Naujausios
Birželio 6-osios rytą trisdešimt Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus ir Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos narių su komtūru Vladu Baranausku vykome į Kybartus. Kaip visada, palinkėjau savo bendražygiams gražios kelionės K. Donelaičio žodžiais: „Kiekvienam daryti gera“ ir Vytauto Mačernio „Malda į šventą Kazimierą“.
Pirmiausia aplankėme Jurbarko dvaro parke įsikūrusią, daug autentiškumo išsaugojusią Vinco Grybo memorialinę sodybą-muziejų. Žymus XX a. pirmosios pusės Lietuvos paminklinės skulptūros kūrėjas čia gyveno ir kūrė nuo 1928-ųjų iki 1941 metų.
1941-ųjų liepos 3 dieną skulptorius buvo nužudytas nacių – kartu su 322 Jurbarko gyventojais.
Gidės lydimi apžiūrėjome visus memorialinės sodybos pastatus, įrengtas ekspozicijas. Muziejus puoselėja ir XX a. Mažosios Lietuvos savamokslės dailininkės, akvarelinių miniatiūrų meistrės Lidijos Meškaitytės (1926–1993) kūrybą – eksponuojama faksimilių paroda. Dailininkės darbai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Likimo dovana – L. Meškaitytei gyvenant šioje žemėje teko pabūti Smalininkuose prie jos trobos, pamatyti jos gėlėtas pievas, iš kurių sėmėsi minčių kūrybai.
Kudirkos Naumiesčio kapinėse aplankėme Vinco Kudirkos (1858–1899) kapą, pamerkėme geltonų rožių puokštę (Valerija sergančiam V. Kudirkai visada dovanodavo geltonų rožių), uždegėme žvakių, pasimeldėme, sugiedojome „Tautišką giesmę“, aktorius Vladas Baranauskas paskaitė V. Kudirkos kūrybos.
Tose pačiose kapinėse aplankėme ir profesorės Giedrės Čepaitienės tėvų – Onos ir Simono Kudirkų – kapą.
Po pietų pasiekėme Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją, raudonų plytų pastatą, pastatytą 1923 m. Mokytoja ekspertė Nijolė Černauskienė papasakojo ilgą gimnazijos istoriją, kaip 1964 m. mokyklai buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas.
Paaiškino apie įdomų sprendimą ant gimnazijos sienų pakabinti buvusių savo žymių ugdytinių portretus, jie naktį apšviečiami. Parodė istorijos, lietuvių kalbos kabinetus, K. Donelaičio muziejų, jo eksponatus.
Nuo 2024 metų rugsėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, parengta Kristijono Donelaičio muziejui Tolminkiemyje, buvo atvežta ir laikinai eksponuojama Kybartų K. Donelaičio gimnazijoje. Tai – to meto etnografiniai baldai, klavesinas, įvairių autorių metalo darbai, skirti K. Donelaičiui, istorinė-dokumentinė medžiaga, to laikotarpio šio krašto lietuvės kostiumas (planuojama sukurti visos šeimos kostiumus).
Mokytoja pakvietė paskambinti klavesinu. Į kvietimą atsiliepęs aktorius Vladas Baranauskas išraiškingai, skambančiai paskaitė „Metų“ ištrauką.
Gimnazijos muziejui dovanojau savo surinktą 2016–2019 metų žurnalų „Donelaičio žemė“ komplektą, knygų apie Kristijoną Donelaitį, kurių muziejus neturėjo, kitos medžiagos iš Poeto jubiliejinių metų. Mokytojai Nijolei padėkojau vyskupo Eugenijaus Bartulio fotografijų albumu „Kryžių kalnas“.
Po Kybartų miestelį lydėjo geografijos mokytoja-gidė Rūta Šukaitytė. Lankėme skulptūrų ansamblį, skirtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo 50-mečiui. Gidė parodė namelį, kuriame buvo leidžiama kronika.
Kybartuose gražiai sugyvena keturių konfesijų tikintieji. 1928 m. pastatyta Romos katalikų Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia (projekto autorius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis); 1870 m. – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (joje 1883 m. rugsėjo 3 d. vienai nakčiai buvo pašarvoti rašytojo Ivano Turgenevo palaikai, po to geležinkeliu nugabenti ir palaidoti Peterburge); Naujoji apaštalų bažnyčia (2001 m.); dvi sinagogos neišlikusios.
Prezidento Antano Smetonos taku nuėjome prie akmens su užrašu: „Šioje vietoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona 1940 m. birželio 15 d. 23 val. 30 min. per Lieponą išvyko iš Lietuvos“. Lieponos upeliu eina siena tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos, pro aukštą tvorą žiūrėjome – Tolminkiemio nematyti...
Šalia Prezidento tako sodinamas ąžuolynas su užrašu: „Sovietų valdžios Tremtinių Atminties Ąžuolai. 2021 birželio 14 d.“.
Aplankėme ir Kybartų geležinkelio stoties kompleksą. Nusileidome į požeminius sandėlius, pastatytus 1863 m. Jų požeminis skliautas – 104 m ilgio, 14 m pločio ir 2,5 m aukščio.
Padėkoję gidei Rūtai, leidomės Virbalio link. Mus lydėjo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos ūkvedys Petras. Pasiekėme Virbalgirio mišką, jo pašonėje gautoje ūkininko žemėje 2014 metais, švenčiant K. Donelaičio 300 metų jubiliejų, Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokytojai pasodino 300 ąžuolų.
Mes važiavome pasodinti Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus ąžuolą. Bendražygis Boleslovas net atsivežė iš Šiaulių komposto ir lentelę su užrašu, Jolita – vandens, Viktoras – kuoliukų, Kastutis iškasė duobę ąžuoliukui. Mažasis Vytis Juchnevičius dažė lentelę. Visi su didele meile pasodinome mano sode užaugintą ąžuolaitį.
Susikibę rankomis uždainavome: „Pasodinom ąžuolą žalioj girioj, /Tegyvuoja Lietuva Kristaus meilės apšviesta, /Ir užauki, ąžuole, žalioj girioj...“ Man tai priminė Tolminkiemio ir Lazdynėlių talkas...
Pajudėję namų link, trumpam sustojome prie Sintautų kapinių, uždegėme žvakutę poetui Pranui Vaičaičiui, aktorius Vladas Baranauskas įtaigiai paskaitė jo poezijos. Tose pačiose kapinėse aplankėme ir kalbininko profesoriaus Juozo Pikčilingio kapą.
Grįžusi dėkojau visiems smalsiems, ištvermingiems bendražygiams, kurie, pasak Algimanto Baltakio, „žmonės iš molio nudrėbti, jų patvarumas laiko išbandytas, aukštai jie stovi, vėtrų plakami, lyg Gedimino bokšto plytos“.
Visuomet smagu važiuoti su šiais „moliniais“ žmonėmis. Dėkojau ir mūsų gidei Lidijai Joanai Pranienei, aktoriui Vladui Baranauskui, fotografui Leonui Nekrašui, Jolitai Donėlienei už materialinę pagalbą ir dovanėles, perjuostas Mažosios Lietuvos vėliavos spalvų juostelėmis, Boleslovui Vengriui, Viktorui Černiauskui ir visiems, prisidėjusiems prie kelionės.
Kūnas jautė didelį nuovargį, bet siela – džiugesį. Pasak Vytauto Mačernio: „Neaimanuokime, kad aplinkui tamsu, nemokame sau nušviesti kelio. Kiekvienas nešam sielą, kaip žibintą“.
