Naujausios
„Kelių greičių“ Europa nėra blogas sumanymas“
„Mes negalime toliau trypčioti vietoje, tik keisdami sprendimų priėmimo mechanizmus, nes tokia ES primena milžiną molinėmis kojomis“, – teigia Europos Parlamento narė Laima Liucija Andrikienė. Europarlamentarės nuomone, didžiausias pavojus ES kyla ne tik iš populistų bei nacionalistų, bet ir iš to, kiek ES sugebės persitvarkyti, tapti efektyvi bei atitikti žmonių lūkesčius. L. Andrikienės interviu „Šiaulių kraštui“ – apie ES aktualijas.
Augantis darinys
– Europos Parlamentas vasario pabaigoje nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos. Ką rodo šie pokyčiai?
– Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Po mėnesio prasidės derybos dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES, JAV rinkimus laimėjo D. Trumpas, kurio pasisakymai dėl ES ir NATO, švelniai, sakant buvo šokiruojantys.
Kita vertus, per anksti kalbėti, kad ES baigėsi finansų krizė. Nei Italija, nei Graikija iš finansų krizės neišlipo, nors teigiami poslinkiai ir matyti. Todėl ES, norėdama ne tik išlikti, bet ir judėti pirmyn, būti konkurencinga, privalo ieškoti naujų kelių.
Tikėtina, kad ES finansų ministro postas padėtų lengviau dorotis su šiais iššūkiais. Apie bendrą Europos kariuomenę rimčiau prabilta po Rusijos agresijos Ukrainoje, tačiau visą laiką buvo pabrėžiama, kad ji nepakeistų NATO.
Apskritai kalbant, Rusijos pavojaus akivaizdoje pastebima vis didesnė ES šalių koordinacija gynybos srityje.
ES turi būti susitelkusi, vieningesnė nei iki šiolei visose srityse – tik tokia pozicija gali garantuoti sėkmę ir visai ES, ir Lietuvai.
– Dažnoje diskusijoje teigiama, kad ES šiandien yra nei federacija, nei konfederacija. Kokią ES Jūs matote?
– Ar būtina įsprausti ES į kokius nors rėmus, į griežtą formatą? Ji yra gyva sąjunga, auganti ir besivystanti. Kartais – mažėjanti, kaip šiuo metu, kai laukiama derybų dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES.
Kai žinai, kad visas ES biudžetas – vos po 1 procentą valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų, apie kokią federaciją galima kalbėti?! Negana to, didžioji tų lėšų dalis vienu ar kitu būdu vėl sugrįžta valstybėms narėms per ES struktūrinius fondus, išmokas ūkininkams ir pan. Šiuo metu iki federacijos mums taip pat toli, kaip iki mėnulio.
ES yra augantis darinys, ir į ką jis išaugs, sunku pasakyti. Svarbu, kad jis būtų gyvybingas, atnešantis naudos ES valstybių piliečiams.
– Kiek realus sugriautos Europos pavojus?
– XX amžiaus Europa buvo du kartus sugriauta, per I ir per II pasaulinius karus. ES susikūrimas, jos plėtra pradžioje į Europos pietus, vėliau – į rytus mums visiems leido labai ilgą laiką – jau daugiau nei 70 metų – išgyventi be karų.
Ne tik jaunoji karta, bet ir mano karta sunkiai įsivaizduoja, kad galėtų reikėti gyventi ant galvų krintant bomboms, o juk milijonai žmonių pasaulyje gyvena tokiomis sąlygomis. Mums taika – savaime suprantamas dalykas, duotybė, tarsi kitaip ir būti negalėtų. Verta prisiminti ir tai, kad būtent ES leido buvusioms komunistinėms šalims, taip pat ir Lietuvai, ekonomiškai atsistoti ant kojų.
Žinia, Lietuvoje daug problemų, bet įsivaizduokime, kad Lietuva nebūtų tapusi ES nare. Kokioje padėtyje ji dabar būtų – kaip Baltarusija, Moldova ar Gruzija? Tokia alternatyva ne tik man, bet, manau, ir daugumai Lietuvos žmonių yra nepriimtina.
Didžiausias pavojus ES kyla ne tik iš populistų bei nacionalistų, bet ir iš to, kiek ES sugebės persitvarkyti, tapti efektyvia bei atitikti žmonių lūkesčius.
Reikalingos reformos
– Kokius prognozuojate ES ateities scenarijus ir Lietuvą juose?
– Keturi–penki ateities scenarijai jau yra paskelbti ir svarstomi. Scenarijai, pradedant status quo, dabartinės padėties išsaugojimu, apsieinant be rimtesnių reformų, iki daug gilesnės integracijos, federacijos varianto.
Tarp tų scenarijų – ir „kelių greičių“ Europos scenarijus. Skirtingai nuo Vyšegrado šalių vadovų pareiškimo, kuriuo šį scenarijų jie atmetė kaip nepriimtiną, aš manau, kad ir visai ES, ir Lietuvai konkrečiai jis galėtų būti naudingas.
Mes negalime toliau trypčioti vietoje, tik keisdami sprendimų priėmimo mechanizmus, nes tokia ES primena milžiną molinėmis kojomis. Beje, ir iki šiol ES buvo pati tikriausia „kelių greičių“ Europa: ne visos ES valstybės narės yra eurozonoje, ne visos priklauso Šengeno zonai (Šengeno zonai nepriklauso Airija ir Jungtinė Karalystė, o Bulgarija ir Rumunija turi kandidačių statusą).
Pastarosiomis savaitėmis padarytas dar vienas žingsnis „kelių greičių“ Europos kryptimi: 16 ES valstybių narių, tarp jų ir Lietuva, pritarė sprendimui įkurti ES prokuratūrą.
ES prokuroro postą buvo numatyta įkurti Lisabonos sutartimi dar 2009 metais, 2013 metais Europos Komisija oficialiai pasiūlė atitinkamą teisės aktą, tačiau iki šiol šis klausimas ES Taryboje, kur posėdžiauja ES valstybės narės, buvo „užšaldytas“.
Daugelį bendrų sprendimų ES atidėliojo dėl laukiamo referendumo Jungtinėje Karalystėje, po to – vėl laukimo laikas: gal Britanija persigalvos ir surengs antrą referendumą, po to – rinkimų Nyderlanduose laukimas, dabar – Prancūzijos rinkimai. Ir taip be galo.
Žmonės kaltina Briuselį dėl neveiklumo, nesuvokdami, kad problemos yra šalyse narėse, o ES institucijos Briuselyje, stengdamosi nepakenkti bendram reikalui ir konkrečiai kuriai nors šaliai, priverstos trypčioti vietoje ir atidėlioti visai ES reikalingų sprendimų priėmimą.
Kalbant apie Lietuvą, mūsų šalis turi tik vieną ateities scenarijų – narystę ES ir NATO. Kitų scenarijų nėra arba jie reiškia grįžimą į Rusijos glėbį.
– Kaip vertinate ES užsienio politiką?
– ES pozicija ir Ukrainos, ir sankcijų Rusijai klausimu kol kas yra vieninga, nors ir ne tokia ryžtinga, kaip man norėtųsi. Ar ji bus vieninga ir toliau, parodys ateitis.
Ir ES jėga, ir jos silpnumas slypi įvairovėje. O nacionalinių valstybių interesai skiriasi. Norint tvirtumo užsienio politikoje, valstybės turi atsisakyti didesnės dalies savo suverenių teisių ir daugiau sprendimų deleguoti ES. Tam reikėtų keisti ES sutartis, bet ar daug ES valstybių narių ir jų piliečių dabar pritartų šiai krypčiai? Bent jau dabar svarstomi ES ateities scenarijų variantai apsiriboja reformomis galiojančių sutarčių ribose.
– Kokios reformos reikalingos ES?
– Viskas priklausys nuo to, kokį kelią, ES ateities modelį pasirinks ES. Rugsėjį į Europos Parlamentą atvyks Europos Komisijos prezidentas J.-C. Junckeris su metiniu pranešimu (State of the Union), jis turi pasiūlyti ir rimtai pagrįsti jau tik vieną ES ateities scenarijų. Štai tada ir bus aišku, kokių reformų reikia. Jei bus pasiūlyta nieko iš esmės nekeisti ir apsiriboti kosmetinėmis reformomis, tai jos tokios ir bus. Jei pasirinksime „kelių greičių“ Europą galiojančių ES sutarčių ribose, tuomet lauks rimtesnės reformos.
Akivaizdu, kad reformų reikia daugelyje sričių: migracijos, aplinkosaugos, maisto saugos, žmonių sveikatos, mokesčių vengimo ir slėpimo, žemės ūkio, o visų labiausiai – socialinės apsaugos srityje.
ES bendrosios politikos – Bendroji žemės ūkio politika, Bendroji užsienio ir saugumo politika, Bendroji energetikos politika, Bendroji žuvininkystės politika – taip pat turėtų būti peržiūrėtos, bet tik tuo atveju, jei bus apsispręsta dėl rimtesnių reformų reikalingumo. Kokios reformos bus, turi spręsti visos ES valstybės ir jų piliečiai.
Reformų tikslas – mažinti atskirtį tarp ES valstybių piliečių, nepriklausomai nuo to, ar jie yra „senosios“ valstybės narės, ar palyginti neseniai į ES įstojusios valstybės piliečiai.
Man sunku paaiškinti, kodėl turtingoje ES, jos valstybėse narėse daugybė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, kodėl apskritai turime skurdą kaip reiškinį. Akivaizdu, kad kažkas negerai su mūsų prioritetais ir mūsų politikomis, jei tiek daug skurdo ir nepritekliaus yra mūsų šalyse.
Reformas įgyvendinti reikės kiekvienoje šalyje, kuriose populizmas ir nacionalizmas kabo tarsi Damoklo kardas virš viso to, kas buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo.
Rinkimų scenarijai
– Ar yra aiški šiandienos ES strateginė vizija?
– ES valstybių vadovai, minėdami Romos sutarties 60-metį, šių metų kovo 25 dieną susirinkę Romoje, pasirašė Romos deklaraciją, kuri ir yra šiandienos ES strateginė vizija – tai, dėl ko pavyko sutarti 27 ES valstybių narių vadovams.
Dar kartą pastebėsiu, kad vadinamoji „kelių greičių“ Europa nėra blogas sumanymas. Tokia Europa nebūtinai reiškia Rytų ir Vakarų priešpriešą. Ji greičiau reiškia tai, kad šalys, siekiančios didesnės integracijos bei pasikeitimų, galės judėti į priekį, jų nestabdant toms šalims, kurios kažko laukia ir niekur neskuba.
– Pastarųjų rinkimų rezultatai parodė, kad žmonės šiapus ir anapus Atlanto išsako protesto balsus, rinkdamiesi populistus, radikalus. Kokių pakitimų ES galime laukti po rinkimų Prancūzijoje, Vokietijoje? Ar galimi kiti „exit“?
– Matome, kad ES populistai, nors jų balsai girdimi, nesulaukia daugumos pasitikėjimo. Praėjusių metų pabaigoje vykę prezidento rinkimai Austrijoje, šių metų parlamento rinkimai Nyderlanduose pademonstravo, kad pasirinkimas buvo aiškus – už proeuropietiškas, nuosaikias politines jėgas.
Baimės akys didelės, bet nebūtinai Le Pen Prancūzijoje pakartos D. Trumpo sėkmę JAV. Manau, kad prancūzams užteks sveikos nuovokos nebalsuoti už radikalę, „Frexit’u“ grasinančią, V. Putino remiamą kandidatę. Rinkimų Prancūzijoje rezultatus žinosime jau greitai, pirmasis prezidento rinkimų turas – balandžio 23 dieną, antrasis – gegužės 7 dieną.
Jei Europoje viršų paimtų radikalai, nacionalistai, populistai, Europa neturėtų tikėtis nieko gero. Rusijos grėsmė bei įtaka sustiprėtų, karo pavojus išaugtų. Ar mes to norime? Manau, nė vienam sveiko proto žmogui tokios perspektyvos nėra patrauklios.
– 2019 metais laukia nauji Europos Parlamento rinkimai. Ar pastarųjų metų tendencijos gali persikelti ir į šiuos rinkimus?
– Šiandien realybė yra tokia, kad visoms trims svarbiausioms ES institucijoms vadovauja centro dešinės politinės šeimos, kuriai ir aš priklausau, atstovai: Europos Komisijai – liuksemburgietis J.-C. Junckeris, Europos Parlamentui – italas A. Tajani, ES Tarybai – lenkas D. Tuskas.
Europos liaudies partijos frakcija Europos Parlamente tebėra didžiausia, ji yra vieninga. Tuo tarpu Europos kairieji, socialistai ir socialdemokratai niekaip nesugeba atsigauti: blaškosi, ieško sąjungininkų tarp dar kairesnių politinių jėgų, tarp komunistų.
Socialistai (socialdemokratai), iki šiol buvusi moderni, nuosaiki politinė jėga, su kuria Europos Parlamente svarbiausiais klausimais pavykdavo pasiekti sutarimą ir balsuoti vieningai, praranda kryptį ir veidą.
Jei tokios tendencijos išliks, prognozuoju, kad būsimame Europos Parlamente Europos liaudies partija ir toliau išliks svarbiausia ir didžiausia jėga Europos Parlamente, o socialdemokratų frakcija bus gerokai sumažėjusi.
Matysime, kas rudenį laimės rinkimus Vokietijoje, bet niekas neprognozuoja, kad ten galėtų gerai pasirodyti radikalai ir populistai, AfD, „Alternatyva Vokietijai“.
Dvikovos laukiama tarp A. Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų ir M. Schulzo vadovaujamų socialdemokratų. Pasitraukdamas iš Europos Parlamento jo buvęs vadovas, o ir mano viršininkas M. Schulzas jau beveik matavosi būsimojo Vokietijos kanclerio regalijas, tačiau A. Merkel nėra nusiteikusi lengvai perduoti valdžios skeptrą.
Dabartiniame politiniame gyvenime daug kas greitai keičiasi. Ir nebūtinai į blogą pusę. Blogų naujienų ir taip girdėjome daug. Viliuosi, kad ateis ir gerų žinių laikas.
Parengė Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Asmeninė nuotr.
„Kelių greičių“ Europa nėra blogas sumanymas. Tokia Europa nebūtinai reiškia Rytų ir Vakarų priešpriešą. Ji greičiau reiškia tai, kad šalys, siekiančios didesnės integracijos bei pasikeitimų, galės judėti į priekį, jų nestabdant toms šalims, kurios kažko laukia ir niekur neskuba“, – sako Europos Parlamento narė Laima Liucija Andrikienė.
