Naujausios
Kapinės visus sulygina
Penkerius metus Šiaulių kapinių prižiūrėtoja dirbanti Vaida Buračienė gali gerti kavą, pro langą ramiai žiūrėdama į laidotuvių procesiją. „Jei viską imčiau į širdį, susirgčiau“, – sako moteris. Mirusieji jos nebebaugina. Kur kas daugiau problemų su gyvaisiais. Kai kurie kapinėse rengia giminių karus. Kapinėse atsispindi emigracija, puikybė, visuotinis skubėjimas, nuoširdumas.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Karai prie kapų
Su kapines administruojančios bendrovės „Specializuotas transportas“ Kapinių tvarkymo ir administravimo padalinio projektų vadove, arba trumpiau, kapinių prižiūrėtoja V. Buračiene susitinkame vienoje iš jos darbo vietų – K. Donelaičio kapinėse. Įmonė atsakinga už devyniolika miesto kapinių. Iš jų veikiančios tik dvi – K. Donelaičio ir Ginkūnų.
Moters darbo kabinete ką tik pietavo kaliniai. Jie padeda šluoti lapus, tvarkyti kapines – Savivaldybės pagalbos limitą šį mėnesį bendrovė jau išnaudojo.
Vėlinių laikotarpiu darbo daugiausia. Pokalbio metu bene dešimt kartų suskamba telefonas, į kabinetą užsuka norintieji nusipirkti žemių kapams, prašo atidaryti kapinių vartus.
„Su mirusiaisiais nebėra ką bendrauti, bendrauju su jų artimaisiais. Būna, neranda kapo, giminių konfliktai, karai, nesutarimai...“ Smagių istorijų beveik nebūna. Išsilieti ateina daug piktų pagyvenusių žmonių.
Giminės konfliktuoja dėl turto. „Paliko broliui butą – kodėl jis nežiūri kapo?“ – piktinasi atėję giminaičiai.
V. Buračienės žodžiais, konfliktai būna labai žemo lygio – pavyzdžiui, mirusios mamos kapą uždengia plokšte, paaiškėjus, kad brolio palikimo dalis didesnė, kitas nuima.
Giminės kaunasi tarpusavyje, o kapinių darbuotojai suglumę – nežino, kurią pusę palaikyti.
„Dievobaimingi žmonės pasidaro prieš mirtį, jaučia, kad Giltinė alsuoja. Tada ieško artimųjų kapo, su mintimi tame pačiame kape pasilaidoti. Pradeda eiti kryžiaus kelius – ieško mirties liudijimo, kitų reikiamų dokumentų“, – pasakoja V. Buračienė.
Pirmąją darbo dieną verkė
Pirmosios darbo dienos prieš penkerius metus kapinių prižiūrėtojai buvo labai baisios. Iki tol net neįsivaizdavo savo darbo.
„Ginkūnų kapinėse stoviu, žiūriu pro langą kaip neša karstą. Dūdos groja, o aš verkiu, verkiu... Savaitė, kita, žiūriu, visai nėra taip graudu. Galiu ir kavutę gerdama žiūrėti pro langą. Nebėra nesmagumo. Aišku, gaila, ypač, kai jaunus žmones laidoja, ateina žmonės, verkia, bet negali pasiduoti emocijoms. Jei viską imsi į širdį, paliksi ligonis“, – sako.
Moteris turi vienintelę nuostatą – niekada neina pro ką tik palaidotą kapą. Savaitę laiko tą pusę plačiu lanku apeina: „Man tas gėlių, žvakių kvapas nepatinka, atrodo, kažkas iš žemės veržiasi“.
Prieš pradėdama dirbti kapinių prižiūrėtoja Vaida mirusiųjų bijojo. Kuomet laidojo savo tėvelį net negalėjo žiūrėti į karstą, rituališkai uždėti dangčio. Tąkart mažo miestelio laidojimo namų vadovas pasakė: „Palauk, vaikeli, dirbsi panašų darbą“. Moteris pagalvojo, kad žmogus kuoktelėjo – visai nusikalba.
„Praėjo laiko ir mąstau, Dieve, mano, tas žmogus, kaip nujausdamas kalbėjo. Dirbu, visai nebijau. Vyksta perlaidojimai ir man įdomu: pasižiūriu, galiu kūną iš karsto išimti, nėra baisu“, – pasakoja darbo specifiką.
Pirmą kartą su perlaidojimu susidūrė po dviejų savaičių darbe. Kadangi Ginkūnų kapinėse labai šlapia, artimieji nutarė velionį perlaidoti kitoje rajono vietoje. Karstą atkasė, iškėlė iš duobės. Velionio kūnas drėgnoje žemėje buvo tiek išbrinkęs, atidarius karstą kone išlipo lauk. Teko galvoti, kaip kūną pervežti, nes atgal į karstą nebetilpo.
Kartą teko perlaidoti velionį po dvidešimties metų. Kapinių prižiūrėtoja galvojo, kas ten belikę iš kūno, viskas sudūlėję. Patarimais pagelbėjo patyrę duobkasiai: paaiškino, kad greitai suyra tik sausoje žemėje, drėgmėje kūnas būna tarsi užkonservuotas.
„Gal mane akmenimis apmėtys, bet į tai jau žiūriu kaip į darbą, visiškai jokių emocijų nebėra. Man net įdomu. Pavyzdžiui, laidoja benamį, o mes turime prevenciškai dalyvauti. Paprašau atidaryti karstą, pasižiūriu“, – pasakoja Vaida.
Profesinis smalsumas yra ir čia
V. Buračienė pamena ekskursiją į kolumbariumą. Tąkart ji galėjo pamatyti tai, ko paprastai nemato kiti. Moteris nutarė, jog ateityje norėtų būti palaidota tik sudeginant.
„Žinoma, tai priklauso nuo asmeninių žmogaus nuostatų. Man labai negražu, kada velionis guli karste įdubusiomis akimis, o dvidešimt metų jo gyvo nematę giminės žiūri. Kai girdi komentarus: „Oi, gražesnė negu gyva“, „Nieko nepasikeitusi“, – man kraupu“.
Norėdama pamatyti, kaip atrodo laidotuvės su urna, Vaida iš smalsumo specialiai vyko į a.a. aktoriaus Vytauto Šapranausko šermenis Vilniuje. Projektoriuje rodomos nuotraukos, pačios šermenys Vilniaus mažajame teatre jai pasirodė labai estetiškos, padarė įspūdį.
V. Buračienė į laidotuves žiūri ir iš estetinės pusės, nori, kad žmogų prisimintų gyvą, o ne sustingusį kūną karste. Įsiminė pažįstamos moters mamos laidotuvės – gedulo namuose koridoriuje buvo pakabinta daug mamos jaunystės nuotraukų.
„Kokia buvo jauna, graži, kaip šoko ant stalo, šypsojosi... Aš nepažinojau jos mamos, bet nuotraukose lyg su ja susipažinau. Tai buvo gražu“, – pasakoja.
Kapinių prižiūrėtoja labiausiai žavisi senosiomis miesto kapinėmis prie Talkšos ežero – jos dvelkia senove, autentika, mielai pasivaikšto net vakare. Labiausiai nepatinka Ginkūnų kapinės, kuriose daug kičo, noro pasipuikuoti didesniu ar brangesniu paminklu.
„Ginkūnuose konvejeris – katafalkas po katafalko, visi skuba. Ant rankų karsto neneša, atrodo, keli metrai – vis vien veža. Kartais taip skuba palaidoti... Po to klega gedulingų pietų. Kartais net baisimės pro langą žiūrėdami, kaip linksmai giminės čiauškėdami, besikvatodami iš kapinių išeina, sėda į mašiną“, – stebisi Vaida.
Kapinėse daugina vietų
Su problemomis kapinėse susiduria gyvieji. Pagrindinė – trūksta laidojimo vietų. Perpildytose Ginkūnų kapinėse ilgą laiką daug bėdų kildavo dėl drėgmės. Dabar padarytas drenažas, vanduo kritinėse vietose nusausėjo, tačiau kitur dar laikosi.
V. Buračienė rūpinasi, kad Ginkūnų kapinėse būtų daugiau laidojimo vietų: „Žmones galiu nuraminti – vietos bus. Tai medžius pašaliname, tai krūmus išrauname, kelmus, atkėlėme tvorą pietinėje pusėje“.
Vandenį užsukti, paleisti, čiaupą nulaužė, vanduo plūsta, kelias duobėtas, šaka užkrito, suoliukas sulaužytas, kapas šalia netvarkomas... Žmonių skundus ir rūpesčius vardija kapinių prižiūrėtoja.
Pastaraisiais metais pagausėjo skundų dėl gėlių vagysčių nuo naujų kapaviečių. Žmonės kalba, jog to priežastis – pabrangusios gėlės. Esą vagys jas perparduoda mažuose miesteliuose. Iš vainikų išrinkę gražesnes rožes jie suformuoja naujus krepšelius.
Gėlių paklausą liudija ir pokalbį pertraukęs skambutis V. Buračienei – gėlininkai prašo papildomų vietų prekiauti šalia Ginkūnų kapinių. Būdavo vos pusė užimtų, dabar visos 250 užimtos.
Antrasis pikas kapinėse po Vėlinių – Motinos diena. „Tada čia žmonių būna kaip Pabalių turguje, net daugiau nei lapkričio pirmąją. Visi tvarkosi, perka žemių, gėles veža karučiais, skaldeles barsto“, – piešia vaizdelį.
Žiema – poilsio laikas, tuomet į kompiuterinę sistemą surašo mirusiuosius, tikrina avarinius medžius.
Emigracijos atspindžiai
Emigracija atsispindi ir kapinėse: anksčiau išvykusieji į užsienį samdydavo kapų priežiūros paslaugą, dabar emigrantai artimųjų kapus apdengia plokštėmis.
„Seniems žmonėms labai reikia kapinių. Jie į Ginkūnų kapines ateina visai dienai – su termosais, sumuštiniais, pasėdi ant suoliuko, pavalgo. Praeina aplinkinius kvartalus, kaimynus susiranda. Tai tampa kaip gyvenimo būdu. Gal visi senatvėje taip eisim? Gal prieš gyvenimo galą norisi pažinti, kur gulėsi“, – svarsto V. Buračienė.
Stebisi, kad kapus prižiūrėti rūpi tik senukams, dažnai jaunimas palieka kapus želti piktžolėmis. Būna, močiutę atlydi anūkė – pastovi šalia, dar pakomanduoja.
Dažnai ateina senukų su prašymu gauti kapo vietą, kad galėtų iš anksto žinoti kur gulės, vietą susitvarkyti, kad vaikams nekiltų rūpesčių. Pagal taisykles gyviesiems kapo gauti negalima.
Jauni žmonės daugiausia laidojami kolumbariume. Nišos pildomos sparčiai: iš 120 vietų per šiuos metus nuo sausio iki lapkričio jau užlaidotos 48 vietos.
Jos nuomone, kolumbariumas – idealus variantas, gali ramiai ateiti, pasėdėti ant suoliuko, pasimelsti, pagalvoti. „Man nieko nėra baisiau, kai kapinėse turi lenkti nugarą: ravėti, sodinti, kasti, tampyti laistytuvus... Po to užmiršti tikslą, ko tu į kapines atėjai“.
Kapinių prižiūrėtoja skeptiškai vertina išpopuliarėjusias elektronines žvakes ir plastikines gėles kapinėse: „Man baisu! Kinų šedevrai. Klaikiai mirksi tos žvakės, mėlynom spalvom žaižaruoja, siaubas! Gėlės geriau nuvys, bet tą minutę pagerbiau žmogų. Vėliau pilnos kapinės mėtosi dirbtinių, nuo lietaus aptriušusių...“
Kapinėse visi lygūs
Neprižiūrimi kapai – dar vienas prižiūrėtojos rūpestis. Nuo usnių tarpstantys, vegetuojantys kauburėliai labiausiai piktina kaimynus. Yra buvę, kai tokį neprižiūrimą kapą jie sulygina su žeme.
Bene daugiausiai gerų žmonių Vaida pastebi K. Donelaičio kapinėse – jie tradiciškai sutvarko neprižiūrimus kapus greta. „Priešingu atveju ten būtų miškas. Prieš tokius žmones galima žemai lenkti galvą“, – džiaugiasi.
Darbo kabinete K. Donelaičio kapinėse ant sienos kabo kapinių žemėlapis su gausybe numerių ir spalvomis sužymėtais plotais. Spalvos reiškia palaidoto žmogaus priklausymą tam tikrai religijai: katalikai, liuteronai, žydai, rusų stačiatikiai.
Kartais yra prašymų skirti tam tikrą vietą, bet dėl vietų trūkumo į religiją nebekreipiama dėmesio. Kapo vieta skiriama eilės tvarka. „Tautybė, rasė nesvarbu – kapinėse visi lygūs. Naujose kapinėse nebeplanuojami jokie atskiri sektoriai“, – paaiškina kapinių prižiūrėtoja.
Ar jai patinka darbas? V. Buračienė susimąsto – penkeri metai yra daug. Darbo skambučiai, rūpesčiai pasiekia net namuose. Suklysti negalima. Kartą pagal seną kapinių planą rado tuščią, rodos neužlaidotą kapinių dalį. Pradėjus kasti žemę, išlindo karstas. Nežinia, galbūt jį atnešė požeminiai šaltiniai. Dabar pasimokė – nežinai, geriau nelįsk.
K. Donelaičio kapinėse V. Buračienė rodo Šiaulių panteoną, kur laidojami įžymūs, miestui nusipelnę, žmonės: „Kapinėse sutinku visuomenei žinomų žmonių, įdomu, su jais tenka pabendrauti. Tada pamatai, kad jie tokie pat žemiški, kaip visi mirtingieji“.
Vytauto RUŠKIO nuotr.

Vaidos Buračienės pastebėjimu, kapinėse atsispindi ir emigracija: anksčiau išvykusieji į užsienį samdydavo kapų priežiūros paslaugą, dabar artimųjų kapus apdengia plokštėmis.

Kapinių prižiūrėtoja Vaida Buračienė sako, jog kapus dažniau prižiūri senukai, jaunimas kapus palieka piktžolėms.