Naujausios
Komisarų šeimoje saugoma meilė ir pareiga
Šiandien Lietuvos policijos pareigūnai mini savo profesijos dieną. Rytoj visi Šiaulių apskrities policininkai Joniškio lauko estradoje stos į šventinę rikiuotę ir įstatymo vardu atiduos pagarbą visuomenei. Uniformos įpareigoja juos pasitempti ne tik rikiuotėje, bet ir kasdieniame darbe.
Po darbo pareigūnai tampa paprastais piliečiais, mamomis ir tėčiais, dukromis ir sūnumis. Viena iš tokių – komisarų Vidos ir Rolando Venckų šeima.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Pirma apklausa
Kriminalinės policijos uniformą Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyresnioji tyrėja komisarė-inspektorė Vida Venckuvienė vilki septynerius metus. Sutuoktinio Rolando Venckaus, tuomet Radviliškio rajono Viešosios policijos viršininko, paraginta įsilieti į Radviliškio kriminalistų gretas ji dvejojo neilgai, nes šis darbas jai jau nebuvo naujiena.
Pirmąją vagyste įtariamo asmens apklausą V. Venckuvienė prisimena iki šiol. Jai buvo liepta eiti į komisariato rūsį ir apklausti ten laikomą asmenį. O jo būta akiplėšos: bandė psichologiškai sugniuždyti jauną tyrėją, reikalavo kitos pareigūnės, įžūliais žodžiais neigė vogęs.
Po kelerių darbo Radviliškyje metų V. Venckuvienė perkelta tęsti tarnybą Šiaulių policijoje.
Kasdienės vagystėmis, plėšimais, sukčiavimais įtariamų asmenų apklausos išmokė pareigūnę valdyti situacijas, kurių nebūna analogiškų ir kurios kartais išsunkia jėgas.
Su žmona sutinka ir 23 metus policijoje, iš pradžių Kelmės rajone, o paskui – Radviliškio, ištarnavęs ir prieš pusantrų metų į užtarnautą poilsį išėjęs Rolandas.
Būna sunku ir skaudu
Psichologiškai sunkiausia, anot vyresniosios tyrėjos Vidos, dirbti su jaunais įtariamaisiais, taip pat su nukentėjusiais vaikais.
V. Venckuvienė prisimena tvirkintą septynmetę. Darbą su ja, prieš tai išanalizavusi šūsnis teisinio reglamento dokumentų, psichologinės literatūros, vaikų auklėjimo specialistų praktinių patarimų, pradėjo nuo ankstyvo ryto.
Abi atsigėrė arbatos, aptarė visus namuose laikomus mergaitės augintinius, ir tik po to, kiek įmanoma mažiau traumuojant nuskriaustą vaiką, atsargiai priėjo prie tyrimui rūpimų klausimų: kas, kur, kada, kaip...
„Viskas taip jautru ir taip subtilu, vienas neteisingas žvilgsnis, gestas, klausimas gali tik dar labiau traumuoti nukentėjusį vaiką“, – žino pareigūnė.
Įstrigo jai motinos diržu smarkiai sumušta 14-metė, pabėgusi iš mamos namų pas tėvą.
Ne lengviau ir su apklausti iškviestais galbūt „prisidirbusiais“ jaunuoliais. Apklausiamas kone kiekvienas iš jų, pastebėjusi V. Venckuvienė, tėvams nori atrodyti geras, tad jiems dalyvaujant apklausoje yra linkęs meluoti.
Taigi tėvų paprašoma trumpam išeiti už durų, kabinete paliekant tik pareigūnę, vaikų psichologą, vaikų teisių atstovus, advokatą.
Išėjus tėvams, apklausiamasis dažniausiai tampa sukalbamas, prisipažįsta, gailisi.
Būna, kad prasikaltusią atžalą tėvai iš anksto primokę meluoti, tylėti, neprisipažinti. Kiekviena tokiam asmeniui pasakyta pareigūno frazė kelia pašaipą, juoką, į ją replikuojama.
Ką jau kalbėti apie smurtą šeimose. Jo tiek daug ir tokio grubaus! Neseniai V. Venckuvienei teko atlikti tyrimą dėl žiauriai sumuštos moters. Pora susituokė vos prieš tris savaites. Sutuoktinis neatgailavo, jautėsi teisus ir įtikinėjo tyrėją buvęs „apženytas“ be meilės.
Darbines emocijas keičia naminės
Ar ne per sunkus emocinis krūvis krenta ant kriminalinės policijos pareigūnės – žmonos ir mamos – pečių?
Komisarė Vida sako, kad tai, kuo ji šiandien užsiima, greičiausiai yra jos pašaukimas, nes kito tokio įdomaus darbo nežino, ir jo bent jau kol kas į jokį kitą nekeistų.
Betgi neslepia – sunkių dienų pasitaiko, o dėl darbe patirto psichologinio nuovargio vakare kartais norisi tik vienumos.
„Būna, kad įeinu į butą ir paprašau savų vaikų manęs nekalbinti: norisi šiek tiek patylėti, pailsėti“, – sako ponia Vida.
Dažniausiai pakanka valandos, na, gal dviejų, kad viskas stotųsi į savas vietas ir malonūs šeimos rūpesčiai užgožtų dienos išgyvenimus.
Tada mama su vaikais, šešiolikmečiu Tautvydu ir dešimtmete Austėja, aptaria mokyklos reikalus, jei Austėjai reikia pagalbos, padeda paruošti pamokas. Visi kartu, ir tėtis, gamina vakarienę.
Vis dėlto visiškai užmiršti darbinių reikalų pareigūnei dažniausiai nepavyksta, jos žodžiais, negali tiesiog uždaryti komisariato durų.
Laikas parduotas pareigai
„Kriminalinėje policijoje įdomiau nei bet kur kitur. Bet reikia suprasti ir susitaikyti, kad ši tarnyba – parduotos dienos, naktys, vasaros ir žiemos, – sako Rolandas. – Reikia išeiti naktį – privalai išeiti, reikia pareiti, kai visi jau miega, tada ir pareini.“
Pirmuosius karjeros policijoje metus R. Venckus taip pat darbavosi Kriminalinėje policijoje. Prisimena, kai persekiojo reketavimu įtariamus asmenis, pasaloje, spirginant beprotiškam šalčiui, išbuvo daugiau nei tris valandas.
Pasekmės – nušalę rankos pirštai. Galūnės ir dabar, po 20-ies metų, žiemą primena tą jaunatvišką azartą sulaikyti nusikaltėlius.
„Kiekvienas sėkmingas sulaikymas jaunam pareigūnui – tolygu laimėtas krepšinio mačas“, – sako R. Venckus.
Policiją, po 23 metų tarnybos, jis paliko ne dėl to, kad nepatiko tai, ką daro. Tiesiog ėmė lįsti ligos ir negalavimai, kokius, anot V. Venckaus, paprastai pajunta tik garbios senatvės sulaukę žmonės.
„Viskas greičiausiai dėl streso, kurį kas dieną teko patirti, kurį patiria kiekvienas pareigūnas, – sako buvęs Radviliškio viešosios policijos viršininkas. – Ne veltui ir į pensiją gali būti išleistas po 20-ies tarnybos metų.“
Mama ir tėtis
Dviejų komisarų vaikai Tautvydas ir meiliai pokalbio metu prie mamytės besiglaudžianti Austėja net nesupranta klausimo, ar paprasta, kai namuose yra „muštruojami“ dviejų policininkų.
Sako, nėra skirtumo, kokias pareigas užima jų artimieji, namuose jie – tėtis ir mama. Na, gal šiek tiek dažniau nei kitų vaikų tėvai, jųjų kalba apie pagarbą, grėsmes, pavojus ir netinkamų poelgių pasekmes.
„Ne paslaptis, kad po darbo atidariusi buto duris ir radusi namuose netvarką, vietoj pasisveikinimo pradedu nuo atmintinai šeimai žinomos frazės „susirinkite šiukšles, aš jums ne tarnaitė!“ – valiūkiškai šypsosi V. Venckuvienė.
„Jei nebūtų šeimoje meilės, supratimo, pagarbos ir pareigos, nebūtų nieko“, – sako ponia Vida.
Venckai brangina laiką, kurį praleidžia visi keturi: darbymečio savaitgaliais važiuoja į gimtinę Kelmės rajone, žiemą kartu slidinėja Bazilionuose, rudeniop kartu grybauja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠEIMA: Smagiausios akimirkos, kai visa Venckų šeima kartu. Komisarai Vida ir Rolandas bei jų Austėja ir Tautvydas.
SUPRATIMAS: Vidos Venckuvienės žodžiais, kad ir kur ji būtų, ką veiktų, su kuo bendrautų, išsiilgsta savo sutuoktinio, tik jis, Rolandas, visada viską supranta iš pusės žodžio.
ŠIANDIENA: Rolandas Venckus prieš pusantrų metų paliko tarnybą – išėjo į pensiją. Uniforma – prisiminimas apie darbą.
