
Naujausios
REPORTAŽAS IŠ KURŠĖNŲ
Kokie karaliai puodus lipdo
Vienintelis Šiaulių rajono miestas Kuršėnai po šokių ir dainų 436-ajame miesto gimtadienyje, vėl paniro į ramų ir tykų Ventos vingių poilsį.
Vieniems – tai tik punktas pakeliui į Palangą, kitiems – "Kuršėnų vyniotinio" gimtinė, tretiems – molio karalių buveinė. O kas Kuršėnai yra jo gyventojams – vieninteliams Šiaulių rajono miestiečiams?
Rita ŽADEIKYTĖ, Giedrius BARANAUSKAS (nuotraukos)
rita@skrastas.lt
Plytelių ir asfalto laikas
„Tokie gražūs Kuršėnai per visus mano 90 gyvenimo metų dar niekada nebuvo. Pasižiūrėkit, kokios gražios plytelės – basas gali vaikščioti“, – sako kuršėniškis nuo gimimo Kazys.
Senjoras prisėdo ant dailaus suoliuko miesto centre, J. Basanavičiaus gatvėje, maišelyje – trys apelsinai ir vaistų žmonai.
Kazys sako, kad Kuršėnuose jam trūko nebent televizorių, radijo ir laikrodžių taisyklos, bet dabar, Kazio džiaugsmui, – pastaroji atsirado pačiame miesto centre.
Senjoras juokiasi, kai stebimės, kam ta taisykla – sugedo, meti lauk ir perki naują. „Taip mėtyti daiktus, kaip dabar visi įpratę, – nusikaltimas“, – įsitikinęs senjoras. Jis rodo maždaug penkiasdešimt metų veikiantį rankinį laikrodį. Kuklus, bet ištikimas, nes tvirtas. Tokių retas beturi, o laikrodininkas sakęs, kad tai jau retenybė ir siūlęsis net nupirkti už kelis eurus net kai laikrodis nebeveiks.
Kazys prisimena ir kitokius miesto šaligatvius, bet atsidūsta – tada jais buvo kam vaikščioti. Dabar mieste švaru, gražu, tik žmonių mažai.
„Dabar investuoja ne į žmones, o į šaligatvių plyteles, asfaltą“, – replikuoja pro šalį einantis kuršėniškis.
Iš Šiaulių, kur dirba Šiaulių rajono valdžia, į Kuršėnus, kur gyvena daugelis rajono valdžios ir partijų šulų, veda naujas asfaltuotas kelias su šviesoforais, salelėmis, nuovažomis.
Yra juokaujančių, kad tai Kuršėnų aveniu – bene prabangiausia Šiaulių rajono arterija, kurios tikslas – ne tik patogus eismas. Žmonės, matę, kaip rekonstruojant kelią buvo laidojamas neseniai klotas asfaltas, juokavo: taip buvo tiesiamas kelias ne į Kuršėnus, o į rinkėjų širdis.
Tokie kuršėniškių juokai turi pagrindo: Šiaulių rajone, 2016 metų statistikos departamento duomenimis, gyveno apie 41 tūkstantį žmonių, iš jų Kuršėnuose – 11 175. Viename kvadratiniame kilometre vieninteliame rajono mieste gyvena beveik 1 000 žmonių – tokios rinkėjų koncentracijos nėra nė vienoje kitoje rajono vietoje, nes likusieji 30 tūkstančių gyventojų išsiskirstę po 579 kaimus ir apie 14 miestelių ir didesnių gyvenviečių.
Dėl Kuršėnų rinkėjų kaunamasi aktyviausiai – autobusų bilietai pigiausi, rekonstruojama L. Ivinskio aikštė, kurioje bus net šviesų fontanas ir akmenine mozaika virs grindinys. J. Basanavičiaus gatvės trinkelių grindinys atrodo jaukiai, pėsčiųjų tako iš J. Basanavičiaus gatvės į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ornamentų ir prabangios viešojo tualeto apdailos galėtų pavydėti ne vienas apskrities miestas.
Renkasi ramybę ir savus
J. Basanavičiaus gatvės parduotuvės į lauką išnešusios spalvingas prekes. Vaikiški dviratukai, triratukai, paspirtukai vilioja mažuosius. Tai, kad Kuršėnai – senstantis senjorų miestas gali niurzgėti tik amžinai viskuo nepatenkinti.
Net ir centrinėje gatvėje žmonių popietę nedaug, bet maždaug apie pusė sutiktųjų – jaunos mamos su vaikučiais, besilaukiančios moterys, moksleiviai.
Kuršėnietė Aurelija, pradinuko Dovydo mama paaiškina, kad Kuršėnai yra idealus miestas jaunoms šeimoms, norinčioms ramybės, žalumos, nedidelis miestas, kurį gali pėsčiomis apeiti, nedaug triukšmo.
Aurelija moka anglų, rusų kalbas, šiek tiek – vokiečių. Kalba nebūtų trukdis emigracijoje jaustis gerai. Bet yra kita priežastis gyventi savame mieste – šalia artimieji, savi.
„Aš negalėčiau gyventi nuolatos jausdamasi svetima“, – sako jauna mama.
Aurelijai Kuršėnuose pakanka užsiėmimų laisvalaikiui – šalia upė su puikiais vaizdais, sutvarkyta pakrante, renginių – tik turėk laiko visus aplankyti. Ypač jai patinka, kad jau kelinta miesto šventė vyksta be alkoholio, nebaisu ateiti į šventę su vaikais. Jaunos šeimos, pasak Aurelijos, tą vertina.
Vienintelė problema, kad Kuršėnuose beveik neįmanoma gauti darbo. Aukštąjį neuniversitetinį administratorės išsilavinimą turinti Aurelija šiuo metu „dirba“ tik mama.
„Patikėkite, dirbčiau kad ir už 400 eurų į rankas. Bet su darbais sudėtinga. Šiauliuose taip pat didelė konkurencija. Bet su emigravusiais keistis nenorėčiau, nors emigracijoje ir klasiokai, ir kursiokai“, – sako moteris.
Verslo ekonomika už 3 eurus
„Darbų nėra, todėl nėra pramogų. Nėra pramogų – nelabai reikia ir taksistų“, – priežasčių seką vardija dvidešimt metų „taksuojantis“ Kuršėnuose Vidmantas Petrulionis.
Jis matė visokių laikų. Per dvidešimt metų taksistu dirbo dviejose taksi firmose, dabar ketverius metus pats sau susikūręs darbo vietą.
Šešiasdešimtmetis vyras – penkių vaikų tėvas.
„Seniau buvo labai gerai, dabar – visai blogai“, – lygina Vidmantas. Kodėl?
Vidmantas vardija buvusius Kuršėnų restoranus ir barus, kur gyvenimas virdavo ištisą savaitgalį. O kur dar garsieji šokiai Gergždeliuose, „Taikoje“ (buvęs kolūkis), Drąsučiuose, Dirvonėnuose. Jaunimas zuidavo iš vienų šokių į kitus – „iš kultūrnamio į kultūrnamį“ taksi.
O dabar net miesto šventės žibintus užgesina vidurnaktį ir „visi – namo“.
„Garsiausiame rajono restorane dabar baldus pardavinėja! Būdavo tik iš vieno restorano į kitą atvežk, nuvežk, o dabar vieną kitą žmogų iš Daugėlių reikia nuvežti į kokius Pavenčius, Drąsučius. Viskas! Per visą miestą perveži, skaitliukas išmuša 3 eurus – daugiau ir nepaimsi. Ir dar žmonės sako, kad brangu“, – dėstė taksistas.
Vidmanto „ekonomika“ paprasta: anksčiau už 70 litų nupirkdavo nemažą krepšį maisto didelei šeimai. Dabar už 20 eurų – „nebus ne tik ko valgyti, bet ir ko pasižiūrėti“. Per savaitę didelei šeimai maistui reikia apie 60 – 70 eurų.
Vidmantas sako, kad Kuršėnuose net „amžinų alkoholikų“ beveik nebeliko – daugelis jų jau išmirė ir posakis, kad „Kuršėnuose vien tik L. Ivinskio paminklas negeria“ – nebetinka.
„Ar kas galėjo pagalvoti, kad toks amžinas skveriuko (L. Ivinskio aikštės) alkoholikas, kuris išgėręs jau kojom nebepaeidavo, tai šliauždavo namo, taps blaivininku?! Ot laikai atėjo!“ – juokiasi negalėdamas atsistebėti Vidmantas.
Likę keli alkoholikai suaktyvėja „ragatkynu“ vadinamame bare nebent pašalpų mokėjimo dienomis.
„Bet užtat ramu. Nėra nusikaltimų. Apie 23 valandą vakaro – žmogaus Kuršėnuose jau nebesutiksi. Pagalvoju, kam jie tuos skverus, gatves remontuoja... Gražu, bet kas jais naudosis, jeigu žmonių nebėra...“, – stebisi taksistas Vidmantas.
Tas pats knygų kvapas
Iš reklamų ant senojo Kuršėnų knygyno langų galima suprasti, kad ši kultūros vieta išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jau senokai dalis patalpų atriekta vaistinei, o prie užrašo „Knygynas“ neseniai atsirado nekilnojamojo turto agentūros skelbimas „Parduodama“.
1967 metų rugpjūčio 1 dieną baigusi tuometiniame Vilniaus universitete istorijos ir visuomenės mokslų studijas ir turėjusi tapti dėstytoja Zita Kaktonienė grįžo į Kuršėnus, kur knygyno vedėja ilgus metus dirbo jos mama.
Po pusantro mėnesio sukaks lygiai 50 metų, kaip ponia Zita dirba Kuršėnų knygyne.
Ji mena laikus, kai su vyru 1992 metais pardavė didelį namą, kad turėtų iš ko privatizuoti knygyną. Kuršėnų knygynas buvo pirmasis Lietuvoje privatizuotas knygynas, o Z. Kaktonienei jį leista privatizuoti tik kaip ilgametei knygyno vedėjai. Privatizavimo sąlyga buvo tik dvejus metus išlaikyti knygyno veiklą – išsilaikė 25-erius.
Knygyno savininkė sako, kad ilgainiui knygyno verslas Kuršėnuose tapo labiau hobiu, nei pragyvenimo šaltiniu. Knygyne turėjo atsirasti lentynos su vaikiškais žaislais, kad mėnesio gale „nereikėtų skaičiuoti minuso“.
Šiaulių šviesuoliai kreipėsi į ponią Zitą, gal ji padėtų atgaivinti prie bankroto slenksčio atsidūrusį Šiaulių „Žiburio knygyną", bet ji atsisakiusi.
„50 metų knygyne – gal jau užteks“, – juokėsi ponia Zita. Netrukus šeima įdėjo skelbimą, kad parduodamos knygyno patalpos.
Savininkė kreipėsi į Kuršėnų miesto seniūniją – gal atsiras noro išsaugoti Kuršėnuose knygyną ateičiai, bet neatsirado.
„Kuršėnai greičiausiai liks be knygyno. Aš pasekėjų neturiu – mano vaikai turi kitus verslus“, – sakė Z. Kaktonienė.
Kebabų ar Kuršėnų vyniotinio?
Poeto, publicisto, vertėjo, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo, liaudies švietėjo Lauryno Ivinskio vardą centrinė miesto aikštė gavo tik 1960 metais. Iki tol ši vieta vadinosi Turgaus aikšte.
„Kažko marūdija su ta aikšte labai ilgai. Pagalvokit ,antri metai.. Juk matom, kad vienas dirba – dešimt žiūri“, – laukiantys, kol pagaliau miesto centras taps nebe traktorių stovėjimo vieta, priekaištauja kuršėniškiai.
Antanina ir Janina šiek tiek nusivylusios, kad po rekonstrukcijos ši aikštė „nebus pritaikyta senjorams“.
„Pamatysit, bus vėjų aikštė, o ne skveras, kur galima pasislėpti nuo kaitros. Buvo senoviniai medžiai, teikiantys pavėsį, o po dabartiniais medeliais, pamatysit, nė vieno žmogaus nebus“, – perspėja draugės.
Iš vieno aikštės šono – kepyklos „Paventys“ parduotuvė. Pardavėja Vida apgailestauja, kad išpardavė legendinį „Kuršėnų vyniotinį“. Nemažai pravažiuojančių sustoja nusipirkti būtent to pyrago.
„Žinot, dabar tortai ir pyragai – labai gražūs, su figūromis, o prapjauni – visi vienodai saldūs ir tiek. O "Kuršėnų vyniotiniu" žmonės pasitiki nuo seno“, – pasakoja Vida.
Kuršėniškiai, nepraradę humoro jausmo, "špilkuojasi": „Kuršėnų vyniotinio“ nėra, užtat visai šalia – kioskai su užrašais „Kebabai“, „Žuvis“.
Stebisi žmonės, kad būtent pro šiuos kioskus, stovinčius automobilių aikštelėje, driekiasi kelias Šiauliai – Palanga ir tas „grožis reprezentuoja“ Kuršėnus pravažiuojančiųjų akyse.
Stebisi, nes būtent ši aikštelė su kioskais yra „atkirtusi“ puikius Ventos pakrantės vaizdus nuo centrinės miesto aikštės.
Puodžių sostine vadinamame mieste, kur karūnuojami Puodžių karaliai ir karalienės, nepavyko rasti molinių puodų krautuvės. Tiesa, senajame miesto parke atkurtoje Kuršėnų dvaro oficinoje veikia Šiaulių rajono savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Bet ir ten molio puodynių parduotuvės neteko matyti.
Ne Kuršėnų „advokatai“
Važiuodami į Kuršėnus aiškiai žinojome, kad svarbiausia mums – miesto gyventojų nuomonė, todėl vengėme susitikti politikų, bet kur tau! Sutinkame Tarybos narį ilgametį gydytoją Algimantą Joną Vertelį ir išgirstame vieną diagnozę, kuri verčia suklusti, kodėl Kuršėnai niekada gali neprisikelti „antrai jaunystei“.
„Jeigu ir toliau nebus vykdomas Vietos savivaldos įstatymo punktas, kad Savivaldybės administracija turi dirbti savo rajono ribose, o ne kitos Savivaldybės teritorijoje. Juk dabar Šiaulių rajono savivaldybės administracija dirba Šiaulių miesto teritorijoje ir advokatauja ne rajonui, o Šiauliams!“ – sako A. J. Vertelis.
Jis įsitikinęs – jeigu visa Savivaldybės administracija „pervažiuotų į Kuršėnus“ – vienintelis rajono miestas „turėtų šansą atsigauti“.
„Tik paskui savivaldybės merą į Kuršėnus sugrįžtų bankai, valstybinės įstaigos, verslas. Viena yra, kai savivaldybės vadovai rajono svečių delegacijas vedžioja po svetimos savivaldybės miestą ir visai kas kita, kai pristato rajono centrą. Netikit? Pabandykit iškelti rajono savivaldybę, pavyzdžiui, iš Pakruojo ar Joniškio. Kas liktų iš tų miestų?! Kaimeliai!“ – argumentuoja kuršėniškis politikas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kuršėnų panorama keičiasi.
Kuršėnuose gyvenanti Aurelija, dešimtmečio Dovydo mama žino, kodėl Kuršėnų nekeistų į emigraciją.
Gražu, bet tuščia. Takas nuo J. Basanavičiaus gatvės link bažnyčios. 15 valanda.
20 metų taksistu Kuršėnuose dirbantis Vidmantas Petrulionis mato, kaip keitėsi jo profesijos poreikis: yra žmonėms pramogų – reikia ir taksi vairuotojų.
Kuršėnietės Antanina (Kairėje) ir Janina abejoja, ar senjorams patiks naujai sutvarkyta L. Ivinskio aikštė dėl to, kad nebeliko medžių paunksnės.
Kuršėnietis Kazys sako, kad per 90 jo gyvenimo metų Kuršėnų centras niekada nebuvo toks gražus, kaip dabar.
J. Basanavičiaus gatvė 15 valandą.
Ventos pakrantės pačiame miesto centre, reprezentacinėje vietoje, ilgus dešimtmečius buvusios kemsynais, pagaliau atvertos miestiečių poilsiui.
Zita Kaktonienė lygiai 50 metų dirba iš pradžių valdiškame, o po to tapusiu nuosavu knygyne. Dabar knygynas pardavinėjamas ir Kuršėnuose gali jo iš viso nebelikti.
Būsima abiturientė Kotryna (dešinėje) ir būsimoji vienuoliktokė Eglė pasakoja, kad jaunimui Kuršėnuose apstu užsiėmimų lanko teatro studiją „“ įvairius renginius. Tačiau baigusios studijas savo ateities Kuršėnuose nemato – nerastų darbo.
„Šiaulių kraštas“ – Kuršėnuose
Trečiadieniais nuo 10 iki 14 valandos „Šiaulių krašto“ Kuršėnų redakcijoje, J. Basanavičiaus g. 1 – 8 dirbs „Šiaulių krašto“ redaktorė Rita Žadeikytė.
Dvidešimt trejis metus dirbu dienraščio „Šiaulių kraštas“ žurnaliste. Per visą šį laiką išsprendėme daugybę problemų drauge, įveikėme įvairiausių valdiškų kliūčių, pasidalijome žiniomis, informacija. Džiaugėmės kartu, juokėmės, kūrėme. Įsitikinome visi drauge, koks svarbus yra viešas žodis, kiek jis daug gali, kaip nuo jo krenta net ir pačių galingiausiųjų kaukės. Arba kažkam jis suteikia sparnus svarbiems sprendimams ir pasirinkimams.
Būkime ir toliau kartu, nes mums pakeliui!
Jeigu atvykti nurodytomis valandomis negalėsite, galite rašyti laiškus adresu J. Basanavičiaus g. 1 – 8, Kuršėnų m., Kuršėnų miesto sen., Šiaulių r. sav., LT-81156 arba siųsti laiškus elektroniniu paštu rita@skrastas.lt arba skambinti nurodytomis valandomis telefonu (8 41) 585761.
Jūsų – redaktorė Rita Žadeikytė