
Naujausios
Kūdikių namuose vaikai laukė mamų ir tėčių
Vakar 59 Šiaulių miesto sutrikusio vystymosi kūdikių namų auklėtiniai – tie, kuriems vos trys mėnesiai ir vyresni, labai laukė į Šeimos šventę atvykstančių savo mamų ir tėčių. Tik jiems mažieji dainavo dainas, vaidino, šoko, o pašokę bėgo į glėbį.
Vis dėlto laimė pasėdėti ant tėvų kelių nusišypsojo ne visiems mažyliams – kai kurių mamos ir tėčiai nepasirodė.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Vaikai be šeimos
Net saulė vakar padėjo mažiesiems per Šeimos šventę pabūti su tėvais, seneliais, priglusti prie būsimų globėjų.
Atsidavusių įstaigos darbuotojų dėka mažyliai vakar virto mažyčiais drugeliais, boružėlėmis, gėlytėmis, mažais žingsniukais pagal ritmą tūpčiojančiais aplink auklėtojas, bet kartu nenuleidžiančiais akių nuo artimųjų.
Tarp žiūrovų vežimėlį su mėnesio kūdikėliu sūpuoja mama Jurgita. Sukdama akis sako neturinti galimybės auginti dukrelę namuose, bet valdiškuose aplankanti dažnai.
Jūratė – dviejų Kūdikių namuose augančių mažylių močiutė. Atėjo pažiūrėti, kaip anūkai moka šokti ir dainuoti. Jūratės žodžiais, dukters šeimoje buvo daug smurto – vaikams ten nebuvo vieta. O ji turi negalią.
„Kokia bebūtų mama ar tėtis, ji vaikui vis tiek brangiausia. To ryšio nutraukti neįmanoma, jį reikia skatinti“, – sako įstaigos direktorė Audronė Kardašienė, žvilgsniu parodžiusi į vieną iš mažylių, apsivijusių motinos kaklą.
Vadovė patenkinta, kad ketvirtus metus rengiama Šeimos šventė kasmet sulaukia vis gausesnio tėvų būrio.
„Pirmus metus tėvus teko netgi atsivežti, o dabar jie atvažiuoja patys“, – sakė direktorė.
Sėkmingi ir nesėkmingi gyvenimo bilietai
Vis dėlto laimė pabūti ant tėvų rankų vakar nusišypsojo ne visiems likimo nuskriaustiems vaikams.
A. Kardašienė rodo mažą mergytę. Jai šiandien sukanka metukai. Mama žadėjo būtinai atvažiuoti, bet neatvažiavo. Gal vakare atvažiuos...
Kitai auklėtinei pasisekė – naujagimė atrado naujus namus ir šią savaitę išvažiavo pas globėjus. Mažeikiškių šeima namus suteikė ne tik šiai mergytei, bet ir kituose vaikų namuose augusiai keturmetei jos sesei.
Du broliukai, dvynukai, gali greitai išvažiuoti į Ispaniją – užsieniečiai panoro auginti abu mažylius. Kada tai įvyks, priklauso nuo prasidėjusio teisinio proceso.
Šiemet iš Kūdikių namų į biologines šeimas ir pas globėjus išvažiavo jau penki vaikai.
Pernai į Kūdikių namus pateko vienuolika vaikų, o į biologines ir globėjų šeimas išvažiavo aštuoniolika. Kai kurie iš jų buvo ir įvaikinti.
Pamestinukų likimai įvairūs: dauguma jų į Kūdikių namus atkeliavo tiesiai iš gimdymo namų. Buvo palikti, nes mamos jų nepanoro auginti.
Įstaigos kolektyvą guodžia tai, kad dalis mamų po kurio laiko vis dėlto atsipeikėja – ateina pas vaikelį, lanko jį. Nemažai tokių, kurios pageidauja susigrąžinti vaiką. Tačiau stengiasi tik apie trečdalis.
Aplinkybės, nulėmusios mažylių gyvenimus, labai įvairios, bet daugiausia susijusios su alkoholiu.
Direktorei išlikęs prisiminimas iš jos pačios vaikystės. Matė, kokia išdidi buvo jos draugė, vaikščiodama su abiem savo tėvais. Nes tą dieną jie buvo blaivūs!
„Kai augi normalioje šeimoje, net neįsivaizduoji, ką išgyvena kas dieną girtus tėvus matantis vaikas“, – sako vadovė.
Mamytė ateis
Vaikams, net ir tiems, kuriems likimas nesuteikė galimybės tikrą mamą matyti kas dieną arba apskritai matyti, mamos vardas yra svarbus.
„Mes su vaikais daug kalbame apie šeimą, pasakojame, kas tai yra. Mažyliai nė vienos mūsų darbuotojos nevadina mama, nes jie žino, kad mamytė ateis...“ – sako įstaigos vadovė.
Vaikai mama bei tėčiu nevadina ir ką tik pasirodžiusių būsimų globėjų. Darbuotojai suaugusiesiems pataria pirmiausia prisistatyti vardu, tapti draugais, o jau paskui vaikams apsispręsti, kada globėjai bus pavadinti brangiausių žmonių vardais.
Direktorei įstrigusi ir minėtų dvynukų, kuriuos ketina įsivaikinti ispanų šeima, reakcija. Kai ši šeima atėjo į Kūdikių namus, mažyliai ištarė: „Dėdė.“
„Vaikų mintyse tas žmogus buvo dar neįgavęs pasitikėjimo“, – sako vadovė. Tik vėliau žiūrėdami į paliktas būsimos šeimos nuotraukas, broliukai parodė, kad tai yra jų mama, tėtis, sesutė.
„Vaikai yra vaikai. Atrodytų, visi vienodi. Tačiau mūsų vaikų akyse kartais matome ir liūdesį, ir ilgesį, ir nerimo, – sako Kūdikių namų direktorės pavaduotoja ugdymui Vilma Gapšienė. – Kad ir kaip mes stengtumėmės, taip, kaip mama, jų niekas nepriglaus.“
Į įstaigą jau suaugę auklėtiniai kartais sugrįžta ir po 20 metų. Sugrįžta sužinoti savo istorijos: iš kur jie, kas jų tėvai.
Kolektyvas pastebėjęs, kad dažniausiai pamestinukai nieko nekaltina. Tik nori išsiaiškinti, kodėl jie buvo palikti.
Dažnai netgi ieško pateisinimo tėvams. Ir neretai pasako norintys jiems padėti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MAŽYLIAI: Palikti mažyliai. Vakar jie šoko ir dainavo savo tėvams.
PRISILIETIMAS: Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Audronė Kardašienė sako džiaugiasi kiekvienu atėjusiu tėčiu ar mama.
TĖVAI: Svarbiausia, kad tėvai atėjo.