Naujausios
Ketvirtis amžiaus su „Šiaulių kraštu“
Šiandien „Šiaulių kraštui“ – 25-eri.
Susiklostė, kad „Šiaulių krašto“ kelią galima suskaidyti penkmečiais – kiekybiniais ir kokybiniais etapais.
1995-ųjų lapkričio 20 d. redakcijos komentare „Kelias veda tolyn...“ rašyta:
„1990 metų lapkričio 20-ąją pasirodęs pirmasis laikraščio numeris nesudūlėjo makulatūros krūvose, rado vietą laisvėjimo metais prisodrintoje periodinės spaudos rinkoje. Įsitvirtino joje, nors daugelis skeptikų, senų spaudos vilkų pranašavo greitą ir skausmingą prapultį. Juos lengva suprasti, nes Lietuvoje dar niekas nebuvo bandęs atgaivinti regioninės spaudos, o „Šiaulių kraštas“ net savo pavadinimu drąsiai deklaravo orientaciją ne į miestą ar rajoną, o į platesnį regioną, kurį laikraštis bene pirmasis garsiai pavadino Šiaulių kraštu.
Nuolat kartodami ir tiražuodami šį pavadinimą galbūt ne vienam skaitytojui padėjome save pastebėti ne tik miesto ar rajono ribose, bet ir platesnėje erdvėje. Laikraštis plėtėsi ir stiprėjo, o tuo pačiu vis akivaizdžiau ėmė ryškėti „Šiaulių krašto“, kaip vienytojo, vaidmuo.
Šiauliečiams skaitytojams laikraštis nuolat primindavo apie jų kaimus ir miestelius, nugriautas tėvų sodybas, atminty atgaivindavo kelionę iš gimtinės į didelį miestą, o rajono žmonės, gaudami laikraštį iš Šiaulių, šį miestą vis dažniau įvardydavo kaip Šiaurės Lietuvos centrą, kur ir daug parduotuvių, ir aukštoji mokykla, teatras, daugiau gerų gydytojų...“
Per pirmuosius penkerius metus „Šiaulių kraštas“ buvo sukurtas kaip regioninis dienraštis, su centrine ir šešiomis rajonų redakcijomis, pradėjo veikti spaudos platinimo tarnyba. Leidinys, išsprendęs tapatumo problemą, surado savo vietą visuomenėje, o mūsų skaitytojams rūpėjo platesnės erdvės, nors ir parapinės naujienos taip pat buvo laukiamos.
Todėl svarbiausia buvo surasti mechanizmą, naujienas padalijantį į stalčiukus. Tos paieškos tęsiasi iki šios dienos.
Pirmieji penkeri metai – tai kruvini Sausio įvykiai ir raganų medžioklės bei megztųjų berečių siautėjimas, privatizavimo pasiutpolkė. Keršto akcijos prieš laisvąjį žodį: žurnalisto Vito Lingio nužudymas, „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimas. Tada veikiantis Laisvojo žodžio fondas pareiškė, kad teroristinius aktus prieš spaudą išprovokavo Lietuvos politinė vadovybė ir korumpuotos finansinės grupuotės.
1995-aisiais „Šiaulių krašte“ akcentuota: „Karas prieš spaudą įgavo savo tiesioginį – karštąjį – pavidalą, o Lietuva tampa kraštu, kur sprogdinimai, anot vidaus reikalų ministro, normalus dalykas.“
Kelias vedė pirmyn. „Gyvenimas mūsų sunkus ir prieštaringas, naujas ir nesuprantamas, tačiau tolyn keliauti reikia. Ir ne po vieną, o visiems kartu“, – šiais padrąsinamais žodžiais pradėta keliauti dešimtmečio link.
2000-ųjų lapkričio 20 dienos redakcijos straipsnyje „10 „Šiaulių krašto“ žingsnių“ rašyta:
„Buvo daug dienų, kai skaitytojai sakydavo „ačiū" už drąsų reportažą ar pagalbą. Humanizmas, pirmiausia išreikštas pagalba silpnesniajam, – pagrindinis mūsų veiklos principas. Sakėme ir sakysime, kad valdžios ir pinigų žmogus turi galimybių apsiginti pats, o žmogus iš gatvės, t. y. eiliniam rinkėjui redakcija dažnai tampa paskutinėmis durimis, į kurias gali pasibelsti. Tos durys visada atviros. Atidarykite jas.
„Šiaulių kraštas“, paremdamas politikos opoziciją, o iš pozicijos reikalaudamas tik teigiamo rezultato, sau taip pat taiko aukščiausius profesionaliosios žurnalistikos vertinimo kriterijus.
Vartydami pirmuosius laikraščio komplektus randame pernelyg akį rėžiančių antraščių ar nuotraukų, vėjavaikiškumo pavyzdžių. Suprantama, be tam tikros geltonosios spaudos dozės tuo metu nebuvo įmanoma išsilaikyti rinkoje. To nebėra. Ir jeigu koks įsižeidęs valdininkas „Šiaulių kraštui“ kabina bulvaro etiketę, žinome, kad tai dėl pykčio ar dėl intelekto problemų“.
Per pirmąjį laikraščio dešimtmetį technologijos iš redakcijos išstūmė popieriaus lapą ir rašiklį. Kompiuteriniai tiltai į vieną tinklą sujungė po visą apskritį išsidėsčiusį „Šiaulių kraštą“. Laikraštis vienas pirmųjų Lietuvoje tapo spalvotas.
Iki 2000-ųjų laikraštyje jau buvo suformuoti pagrindiniai laikraščio priedai: „Gyvenimo spalvos“, „Sveikata“, „Keturi kampai“, „Centas prie cento“ – įvairiais pavidalais išlikę iki šių dienų. Be jų, įsimintini kelerius metus leisti priedai „Žvaigždynas“, „Penktadienis“, „Saulės miestas“, „Adomo šonkaulis“.
Tai laikotarpis, kai laikraštis buvo gerokai didesnės apimties nei šiandien, todėl labai įvairus.
„Gerbdami laisvą žmogaus pasirinkimą, išpažįstame liberalią laikraščio politiką, – citata iš komentaro. – Mums lygios visos konstitucinės partijos ir religijos. Pasisakome prieš politinį vištakumą, socialinį išnaudojimą, prieš kurstomą tautinę ir rasinę nesantaiką.“
Linkėdami sau ir skaitytojams ištvermės ir išminties, ėjome tolyn.
2010 metų lapkričio 20 dienos interviu su laikraščio vadovu rašyta:
„Šiaulių kraštas“ vienas iš nedaugelio, kuris atitinka regioninio laikraščio teisinį apibrėžimą: 90 procentų tiražo išplatinantis ne viename mieste ar rajone, o apskrities teritorijoje.
Daug važinėjome, mokėmės. Švedijoje ir Norvegijoje sužinojome, kaip pateikti ir grupuoti vietos naujienas, kaip kurti šeimos laikraštį. Prieš keliolika metų Stokholme pamatėme, kaip veikia dviejų didžiausių Švedijos dienraščių tekstų tvarkymo kompiuterinė programa, kurią sukūrė keli mokslo institutai. Po penkerių metų jauni šiauliečiai IT specialistai mums įdiegė labai panašią programą.
Dvi dienos, praleistos viename iš Vokietijos regioninės žiniasklaidos koncernų, leido sužinoti, kaip mažiausiomis sąnaudomis leisti kelis laikraščius, kaip organizuoti leidinių prenumeratos platinimo tarnybos darbą.“
Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį „Šiaulių kraštas“ pasikeitė rūbus: susikūrė šiuolaikišką dizainą, įsigijo modernios įrangos. Susiformavo „Šiaulių krašto“ laikraščių grupė, kuri apjungė Joniškio „Sidabrę“, Radviliškio „Mūsų kraštą“, „Pakruojo kraštą“, „Kelmės kraštą“, Plungės „Žemaitį“ ir „Biržiečių žodį“, interneto portalą skrastas.lt bei dvi spaudos platinimo tarnybas Šiauliuose ir apskrityje.
Leisdami vietos laikraštį į aplinką stengiamės pažvelgti plačiau, juolab kad labai dažnai mūsų gyvenimą jau tiesiogiai paliečia ne tik vietos, šalies valdžios sprendimai, bet globalūs vėjai ir skersvėjai.
Šiaulių regionas nėra ekonomiškai klestinti teritorija, todėl socialinės temos 25-erius metus dominuoja laikraščio puslapiuose. Sukūrėme įtaigų socialinį pasakojimą.
Gyvename paribio zonoje. Kasdien mus paliečia besikeičiančios ir tuštėjančios aplinkos ženklai. Šiauliai vis dar netampa regiono lokomotyvu, tuštėja kaimai, nyksta miesteliai.
Politikos elitas, pasiklydęs globalioje erdvėje, nebepasiūlo visuomenę vienijančių idėjų. Tačiau žmonės, burdamiesi į bendruomenes, steigdami kaimų, mokyklų muziejus, leisdami knygas apie savo kraštą, stengiasi įprasminti savo aplinką ir išsaugoti bendrystę.
Grįžtama prie savo šaknų, o tai suteikia vilties, kad galima atsilaikyti. „Šiaulių kraštas“ daug rašė, rašo ir rašys tomis temomis. Tai didžiausiais mūsų pozityvas. Tolerancija kitoms tautoms, kitoms kultūroms atsiranda iš pagarbos savo kraštui, savo kalbai, savo tradicijoms.
Redakcija už ištikimybę dėkoja savo skaitytojams, buvusiems laikraščio ir bendrovės darbuotojams. Tikime, kad ir po 25-erių metų – mums pakeliui.
Parengta pagal „Šiaulių kraštą"
