­ne, yra fun­da­men­ta­lūs.

Grei­tai praeis dar tre­ji Sei­mo ka­den­ci­jos me­tai, ir jei­gu tau vi­sai neį­do­mus po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas, tai tu vėl ne­ži­nia ką iš­rink­si, ir vėl dėl to kal­tin­si kaž­ką ki­tą.

Šiau­liuo­se, pa­vyz­džiui, „vals­tie­čių“ veik­los ne­pas­te­biu. Nė­ra pir­mi­nės par­ti­nės veik­los, nors tai par­ti­jos veik­los stan­dar­tas. Vi­soms par­ti­joms trūks­ta išė­ji­mo į vie­šu­mą. Jų sky­riai tu­rė­tų kvies­ti ap­tar­ti re­for­mas, ak­tua­li­jas. Aiš­ku, mies­tie­čių ne­leng­va pri­si­kvies­ti, bet tie, kurie ateis, įgis ži­no­ji­mą.

Ka­re su ži­niask­lai­da įžvel­giu dau­giau po­li­ti­kų kal­tės. Yra at­si­ra­dęs me­la­gin­gų ži­nių kon­teks­tas – ne tiek li­cen­ci­juo­to­je ži­niask­lai­do­je, kiek so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Bet po­li­ti­kui ne­rei­kia iš kar­to rėk­ti, jog tai me­la­gin­gos ži­nios, o rei­kia pa­siaiš­kin­ti.

No­rė­tų­si, jog vi­si bū­tu­me so­li­des­ni. Džiau­ki­mės, kad Vals­ty­bės 100 me­tų šven­čia­me, kad to su­lau­kė­me, o ne už­siim­ki­me va­pa­lia­vi­mais.

Gin­čy­ki­mės, bet gin­čai tu­ri bū­ti ar­gu­men­tuo­ti, gi­les­ni, pra­smin­ges­ni.

„Ne­ga­li duo­ti tai, ką ža­da“

Vi­da Skač­kaus­kai­tė, bu­vu­si Šiau­lių mies­to me­rė, Są­jū­džio pir­mei­vė, kri­tiš­kai žvel­gia į bet ku­rios val­džios pa­ža­dus:

– Tie „vals­tie­čių“ val­dy­mo me­tai da­vė tik dar gi­les­nį įsi­ti­ki­ni­mą, kad val­džia ne­duo­da to, ko iš jos ti­ki­ma­si. Kad pa­dės, su­tvar­kys, su­kurs mums ap­lin­ką, kad dar­bo vie­tas įsteigs, emig­ran­tus grą­žins, pa­bė­gė­lius iš­vys, kad ru­sus nu­stums į Pie­tų Ame­ri­ką, o len­kai pa­tys mums sa­vo kai­no­mis pre­kes veš.

Bet ant to pa­ties grėb­lio vis li­pa­me, nes žmo­gus toks su­tvė­ri­mas – no­ri, kad ki­ti už jį vis­ką pa­da­ry­tų, o pa­čiam rei­kė­tų tik gu­lė­ti, at­si­da­ry­ti spin­tu­tę ir iš ten pa­siim­ti pi­ni­gų.

Iš ki­tos pu­sės, tik vėl įsi­ti­ki­na­me, kad vi­si lo­zun­gai bū­na tuš­ti. Per rin­ki­mus ža­da tai, ko ne­ga­li pa­da­ry­ti. Kaip, pa­vyz­džiui, po­li­ti­kai ga­li su­grą­žin­ti emig­ran­tus, jei­gu ge­riau yra gy­ven­ti Ang­li­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je?

Al­gos ten di­des­nės, san­ty­kiai gra­žes­ni, o žmo­gus vi­sa­da ieš­ko kur ge­riau.

O koks yra Ra­mū­no Kar­baus­kio vaid­muo? Par­ti­jos va­das tu­ri pri­si­pa­žin­ti, kad yra va­das ir užim­ti va­do ver­tą po­stą. O ne­ sė­dė­ti Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko kė­dė­je ir įsi­vaiz­duo­ti, kaip tvar­ko vi­są Lie­tu­vą. Ma­nau, jis tie­siog bi­jo pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už po­stą val­džio­je.

Ko­dėl jam nei­ti į Pre­zi­den­tus, jei­gu vis­ką iš­ma­no, o jo ko­man­da taip pui­kiai dir­ba? Bet ne – ieš­ko kaž­ko ki­to, o pa­ts jį val­dys iš už kam­po? Ar at­vi­ras nuo­šir­dus žmo­gus taip el­gia­si?

Aš no­rė­jau val­džios, tai pa­sa­kiau „Aš ei­nu į me­rus“, o čia: val­dy­siu iš už kam­po, vi­sus su­sta­ty­siu, o jei­gu kas, iš­si­ža­dė­siu.

Jei­gu bū­tų toks pa­žy­mys, ne­su­tei­kian­tis ga­li­my­bės grįž­ti į tą pa­čią kla­sę, tai to­kį pa­žy­mį „vals­tie­čiams“ ra­šy­čiau. Bet nė­ra to­kio pa­žy­mio.

Ki­ta ver­tus, pa­gal pa­ža­dus ir jų te­sė­ji­mą „vals­tie­čiai“ ma­žai kuo ski­ria­si nuo ki­tų po­li­ti­kų. R. Kar­baus­kis tik la­bai daug gra­žių da­ly­kų žmo­nėms pa­ža­dė­jo ir su­kė­lė di­de­lių lū­kes­čių, bet žmo­nės ma­to, kad nie­ko pa­na­šaus ne­vyks­ta.

Tik už vie­ną da­ly­ką dė­ko­čiau R. Kar­baus­kiui ir „vals­tie­čiams“ – už pen­si­jų pa­di­di­ni­mą – bent ma­no pen­si­ja per tuos me­tus daug pa­di­dė­jo.

Bet at­vi­rą „ačiū“ sa­ky­ti ne­ga­liu, nes ži­nau, kad tai ne­su­ba­lan­suo­ta ki­tų so­cia­li­nių gru­pių at­žvil­giu, kad pa­da­ry­ta ki­tų gru­pių są­skai­ta. Mo­ti­nų, au­gi­nan­čių vai­kus, ar gy­dy­to­jų są­skai­ta.

Ne­ga­li­ma vie­nai so­cia­li­nei ka­te­go­ri­jai di­din­ti pa­ja­mas ir ne­gal­vo­ti apie ki­tas ka­te­go­ri­jas.

Draus­min­to­jai ir re­gu­liuo­to­jai

Pro­fe­so­rius fi­lo­so­fas Gin­tau­tas Ma­žei­kis, ko­men­tuo­da­mas „vals­tie­čių“ veik­lą, tei­gia:

– Skan­da­lai, ne­su­sip­ra­ti­mai, po­li­ti­nės lenk­ty­nės – nor­ma­lus da­ly­kas. To nė­ra tik au­to­ri­ta­ri­niuo­se kraš­tuo­se. Ki­tas klau­si­mas, ko­kia vals­ty­bės per­spek­ty­va at­ve­ria­ma do­mi­nuo­jant val­džio­je Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gai?

Iš­sis­ki­ria ke­li bruo­žai: vals­ty­bės draus­mi­ni­mas ir kri­mi­na­li­za­ci­jos ly­gio au­gi­mas. Draus­mi­ni­mas – tai įvai­rūs ap­ri­bo­ji­mai, nuo ku­rių „vals­tie­čių“ po­žiū­riu, tu­rė­tų pa­ge­rė­ti vals­ty­bės, tau­tos dar­na.

Drau­di­mai, sie­ja­mi su al­ko­ho­lio ar ci­ga­re­čių var­to­ji­mu, re­tai kur pa­sau­ly­je pa­si­tei­sin­da­vo, nes tai ri­bo­ja žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­dą.

Žmo­gus vi­sų pir­ma yra mo­ra­li­nė, es­te­ti­nė bū­ty­bė, ir pa­ts pa­si­ren­ka gy­ve­ni­mo bū­dą, net jei­gu iš­rink­tie­siems ar vals­ty­bės au­to­ri­te­tams tai ne­pa­tin­ka. Ma­ny­mas, kad ga­li­ma in­ži­ne­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis su­re­gu­liuo­ti vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą – ne­pa­si­tei­si­no nie­kur.

Nai­vu ma­ny­ti, kad žmo­nės, kai jiems ne­lei­di, drau­di, pa­klus ir pri­si­tai­kys. Nie­ka­da jo­kio­je ša­ly­je ne­bū­tų ki­lę, su­ki­li­mų, pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mų.

Pa­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ja liu­di­ja – tai, ką val­džia pa­lie­pia, po ku­rio lai­ko at­si­su­ka prieš pa­čią val­džią. Jei­gu tai nė­ra pa­čių žmo­nių pa­si­rin­ki­mas.

Vi­sai ki­tas da­ly­kas bū­tų, jei­gu bū­tų ne drau­di­mas, o kvie­ti­mas, jei­gu žmo­nės bū­tų auk­lė­ja­mi.

Kai vyks­ta kri­mi­na­li­za­ci­ja, tai reiš­kia, jog griež­ti­na­mas bau­džia­ma­sis ko­dek­sas, baus­mės. Toks vi­suo­me­nės kri­mi­na­li­za­vi­mas nė­ra ge­ras, nes at­stu­mia kū­ry­bin­gus žmo­nes, ne­ska­ti­na aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos as­me­nų ri­zi­kuo­ti, da­ry­ti nau­jus vers­lus. Tai ne­pa­da­ro vals­ty­bės pa­trauk­les­nės.

Ži­no­ma, sau­gu­mas svar­bu, nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti gat­vė­se be­si­šlais­tan­čių gir­tų as­me­nų – bet vi­sa tai ga­li­ma da­ry­ti ir ki­to­mis prie­mo­nė­mis, tai­kant ad­mi­nist­ra­ci­nes bau­das.

"Vals­tie­čių" už­mo­jai bu­vo di­de­li – re­for­muo­ti ko­ne vi­są Lie­tu­vos tik­ro­vę – ūkį, kul­tū­rą, švie­ti­mą. Bet di­de­lių įvy­kių, re­for­mų ne­ma­to­me. Pir­miau­sia kul­tū­ros sri­ty­je, ku­ri bu­vo pa­si­rink­ta, kaip ve­dan­čio­ji. Čia mes lau­kė­me di­džiau­sio pro­ver­žio. Bet dar „vals­tie­čių“ kul­tū­ros pro­gra­mo­je įžvel­giau, kad ji nė­ra pa­grįs­ta nei rea­liu me­no pro­ce­sų su­vo­ki­mu, nei kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų kri­ti­ka, nei su­vo­ki­mu, kas yra aukš­ta­sis me­nas, kas avan­gar­das ir kaip da­ro­mas vers­las šio­je sri­ty­je.

Iš­ryš­kė­jo ir ki­tos Lie­tu­vos bė­dos. Di­die­ji su­per­mar­ke­tai užė­mė mies­tų cent­rus, o di­die­ji žem­val­džiai – di­džią­sias ša­lies te­ri­to­ri­jas.

Ne­su­kur­tos są­ly­gos plė­to­ti smul­kų ir vi­du­ti­nį vers­lą, ant ku­rio lai­ko­si ša­lies ūkis, ir ne­ma­to­me jo­kių po­ky­čių.

Vi­si ti­kė­jo­si emig­ra­ci­jos po­ky­čių. Emig­ran­tų ne­ma­žė­ja, pa­di­dė­jo tik imig­ran­tų skai­čius. Bet tai ne "vals­tie­čių" nuo­pel­nas, o sta­ty­bos, ve­žė­jų įmo­nių, ku­rios pra­šo įleis­ti dar­buo­to­jų iš Uk­rai­nos, Bal­ta­ru­si­jos dėl dar­bo jė­gos sty­giaus.

Šiek tiek iš mir­ties taš­ko krus­te­lė­jo tik švie­ti­mo ir aukš­to­jo moks­lo re­for­ma. Re­zul­ta­tus dar pa­ma­ty­si­me, bet pa­ju­dė­ji­mas – "vals­tie­čių" nuo­pel­nas.

Ge­ras žings­nis – vals­ty­bės biu­dže­tas su­da­ry­tas taip, kad ap­ri­bo­ja sko­li­ni­mą­si.

Po­li­to­lo­gai pa­brė­žia, kad su „vals­tie­čiais“ atė­jo daug nau­jų po­li­ti­kų, bet rei­kia pa­ste­bė­ti, jog ne­pa­ten­kin­ti rin­kė­jai vi­sa­da ren­ka ki­tus po­li­ti­kus. Ir jei­gu bus ne­pa­ten­kin­ti ši­tuo Sei­mu, tai vėl ga­lės atei­ti dar vie­na po­pu­lis­ti­nė par­ti­ja.

Kal­bi­no Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO, re­dak­ci­jos nuo­tr.