Kaip „runkeliai“ pamoko „elitą“

Kaip „run­ke­liai“ pa­mo­ko „eli­tą“

Va­le­ri­jus SIMULIK,

Sei­mo na­rys, Vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Už Šiau­lius“ pir­mi­nin­kas

Ny­der­lan­dų re­fe­ren­du­mas, ku­ria­me žmo­nės ta­rė aiš­kų ir griež­tą „ne“ Eu­ro­pos Są­jun­gos su­tar­čiai su Uk­rai­na, dar kar­tą pa­ro­dė, kas nu­tin­ka, kai po­li­ti­nis „eli­tas“ ne­no­ri, ne­ma­to rei­ka­lo ar bi­jo kal­bė­tis su žmo­nė­mis. (Pas­ta­ba: kad ne­kil­tų ne­rei­ka­lin­gų in­terp­re­ta­ci­jų, opo­nen­tams no­riu iš kar­to pa­sa­ky­ti, kad aš esu už Uk­rai­nos in­teg­ra­ci­ją į Eu­ro­pos struk­tū­ras.)

Pra­var­tu bū­tų tai įsi­dė­mė­ti kai ku­riems Lie­tu­vos po­li­ti­kos vei­kė­jams. Ypač šiuo me­tu esan­tiems val­dan­čių­jų gre­to­se. Vie­ša pa­slap­tis, jog po­nai se­no­kai ati­trū­kę nuo tau­tos, ku­riai ne tik teo­riš­kai, bet ir pra­ktiš­kai pri­va­lo at­sto­vau­ti, ir at­si­skai­ty­ti, o ne­bū­ti nu­to­lę – ko­ne švies­me­čiais.

Kai ne­kal­bi su žmo­nė­mis – ar­ba kal­bi ne­su­vo­kia­mus, nie­ko bend­ro su rea­ly­be ne­tu­rin­čius da­ly­kus – nai­vu ti­kė­tis tos vi­suo­me­nės pa­gar­bos, pa­lai­ky­mo, en­tu­ziaz­mo, su­si­tel­ki­mo. Ny­der­lan­dų po­li­ti­nio „eli­to“ at­sto­vai ne­si­var­gi­no aiš­kin­ti vi­suo­me­nei apie re­fe­ren­du­mo nau­dą, pra­smę, bū­ti­ny­bę – štai ir ga­vo skam­bų an­tau­sį.

Pa­na­šiai bū­ta ir Lie­tu­vo­je. 2012 me­tais, pa­me­na­te? Re­fe­ren­du­mas dėl nau­jos ato­mi­nės elekt­ri­nės sta­ty­bos. Ku­ria­me mū­sų gy­ven­to­jai, kaip ir olan­dai, ir­gi ta­rė aiš­kų ir ne­dvip­ras­miš­ką „Ne“.

Pri­si­min­ki­me, ką po­li­ti­kai kal­bė­jo pa­skel­bus re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tus. Kai tau­ta iš­reiš­kė sa­vo va­lią, ku­ri – taip pat bent jau teo­riš­kai – tu­ri bū­ti ger­bia­ma. Vie­no mies­to me­rė pri­si­pa­ži­no esan­ti nu­si­vy­lu­si. Sa­kė – gal žmo­nės ir val­džia vis dar ga­lė­tų „su­si­tar­ti“, gal jie (žmo­nės), kai jiems bus išaiš­kin­tas sta­ty­bos vers­lo pla­nas, ne­su­pyks, kad elekt­ri­nė bū­tų sta­to­ma. Neb­lo­gai?

Bu­vęs ener­ge­ti­kos vi­ce­mi­nist­ras ir vie­nas pa­grin­di­nių Lie­tu­vos de­ry­bi­nin­kų, pri­trau­kiant po­ten­cia­lius in­ves­tuo­to­jus į nau­jos ato­mi­nės elekt­ri­nės pro­jek­tą: „Aš ma­nau, kad re­fe­ren­du­mas kaip pro­ce­sas yra rim­tas smū­gis Lie­tu­vos re­pu­ta­ci­jai“.

O kiek vė­liau pra­bi­lo ir Prem­je­ras. Anot jo, dar vie­nas re­fe­ren­du­mas dėl ato­mi­nės elekt­ri­nės sta­ty­bos yra rei­ka­lin­gas, nes anks­tes­ny­sis „bu­vo tik dėl bu­vu­sio pro­jek­to, o pa­si­kei­tus jė­gai­nės sta­ty­bos są­ly­goms rei­kė­tų vėl klaus­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nuo­mo­nės“. Be ko­men­ta­rų.

Be­je, pri­si­min­ki­me ir tai, kad prieš skelb­da­mas re­fe­ren­du­mą po­li­ti­nis „eli­tas“ ne­pa­mir­šo ap­si­draus­ti. Re­fe­ren­du­mas bu­vo pa­va­din­tas „pa­ta­ria­muo­ju“ Taip sa­kant, kad pri­rei­kus į tau­tos nuo­mo­nę (pa­ta­ri­mą) bū­tų ga­li­ma ir neat­siž­velg­ti. Tik neišd­rį­so. Gal ir ge­rai. Gal tai ženk­las, kad tas ato­trū­kis nė­ra toks jau ne­rea­liai di­de­lis ir ne­pa­nai­ki­na­mas.

Ta­čiau tai aiš­kiai pa­ro­do, kad po­li­ti­nis ,,elitas‘‘ re­tai pai­ma į ran­kas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ją, nes ki­taip jie ži­no­tų, kad ,,svar­biau­si Vals­ty­bės bei Tau­tos gy­ve­ni­mo klau­si­mai spren­džia­mi re­fe­ren­du­mu“.

Ki­ta ver­tus, tu­ri­me ir ge­rų­jų pa­vyz­džių. Re­fe­ren­du­mas Ško­ti­jo­je dėl ne­prik­lau­so­my­bės. Ten į dis­ku­si­jas įsi­trau­kė vi­si: nuo po­li­ti­nių ly­de­rių iki ge­rai vi­suo­me­nė­je ži­no­mų ir ger­bia­mų as­me­ny­bių, kaip „Ha­rio Po­te­rio“ au­to­rė J. K. Row­ling. Dis­ku­si­ja vy­ko ne tik Ško­ti­jo­je, bet ir to­li už jos ri­bų. Lai­mė­jo tie, ku­rie sa­kė „Ne“, ta­čiau jų prie­ši­nin­kai, nors ir jaus­da­mi nu­si­vy­li­mą, ne­tu­rė­jo prie­kaiš­tų po­li­ti­kams ar kam ki­tam. O Ško­ti­jos Prem­je­ras po bal­sa­vi­mo at­si­sta­ty­di­no. Ar įsi­vaiz­duo­ja­te kaž­ką pa­na­šaus Lie­tu­vo­je? Aš ir­gi ne.

Vie­nas iš nau­jau­sių ge­rų­jų pa­vyz­džių – ar­tė­jan­tis Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės (JK) re­fe­ren­du­mas dėl jos iš­li­ki­mo ar­ba pa­si­trau­ki­mo iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, po­pu­lia­riai va­di­na­mas tie­siog „Bre­xit“. Ne vel­tui JK yra se­no­sios de­mok­ra­ti­jos lop­šys, tu­rin­tis gi­lias ir tvir­tas tra­di­ci­jas. Tai vi­sų pir­ma pa­sa­ky­ti­na apie jos po­li­ti­kų elg­se­ną ir lai­ky­se­ną. To­kį at­vi­rą, nuo­šir­dų, ar­gu­men­tuo­tą, pa­gar­bų kal­bė­ji­mą su vi­suo­me­nę – iš abie­jų pu­sių, tiek „Bre­xit“ ša­li­nin­kų, tiek prie­ši­nin­kų – re­tai ka­da iš­vy­si. Man iš­ties im­po­nuo­ja to­kia JK po­li­ti­kų lai­ky­se­na. Spren­di­mą priims vi­suo­me­nė, ta­čiau bet ko­kiu at­ve­ju po­li­ti­niai ly­de­riai bus pa­da­rę vis­ką, ką jie tu­ri ir pri­va­lo pa­da­ry­ti. Jo­kių prie­kaiš­tų, jo­kio žmo­nių smer­ki­mo ar kal­ti­ni­mo, kad jie kaž­ko ne­sup­ran­ta, ne­su­vo­kia, ne­si­gi­li­na.

Tad re­ziu­mė aiš­kus. Tiek Ny­der­lan­dų „eli­tui“, tiek ir mū­siš­kiams. Po­li­ti­kai pri­va­lo bend­rau­ti su rin­kė­jais, nes yra jų iš­rink­ti ir jiems at­sto­vau­ja. Ne­ga­li bū­ti jo­kių at­si­kal­bi­nė­ji­mų. Pri­va­lu aiš­kin­ti tiek, kiek rei­kia, to­kia kal­ba, ko­kia žmo­nėms su­pran­ta­miau­sia, kar­to­ti tiek kar­tų, kiek jiems rei­kės, kol jie su­pras, o svar­biau­si Tau­tos gy­ve­ni­mo klau­si­mai pri­va­lo bū­ti spren­džia­mi re­fe­ren­du­mu.

Toks dar­bas. To­kia duo­na. To­kia da­lia, jei no­ri­te. Tik to­kius po­li­ti­kus žmo­nės iš tik­rų­jų ger­bia, ver­ti­na ir no­ri ma­ty­ti sa­vo at­sto­vais.

Užs. Nr. 317814