Kaip malka virsta šaukštu

Kaip mal­ka virs­ta šaukš­tu

Šiau­lių ra­jo­no Gin­kū­nų gyvenvietės tau­to­dai­li­nin­kų Ra­sos ir Gin­ta­ro Dauk­šų na­mai pil­ni gy­vy­bės: vi­sas kie­mas, vi­si kam­ba­rių kam­pai liu­di­ja, kad čia gy­ve­na kū­ry­bin­gi žmo­nės. Kū­rė­jų na­muo­se – gau­sy­bė pa­veiks­lų, me­džio dir­bi­nių.

Ra­sa ir Gin­ta­ras – il­ga­me­čiai pe­da­go­gai, edu­ka­ci­nių pro­jek­tų su­ma­ny­to­jai, ple­ne­rų da­ly­viai ir tau­to­dai­lės puo­se­lė­to­jai. 2013 me­tais Ra­sa ir Gin­ta­ras Dauk­šai bu­vo iš­rink­ti Gin­kū­nų se­niū­ni­jos šei­mų am­ba­sa­do­riais.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ra­sos ir Gin­ta­ro gy­ve­ni­me daug bend­ro: abu šiau­lie­čiai, abu po vi­du­ri­nės įsto­jo į Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­tą, abu bai­gė, Ra­sa (Rim­ku­tė, dai­li­nin­ko, me­no­ty­ri­nin­ko Vy­te­nio Rim­kaus duk­ra) me­tais anks­čiau. Abu 1991-ai­siais tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jais įsi­dar­bi­no Šiau­lių Jo­va­ro mo­kyk­lo­je. Ten vie­nas ki­tą pa­ste­bė­jo ir po pus­me­čio su­si­tuo­kė.

„Kad tai ma­no žmo­gus, su­pra­tau iš kar­to“, – sa­ko Ra­sa ir šyp­so­si.

Juo­du su­jun­gė ne tik mei­lė, ne tik trys duk­ros, bend­ri na­mai, bet ir kū­ry­ba: dai­lė, me­džio dar­bai, tau­ti­nės juos­tos, rie­ši­nės, ki­ti se­nie­ji lie­tu­vių liau­dies ama­tai, ku­riuo­se, sa­ko, ne tik pil­na iš­min­ties, bet ir is­to­ri­jos.

Ra­sa ir Gin­ta­ras juo­kau­ja, kad jų na­muo­se nė­ra nė vie­no ne­rei­ka­lin­go daik­to, nė vie­no nie­ka­lo, ku­ris ne­pra­vers­tų kū­ry­bo­je, ypač dir­bant su vai­kais Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­re. Čia abu sklei­džia ži­nią apie se­nuo­sius lie­tu­vių ama­tus: vy­ras skie­pi­ja dai­liuo­sius, o žmo­na me­ni­nes tech­no­lo­gi­jas – py­ni­mą, siu­vi­mą, pie­ši­mą ant šil­ko, ant stik­lo, siu­vi­nė­ji­mą ir kita.

G. Dauk­ša mo­ky­to­jau­ja ir Zok­nių pro­gim­na­zi­jo­je.

Sa­ko, kai ne­dir­ba val­diš­kai, ne­ria tie­siai į kū­ry­bą. Kaip ki­taip pa­va­din­si jų or­ga­ni­zuo­ja­mus edu­ka­ci­nius juos­tų py­ni­mo, šiau­dų ri­ši­mo, Už­ga­vė­nių kau­kių dro­ži­mo, skap­ta­vi­mo, ve­ly­ki­nių kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo už­siė­mi­mus įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se ir mies­te­lių bend­ruo­me­nė­se.

Gin­kū­nuo­se šei­ma gy­ve­na Gin­ta­ro se­ne­lių 1936 me­tais įkur­to­je so­dy­bo­je.

Gin­kū­nų ir kai­my­ni­nių se­niū­ni­jų pa­tal­po­se Dauk­šai su­ren­gė ne vie­ną sa­vo kū­ry­bos dar­bų – Gin­ta­ro ta­py­tų pa­veiks­lų, Ra­sos rie­ši­nių, tau­ti­nių juos­tų ir ki­tų rank­dar­bių – pa­ro­dą. O tra­di­ci­nės tau­to­dai­lės pa­ro­dos Šiau­liuo­se, Kur­šė­nuo­se me­ni­nin­kams – svar­biau­si me­tų ren­gi­niai.

„Ne šiaip sau tau­to­dai­le už­sii­mi­nė­jam, – šmaikš­tau­ja G. Dauk­ša. – Tai ir ma­lo­nu­mas, ir ho­bis, ir vie­nas ki­tas pi­ni­gė­lis. Kur tik mus kvie­čia, vi­sur va­žiuo­jam.“

O Ra­sa pri­ta­ria: va­žiuo­jan­tys ten, kur no­ri­ma se­nų­jų ama­tų.

Sma­giau­sia, kai smal­suo­lių bū­rys ap­sto­ja: ap­žiū­ri­nė­ja, ren­ka­si, ko­men­tuo­ja, do­mi­si, iš ko tas ar tas pa­da­ry­ta, koks me­dis sam­tį iš­si­drož­ti la­biau tik­tų ar­ba ko­dėl štai vie­no me­džio šaukš­tu grei­čiau dan­tis iš­si­barš­kin­tum nei pa­val­gy­tum, o ki­to me­džio šaukš­tas tie­siog pa­ts į bur­ną len­da.

Bend­rau­da­mi su smal­sau­jan­čiais kū­rė­jai pa­ro­do, kaip tas gro­žis gims­ta: Ra­sa žais­liu­kus gra­ži­na, juos­tą pi­na ar rie­ši­nę mez­ga. O Gin­ta­ras ne­pa­lei­džia kal­to – te­gu ma­to žmo­nės, kiek kant­ry­bės, mo­kė­ji­mo rei­kia, kol na­mams gel­dą ar sam­tį pa­si­da­rai.

Tau­to­dai­li­nin­kai sa­ko, kad se­nie­ji liau­dies ama­tai pa­sta­rai­siais me­tais at­gims­ta.

Ra­sa ir Gin­ta­ras su tau­tos pa­vel­du no­ri su­pa­žin­din­ti kuo dau­giau vai­kų. Dėl to dir­ba Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­re, yra se­nų­jų ama­tų bū­re­lių va­do­vai.

Juos­toms pin­ti, anot tau­to­dai­li­nin­kės, rei­kia daug kant­ry­bės, tad ma­žai ti­kė­ti­na, kad vai­kas il­gą, pla­čią juos­tą nu­pin­tų, bet ir ma­žy­tė tei­kia daug džiaugs­mo.

R. Dauk­šie­nė pri­pa­žįs­ta, var­gu ar pri­si­kvies­tum vai­ką, jei da­ry­tum vis­ką ly­giai taip, kaip se­nų se­no­vė­je da­ry­da­vo. To­dėl gre­ta se­nų­jų me­to­dų ji bū­ti­nai pri­tai­ko ir vie­ną ki­tą nau­jo­viš­ką tech­no­lo­gi­ją: pie­ši­mą ant šil­ko, ant stik­lo.

„O pas ma­ne bū­re­ly­je – vis­kas iš me­džio: šaukš­tai, gel­dos, kau­kės, lo­ve­liai. Dro­žia­me iš mal­kų: jei vai­kui pa­tin­ka dar­bas – na­mo ne­ša­si, jei ne­pa­vy­ko – į kros­nį na­mams šil­dy­ti“, – šyp­so­si Gin­ta­ras.

Jis sa­ko, skal­dy­da­mas mal­kas, dai­les­nes ir be ša­kų, nu­me­ta į šo­ną – bū­re­liui. Ir šiau­dų, skir­tų riš­tiems dar­bams, G. Dauk­ša „pa­kom­bi­nuo­jan­tis“ iš vie­tos ūki­nin­kų. Šiau­dus iš­džio­vi­na sau­so­je tam­sio­je na­mų pa­lė­pė­je, kad jie įgau­tų sa­vy­bių, rei­ka­lin­gų pa­gal se­no­vi­nį prin­ci­pą ri­ša­miems dar­bams kur­ti, ir kad ne­nub­luk­tų, lik­tų auk­si­nės spal­vos.

Su­do­min­ti vai­kus nė­ra pa­pras­ta: ma­si­nio var­to­ji­mo lai­kais no­ri­si ne tik gra­žaus ir nau­din­go re­zul­ta­to, bet ir grei­to.

„Jei per du už­siė­mi­mus vai­kas ne­pa­da­ro, ką su­gal­vo­jęs, tre­čią­syk, žiū­rėk, dar­bo ne­be­tęs: at­si­bo­do“, – pa­ste­bė­jo Gin­ta­ras.

Jis ma­no, kad mo­ky­mo pro­gra­mo­je tech­no­lo­gi­joms tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma dau­giau lai­ko ne­gu vie­na ki­ta sa­vai­ti­nė pa­mo­ka.

„Ką per 45 mi­nu­tes ga­li­ma nu­veik­ti: pus­va­lan­dį pa­skap­tuo­ti, pen­kio­li­ka mi­nu­čių – su­si­tvar­ky­ti. Skam­bu­tis“, – po­ri­na kū­rė­jas.

„Kal­ba­me ne apie tai, kad kiek­vie­nas vai­kas tu­rė­tų tap­ti tau­to­dai­li­nin­ku ar se­no­vės ama­tų ži­no­vu, o apie tai, kad ži­no­ji­mas, ką mo­kė­jo ir kuo gy­ve­no mū­sų se­no­liai, yra ver­tas pa­gar­bos“, – įsi­ti­ki­nu­si R. Dauk­šie­nė.

Jos nuo­mo­ne, vis­kas pra­si­de­da nuo na­mų ir nuo tė­vų po­žiū­rio. Jei tė­vai sa­kys, kam gi čia varg­ti, pin­ti tas tau­ti­nes juos­tas, jei ga­li nuei­ti ir nu­si­pirk­ti, ar­gi vai­kai mąs­tys ki­taip?

„Ir kaip ta­da pa­sa­ky­ti vai­kui, kad tai yra svar­bu, kad tai tau­tos pa­vel­das...“

Ir la­bai su­tuok­ti­niams sma­gu, jei tė­vai sa­vo vai­kus pa­lai­ko, gro­ži­si jų su­kur­tais dar­bais ir ska­ti­na kur­ti.

G. Dauk­ša ve­da mo­ki­nius į ko­kią pa­ro­dą, o kad la­biau su­do­min­tų, kiek­vie­nam iš­da­li­ja po už­duo­tį – su­ras­ti konk­re­tų au­to­rių ar­ba kū­ri­nio pa­va­di­ni­mą.

„Tu­rė­da­mi už­duo­tį vai­kai pri­vers­ti paieš­ko­ti, pa­ty­ri­nė­ti, iš ar­čiau ap­žiū­rė­ti. O tai lėk­tų ir pra­lėk­tų, – sa­ko pe­da­go­gas. – Ir tė­vams rei­kė­tų atei­ti. Vai­kams įdo­mu ir tė­vams įdo­mu.“

„Tau­tos kū­ry­bai ne­tu­ri­me leis­ti iš­nyk­ti. Iš­sau­go­ti tau­tos šak­nis pri­va­lo­me. Ir kas dau­giau tai ga­li pa­da­ry­ti, jei ne tau­to­dai­li­nin­kai, ne tech­no­lo­gi­jų, ne dai­lės mo­ky­to­jai. Tė­vai vai­kų ne­beiš­mo­kys, kaip bū­da­vo se­no­vė­je“, – su­tar­ti­nai kal­ba tau­to­dai­li­nin­kai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Liau­dies ama­tų puo­se­lė­to­jų na­mai Gin­kū­nuo­se pil­ni gy­vy­bės. Ką jau kal­bė­ti apie šei­mos au­gin­tinį bul­do­gą Do­bį, ku­ris, anot šei­mi­nin­kų, „su­tvar­ko“ vi­sus ne vie­to­je pa­dė­tus daik­tus.

Tau­to­dai­li­nin­kai Ra­sa ir Gin­ta­ras Dauk­šai sa­ko, kad mes, lie­tu­viai, esa­me is­to­ri­ne praei­ti­mi tur­tin­gos tau­tos pa­li­kuo­nys.

Me­tų tau­to­dai­li­nin­ke prieš ke­le­rius me­tus iš­rink­tai Ra­sai Dauk­šie­nei – pin­tos mar­gas­pal­vės juos­tos be­ne svar­biau­sias se­no­vės lie­tu­vių kū­ry­bin­gu­mo įro­dy­mas. Kū­rė­jos na­muo­se jos ran­ko­mis nu­pin­tų tau­ti­nių juos­tų šim­tai.

Pa­sak pe­da­go­go, ta­py­to­jo, tau­to­dai­li­nin­ko Gin­ta­ro Dauk­šos, kū­ry­bi­nis pro­ce­sas ža­di­na žmo­gaus fan­ta­zi­ją, ug­do no­rą už­baig­ti, ką pra­dė­jus, ir tei­kia dva­si­nį pa­si­ten­ki­ni­mą.