Naujausios
TĘSIAME TEMĄ: KRYŽIŲ KALNAS – ŽMONIŲ AR BAŽNYČIOS?
Kryžių kalnas atspindi bendrystę ir yra gyvas
Vakar rašėme apie Bažnyčios siekį Kryžių kalną išbraukti iš Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų sąrašo. Motyvas – visi sakraliniai objektai turi priklausyti bažnyčiai ("Kryžių kalnas – žmonių ar bažnyčios?"; Šiaulių kraštas“, 2014-07- 09).
Nuomonėmis dėl Kryžių kalno, o kartu ir piliakalnio, likimo su „Šiaulių kraštu“ dalijasi istorikas Dangiras Mačiulis, profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus ir ekskursijas į Kryžių kalną vedantis Vilius Puronas.
Bažnyčia neturi siekti privatizavimo
Dangiras MAČIULIS, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras:
– Pirmiausia, bažnyčia tokiu savo pageidavimu rodo visišką nekompentenciją paveldosaugoje. Nesupranta, kas atsitiks, kai Kryžių kalnas neteks valstybinės reikšmės kultūros paminklo statuso. Turiu galvoje galimybę gauti valstybės finansinę paramą.
Antra, vienareikšmiai Kryžių kalnas turi priklausyti valstybei. Instituciškai jis niekada bažnyčiai nepriklausė ir apie jos teisių atkūrimą negalima kalbėti.
Prisiminkime istoriją – Kryžių kalnas atsiranda iš asmeninės iniciatyvos. Istoriškai bažnyčios santykis su Kryžių kalnu buvo per tam tikrą atstumą. Tai nebuvo kažkokia masinių atlaidų vieta, kaip Žemaičių Kalvarija ar Šiluva.
Prisiminkime, ir kiek pažadų buvo iš vienuolių tvarkyti Kryžių kalną, o realiai tas tvarkytojas buvo ir yra Šiaulių rajono savivaldybė.
Prisiminkime Tytuvėnų vienuolyno gaisro istoriją – kuo baigėsi vyskupijos noras kurti Bažnytinio paveldo muziejų, viskuo pačiai užsiimti. Kiek pačių didžiausių paveldo vertybių buvo sunaikinta per neatsakingą valdymą.
Trečias momentas – jeigu Katalikų bažnyčia iš tiesų yra suinteresuota eukumenizmo idėjomis, tai neturėtų siekti Kryžių kalno privatizavimo.
Kryžių kalnas yra ta vieta, kurioje užtenka vietos visoms konfesijoms. Ten rasite ir armėnų bažnyčios kryžių, ir stačiatikių, ir protestantų įvairių konfesijų – tai visiškai atvira vieta.
„Kryžių kalnas egzistuoja pats sau“
Profesorius Vytenis RIMKUS, habilituotas mokslų daktaras, menotyrininkas:
– Pamenu, kai buvo kilęs klausimas įtraukti Kryžių kalną į tarptautinį UNESCO paveldą, paaiškėjo, jog jis turėtų išlikti nepajudinimas nuo paskelbimo momento. Nieko statyti, nieko ardyti negalima, o čia vyksta procesas. Viskas keičiasi, ir čia tvarka gali būti tik apytikrė.
Iš tiesų Kryžių kalnas egzistuoja pats sau – laisvas.
Jis plėtojasi ir kiek dar plėtosis, sunku pasakyti. Nustatyti kažkokių normų, kas galima ir negalima, nelabai ir tinka. Nuo pat pradžių jis prasidėjo kaip negalimas.
Man atrodo, kad ir bažnyčia jį pripažino tik po tam tikro laiko. Jis egzistavo šalia bažnyčios nuomonės.
Nuo pat pradžių Kryžių kalnas buvo vieno žmogaus nuosavybė. Ten gi buvo kaimas, ir kalnas priklausė kaimiečiui. Visi piliakalniai anuomet iki žemės reformos priklausė žmonėms.
Kryžius irgi žmonės patys pradėjo statyti.
Ten ir neakivaizdinės sukilėlių kapinės yra buvusios. Tai klausimas, ar bažnyčios nuosavybė yra kapinės?
Jeigu Katalikų bažnyčia ims valdyti kalną, ar leis kitatikių paminklus statyti? Jie dabar statomi – Kryžių kalnas yra tapęs šio visuotinumo objektu.
Amžinai iškyla Kryžių kalno priežiūros klausimas: kas ką turi daryti?
Anksčiau aukų dėžutę Meškuičių klebonas susirinkdavo, dabar – rajono Savivaldybė. Vienuoliai buvo pažadėję kalną prižiūrėti.
Man atrodo, kad bendraujant bažnyčiai ir Šiaulių rajono, ir miesto savivaldybėms reikia jį tvarkyti.
Ne bažnyčia turi administruoti
Vilius PURONAS, dizaineris, kraštotyrininkas, Šiaulių turizmo informacijos centro darbuotojas:
– Išbraukti Kryžių kalną iš valstybinės reikšmės kultūros paminklų sąrašo būtų kvailystė!
Kryžių kalnas yra išimtis tarp paveldo paminklų – visi yra negyvėliai, o jis vienintelis – gyvas.
Jis išimtis ir Katalikų bažnyčios kanonuose. Todėl, kad oficialiu tapo tik po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Iki to laiko jis buvo tik regionins tautinis paprotys, „regioninė tautodailės forma“.
Reikia neužmiršti, kad jis yra mūsų tautos – mūsų tikėjimas, mūsų atsparumas jį sukūrė.
Problema, kad čia dabar yra septynios auklės – ir seniūnija, ir savivaldybė, ir bažnyčia, ir paveldosaugininkai, ir gamtosaugininkai, ir turizmo organizatoriai, o vaikas – be galvos.
Meilės daug, o kalnas stovi pasimetęs. Dilgynėmis apaugęs. Aplink kryžiai statomi, su kranais atvažiuojama, o viršus – apipuvęs.
Turistams siūlome fotografijų albumus, o jie smarkiai skiriasi nuo realios būties. Gal jie tų dilgynių ir nemato, gal mano, jog taip ir turi būti. Vienas prancūzas po apsilankymo Kryžių kalne Paryžiaus laikraštyje parašė, kad lietuviai buvo nuvežę jį kapinių žiūrėti.
Bet mums ne užsieniečių nuomonė turi rūpėti.
Kad kalnas būtų prižiūrėtas, turi būti vienas administratorius – sakyčiau, Meškuičių seniūnija. Net vienas konkretus žmogus, kuris atsakytų už tvarką, organizuotų talkas.
Nei bažnyčiai, nei kitiems nesiūlyčiau to imtis. Bažnyčia Kryžių kalne turi veikti, savo funkcijas atlikti, bet neturi jo administruoti, ūkininkauti.
Valstybė turi Kryžių kalną saugoti ir geromis akimis į jį žiūrėti. Savivaldybė – administruoti, tvarkyti, o visos kitos auklės – savo darbą ant to kalno dirbti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOMPETENCIJA: Dangiras Mačiulis: „Bažnyčia savo pageidavimu rodo visišką nekompentenciją paveldosaugoje, nesupranta, kas atsitiks Kryžių kalnui, jeigu neteks valstybinės reikšmės kultūros paminklo statuso.“
Jono TAMULIO nuotr.
FUNKCIJOS: Vilius Puronas: „Bažnyčia Kryžių kalne turi veikti, savo funkcijas atlikti, bet neturi jo administruoti, ūkininkauti.“
UNIKALUMAS: Vytenis Rimkus: „Kryžių kalnas egzistuoja pats sau – laisvas, ir nelabai čia galima taikyti normų „galima negalima“, nes pats kalnas kilęs iš „negalima“.
