Kūdikių namuose vaikai laukė mamų ir tėčių

Kū­di­kių na­muo­se vai­kai lau­kė ma­mų ir tė­čių

Va­kar 59 Šiau­lių mies­to su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų auk­lė­ti­niai – tie, ku­riems vos trys mė­ne­siai ir vy­res­ni, la­bai lau­kė į Šei­mos šven­tę at­vyks­tan­čių sa­vo ma­mų ir tė­čių. Tik jiems ma­žie­ji dai­na­vo dai­nas, vai­di­no, šo­ko, o pa­šo­kę bė­go į glė­bį.

Vis dėl­to lai­mė pa­sė­dė­ti ant tė­vų ke­lių nu­si­šyp­so­jo ne vi­siems ma­žy­liams – kai ku­rių ma­mos ir tė­čiai ne­pa­si­ro­dė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vai­kai be šei­mos

Net sau­lė va­kar pa­dė­jo ma­žie­siems per Šei­mos šven­tę pa­bū­ti su tė­vais, se­ne­liais, pri­glus­ti prie bū­si­mų glo­bė­jų.

At­si­da­vu­sių įstai­gos dar­buo­to­jų dė­ka ma­žy­liai va­kar vir­to ma­žy­čiais dru­ge­liais, bo­ru­žė­lė­mis, gė­ly­tė­mis, ma­žais žings­niu­kais pa­gal rit­mą tūp­čio­jan­čiais ap­link auk­lė­to­jas, bet kar­tu ne­nu­lei­džian­čiais akių nuo ar­ti­mų­jų.

Tarp žiū­ro­vų ve­ži­mė­lį su mė­ne­sio kū­di­kė­liu sū­puo­ja ma­ma Jur­gi­ta. Suk­da­ma akis sa­ko ne­tu­rin­ti ga­li­my­bės au­gin­ti duk­re­lę na­muo­se, bet val­diš­kuo­se ap­lan­kan­ti daž­nai.

Jū­ra­tė – dvie­jų Kū­di­kių na­muo­se au­gan­čių ma­žy­lių mo­čiu­tė. Atė­jo pa­žiū­rė­ti, kaip anū­kai mo­ka šok­ti ir dai­nuo­ti. Jū­ra­tės žo­džiais, duk­ters šei­mo­je bu­vo daug smur­to – vai­kams ten ne­bu­vo vie­ta. O ji tu­ri ne­ga­lią.

„Ko­kia be­bū­tų ma­ma ar tė­tis, ji vai­kui vis tiek bran­giau­sia. To ry­šio nu­trauk­ti neį­ma­no­ma, jį rei­kia ska­tin­ti“, – sa­ko įstai­gos di­rek­to­rė Aud­ro­nė Kar­da­šie­nė, žvilgs­niu pa­ro­džiu­si į vie­ną iš ma­žy­lių, ap­si­vi­ju­sių mo­ti­nos kak­lą.

Va­do­vė pa­ten­kin­ta, kad ket­vir­tus me­tus ren­gia­ma Šei­mos šven­tė kas­met su­lau­kia vis gau­ses­nio tė­vų bū­rio.

„Pir­mus me­tus tė­vus te­ko ne­tgi at­si­vež­ti, o da­bar jie at­va­žiuo­ja pa­tys“, – sa­kė di­rek­to­rė.

Sėk­min­gi ir ne­sėk­min­gi gy­ve­ni­mo bi­lie­tai

Vis dėl­to lai­mė pa­bū­ti ant tė­vų ran­kų va­kar nu­si­šyp­so­jo ne vi­siems li­ki­mo nu­skriaus­tiems vai­kams.

A. Kar­da­šie­nė ro­do ma­žą mer­gy­tę. Jai šian­dien su­kan­ka me­tu­kai. Ma­ma ža­dė­jo bū­ti­nai at­va­žiuo­ti, bet neat­va­žia­vo. Gal va­ka­re at­va­žiuos...

Ki­tai auk­lė­ti­nei pa­si­se­kė – nau­ja­gi­mė at­ra­do nau­jus na­mus ir šią sa­vai­tę iš­va­žia­vo pas glo­bė­jus. Ma­žei­kiš­kių šei­ma na­mus su­tei­kė ne tik šiai mer­gy­tei, bet ir ki­tuo­se vai­kų na­muo­se au­gu­siai ke­tur­me­tei jos se­sei.

Du bro­liu­kai, dvy­nu­kai, ga­li grei­tai iš­va­žiuo­ti į Is­pa­ni­ją – už­sie­nie­čiai pa­no­ro au­gin­ti abu ma­žy­lius. Ka­da tai įvyks, pri­klau­so nuo pra­si­dė­ju­sio tei­si­nio pro­ce­so.

Šie­met iš Kū­di­kių na­mų į bio­lo­gi­nes šei­mas ir pas glo­bė­jus iš­va­žia­vo jau pen­ki vai­kai.

Per­nai į Kū­di­kių na­mus pa­te­ko vie­nuo­li­ka vai­kų, o į bio­lo­gi­nes ir glo­bė­jų šei­mas iš­va­žia­vo aš­tuo­nio­li­ka. Kai ku­rie iš jų bu­vo ir įvai­kin­ti.

Pa­mes­ti­nu­kų li­ki­mai įvai­rūs: dau­gu­ma jų į Kū­di­kių na­mus at­ke­lia­vo tie­siai iš gim­dy­mo na­mų. Bu­vo pa­lik­ti, nes ma­mos jų ne­pa­no­ro au­gin­ti.

Įs­tai­gos ko­lek­ty­vą guo­džia tai, kad da­lis ma­mų po ku­rio lai­ko vis dėl­to at­si­pei­kė­ja – atei­na pas vai­ke­lį, lan­ko jį. Ne­ma­žai to­kių, ku­rios pa­gei­dau­ja su­si­grą­žin­ti vai­ką. Ta­čiau sten­gia­si tik apie treč­da­lis.

Ap­lin­ky­bės, nu­lė­mu­sios ma­žy­lių gy­ve­ni­mus, la­bai įvai­rios, bet dau­giau­sia su­si­ju­sios su al­ko­ho­liu.

Di­rek­to­rei iš­li­kęs pri­si­mi­ni­mas iš jos pa­čios vai­kys­tės. Ma­tė, ko­kia iš­di­di bu­vo jos drau­gė, vaikš­čio­da­ma su abiem sa­vo tė­vais. Nes tą die­ną jie bu­vo blai­vūs!

„Kai au­gi nor­ma­lio­je šei­mo­je, net neį­si­vaiz­duo­ji, ką iš­gy­ve­na kas die­ną gir­tus tė­vus ma­tan­tis vai­kas“, – sa­ko va­do­vė.

Ma­my­tė ateis

Vai­kams, net ir tiems, ku­riems li­ki­mas ne­su­tei­kė ga­li­my­bės tik­rą ma­mą ma­ty­ti kas die­ną ar­ba ap­skri­tai ma­ty­ti, ma­mos var­das yra svar­bus.

„Mes su vai­kais daug kal­ba­me apie šei­mą, pa­sa­ko­ja­me, kas tai yra. Ma­žy­liai nė vie­nos mū­sų dar­buo­to­jos ne­va­di­na ma­ma, nes jie ži­no, kad ma­my­tė ateis...“ – sa­ko įstai­gos va­do­vė.

Vai­kai ma­ma bei tė­čiu ne­va­di­na ir ką tik pa­si­ro­džiu­sių bū­si­mų glo­bė­jų. Dar­buo­to­jai suau­gu­sie­siems pa­ta­ria pir­miau­sia pri­si­sta­ty­ti var­du, tap­ti drau­gais, o jau pa­skui vai­kams ap­si­spręs­ti, ka­da glo­bė­jai bus pa­va­din­ti bran­giau­sių žmo­nių var­dais.

Di­rek­to­rei įstri­gu­si ir mi­nė­tų dvy­nu­kų, ku­riuos ke­ti­na įsi­vai­kin­ti is­pa­nų šei­ma, reak­ci­ja. Kai ši šei­ma atė­jo į Kū­di­kių na­mus, ma­žy­liai iš­ta­rė: „Dė­dė.“

„Vai­kų min­ty­se tas žmo­gus bu­vo dar neį­ga­vęs pa­si­ti­kė­ji­mo“, – sa­ko va­do­vė. Tik vė­liau žiū­rė­da­mi į pa­lik­tas bū­si­mos šei­mos nuo­trau­kas, bro­liu­kai pa­ro­dė, kad tai yra jų ma­ma, tė­tis, se­su­tė.

„Vai­kai yra vai­kai. At­ro­dy­tų, vi­si vie­no­di. Ta­čiau mū­sų vai­kų aky­se kar­tais ma­to­me ir liū­de­sį, ir il­ge­sį, ir ne­ri­mo, – sa­ko Kū­di­kių na­mų di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Vil­ma Gap­šie­nė. – Kad ir kaip mes steng­tu­mė­mės, taip, kaip ma­ma, jų nie­kas ne­prig­laus.“

Į įstai­gą jau suau­gę auk­lė­ti­niai kar­tais su­grįž­ta ir po 20 me­tų. Sug­rįž­ta su­ži­no­ti sa­vo is­to­ri­jos: iš kur jie, kas jų tė­vai.

Ko­lek­ty­vas pa­ste­bė­jęs, kad daž­niau­siai pa­mes­ti­nu­kai nie­ko ne­kal­ti­na. Tik no­ri iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl jie bu­vo pa­lik­ti.

Daž­nai ne­tgi ieš­ko pa­tei­si­ni­mo tė­vams. Ir ne­re­tai pa­sa­ko no­rin­tys jiems pa­dė­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

MA­ŽY­LIAI: Pa­lik­ti ma­žy­liai. Va­kar jie šo­ko ir dai­na­vo sa­vo tė­vams.

PRI­SI­LIE­TI­MAS: Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų di­rek­to­rė Aud­ro­nė Kar­da­šie­nė sa­ko džiau­gia­si kiek­vie­nu atė­ju­siu tė­čiu ar ma­ma.

TĖ­VAI: Svar­biau­sia, kad tė­vai atė­jo.