
Naujausios
Kur dingsta 150 000 tonų pavojingų atliekų?
Tikėdamasi uždirbti, valstybė nuo šių metų pradžios įvedė pavojingų atliekų sąvartyno mokestį – 48 eurai už toną. Vietoj uždarbio – skandalas. Į „Toksikos“ pavojingų atliekų sąvartyną šiemet neatvežta nieko, nors per metus Lietuvoje sukaupiama apie 100–150 tūkstančių tonų pavojingų atliekų, tarp jų – ir medicininių. Kur Lietuvoje dingsta pavojingos atliekos?
Apie tai „Šiaulių krašto“ interviu su UAB „Toksika“ generaliniu direktoriumi Arūnu DIRVINSKU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nė vienos tonos
– Prieš keletą savaičių Šiaulių miesto savivaldybėje susitikęs su Šiaulių krašto bičiulių parlamentinės grupės nariais prašėte palaikyti siūlymą, kad būtų sumažintas sąvartyno mokestis pavojingoms atliekoms. Kodėl reikia jį mažinti?
– Kreipėmės ne tik į Šiaulių krašto bičiulių parlamentinę grupę, bet ir į Vyriausybę, Aplinkos, Ūkio ministerijas dėl taršos mokesčio, kuris įsigaliojo nuo 2016 metų sausio 1 dienos.
Iki Naujųjų metų taršos (sąvartyno) mokesčio iš viso nebuvo. Dabar šis mokestis – 48 eurai už toną.
„Toksikos“ pavojingų atliekų sąvartynas Šiaulių rajone – vienintelis toks Lietuvoje, tik jame galima laidoti pavojingas atliekas, kurių negalima nei perrūšiuoti, nei panaudoti antriniam naudojimui ar kitaip sutvarkyti.
Taršos mokestis įvedamas tam, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartyną. Todėl dabar mes turime nepalankią ir paradoksalią situaciją: atsirado didžiulės žirklės tarp komunalinių atliekų sąvartyno, kur mokestis už toną – 3 eurai, o pavojingų atliekų sąvartyno – 48 eurai. Šios žirklės niekaip neskatina tvarkingai ir saugiai sutvarkyti pavojingų atliekų.
– Ar dėl mokesčio sumažėjo pavojingų atliekų, patenkančių į „Toksikos“ sąvartyną?
– Mes tą ženkliai pajutome. Pavyzdžiui, iki Naujųjų metų palaidojome nemažus kiekius užteršto stiklo, už toną gaudami 35 eurų amortizacijos kaštų mokestį. Po Naujųjų metų įvedus taršos mokestį tas pats užteršto stiklo turėtojas norėjo atvežti palaidoti tokį pat stiklą, bet apskaičiavo, kad prie 35 eurų amortizacijos kaštų dar pridėjus sąvartyno mokestį – 48 eurus – tona šios pavojingos atliekos jos turėtojui, norint ją saugiai palaidoti, jau kainuoja 83 eurus.
Būtent dėl per didelės kainos pavojingų atliekų mums tiesiog nebeveža. Po Naujųjų metų nė vienos tonos pavojingų atliekų neįvežėme į savo sąvartyną.
Mes prašome mokestį suvienodinti su komunalinių atliekų sąvartyno taršos mokesčiu.
Lietuvoje per metus sukaupiama apie 100–150 tūkstančių tonų pavojingų atliekų. „Toksika“ pagal leidimą per metus gali sudeginti 8 000 tonų. Į užsienį išvežama apie 8–9 tūkstančiai tonų. Keturi penktadaliai šių pavojingų atliekų neaišku, kur papuola.
– Ar tai reiškia, kad pavojingos atliekos dėl per didelio mokesčio laidojamos neaišku kur?
– Dalis pavojingų atliekų kaupiasi tam nepritaikytuose sandėliuose, kol taršos mokestis bus sumažintas.
Tačiau yra Lietuvoje verslininkų, kurie ieško būdų, kaip pakeisti atliekų kodą ir pavojingas atliekas palaidoti komunalinių atliekų sąvartyne.
– Kas tuos kodus keičia?
– Pagal galiojančius įstatymus kodus gali pasikeisti atliekos tvarkytojas, jis pats nustato atliekos kodą.
– Ar tai reiškia, kad pavojingos cheminės medžiagos, pakeitus kodus, gali virsti pakalnutėmis ir būti išmestos į buitinių atliekų sąvartyną?
– Galbūt ne taip tiesiogiai, bet principas panašus.
– Kaip pavojingų atliekų laidojimas komunaliniame sąvartyne veikia aplinką, dirvožemį? Ar tai pavojinga?
– Tikėjomės, kad į šiuo reiškinius aktyviau reaguos Aplinkos ministerija, bet labiau reagavo ne jie. Žinoma, kad pavojingos atliekos, laidojamos bet kur, yra labai rimta aplinkosaugos problema.
Pinigai ar žala?
– Gal „Toksikos“ prioritetas yra pelningas verslas?
– „Toksika“ yra verslo įmonė, bet ji atlieka ir aplinkosaugos funkciją. Didžiulės Europos Sąjungos ir valstybės investicijos buvo nukreiptos tam, kad susikaupusios pavojingos atliekos Lietuvoje būtų tinkamai tvarkomos.
– Iš ko susidaro „Toksikos“ pajamos, jeigu, pavyzdžiui, už pavojingų atliekų sąvartyno veiklą nuo Naujųjų metų negavote nė euro?
– „Toksika“ turi kelis valstybinės reikšmės objektus vien Šiaulių rajone: pavojingų atliekų sąvartyną, pavojingų atliekų deginimo įrenginį.
Praėjusiais metais mes pagal sutartis su verslo įmonėmis surinkome gerokai per 6 000 tonų pavojingų atliekų. Kai tos atliekos patenka pas mus, sprendžiame, ar jas galime deginti, ar – į pavojingų atliekų sąvartyną. Kai chemikai nustato, kad mes atliekas galime deginti su priedais, regentais, dūmų valymu, mes deginame. Bet po deginimo lieka šlakai, kuriuos laidojame savo pavojingų atliekų sąvartyne.
Tos pavojingos atliekos, kurių nedeginame, keliauja į pavojingų atliekų sąvartyną.
Per didelis taršos mokestis lemia būtent pavojingų atliekų sąvartyno veiklą – neakumuliuoja pajamų ir mes negalime atlikti aplinkosauginės funkcijos, nors būtent šiam pavojingų atliekų sąvartynui įrengti išleistos didžiulės lėšos – per 3 milijonai eurų.
Taršos mokesčio lėšos – 48 eurai už toną yra mokestis į valstybės biudžetą per Finansų ministeriją.
Jeigu taršos mokestis bus 3 eurai, mes rinkoje, kad pasidengtume savo sąnaudas, amortizacines išlaidas, kažkiek užsidėsime ir uždirbsime, bet prie 48 eurų už toną pridėjus amortizacines išlaidas jau užauginama labai didelė suma.
Medicininių atliekų tik sumalti nepakanka
– Susitikime su parlamentarais užsiminėte, kad per didelis taršos mokestis lemia ir netinkamą medicininių atliekų tvarkymą. Kur keliauja tvarsliavos, švirkštai?
– ... ir ligonių kūno dalys. Prieš kelerius metus viename Panevėžio sąvartyne buvo rasta žmogaus koja. Tikime, kad tokie atvejai jau praeitis. Net ir ligonių sauskelnės negali papulti į komunalinių atliekų sąvartyną: dėl cheminės reakcijos turi būti sudegintos pavojingų atliekų deginimo įrenginyje.
Nei tai, kas rūko per katilinių kaminus prie ligoninių, nei Klaipėdoje esantis komunalinių atliekų deginimo įrenginys, nepajėgūs sunaikinti chloro junginių, kurie yra pavojingi žmogaus sveikatai, nes jie sudega tik 1 200 laipsnių temperatūroje. Tai įmanoma tik vienintelėje Lietuvoje vietoje – „Toksikoje“. Tam ji ir buvo statyta.
– Konkurentas „Toksikai“ dėl medicininių atliekų ne tik minėtas Klaipėdos komunalinių atliekų deginimo įrenginys, bet ir Latvijoje veikianti įmonė?
– Tai ne konkurentai, tai – netvarka. Medicininės įstaigos turi įsigijusios vadinamuosius autoklavus, kurie sterilizuojant nuima tik bakterinį užkratą, o likusią atlieką dar kažkodėl Lietuvoje leidžiama išmesti į komunalinių atliekų sąvartyną. Europos šalyse tai jau maždaug 15 metų yra draudžiama.
Vokiečiai teigė, kad AIDS sergančio žmogaus adata, net ir atsidūrusi po autoklavo sąvartyne, žmogui išlieka pavojinga. Mes matėme, kad autoklavu atliekos tik chloru dezinfekuojamos, po to susmulkinamos ir verčiamos į komunalinių atliekų sąvartyną.
Kitas srautas medicininių atliekų keliauja į Latviją. Ten kelios privačios įmonės turi autoklavus, o po autoklavų atliekos patenka į Latvijos komunalinių atliekų sąvartynus.
– Net ir kelias klases baigęs žmogus yra girdėjęs, kad geriausiai „pinigus daro“ narkotikai, prostitucija, ginklai ir šiukšlės. Gal „Toksika“ siekia kuo didesnio pelno?
– Kodėl Vokietijos pilietis aiškiai žino, kad jo šeimos biudžetą sudaro ir mokestis už vandenį, dujas, elektrą ir šiukšles, o mūsų žmonės dar ne visi tai žino?
Jeigu mes norime švaresnėje aplinkoje gyventi, mes turime tinkamai tvarkyti atliekas.
Europa išmokė pasistatyti ne tik lauko būdeles
– Statant „Toksiką“ buvo deklaruojama, kad atliekas pradėsime tvarkyti kaip europiečiai, kurie kažkada išmokė lietuvius statyti ir lauko tualetus.
– Tie procesai vyksta labai lėtai. Mes į „Toksiką“ vežame verslininkus, Aplinkos ministerijos atstovus, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kokias turime galimybes.
Statant „Toksiką“ valstybės interesas buvo aplinkosauga. Visada šiek tiek pigiau bus išversti atliekas komunalinių atliekų sąvartyne. Bet ar tai yra teisinga? Ar Aplinkos ministerijai dar nesibaigė laikas išduoti leidimus medicinines atliekas išvežti į užsienį žinant, kad Latvijoje jos laidojamos komunalinių atliekų sąvartyne, kuris yra visai netoli Lietuvos sienos?
Kažkam patogiau, kažkam pigiau pavojingas atliekas tiesiog išversti ir viskas.
– Ar jūsų klientas yra žmogus, radęs sandėliuke senų chemikalų ar sudžiūvusių dažų?
– Žinoma. Pasenusius vaistus reikia nunešti į vaistinę, o jos atveš pas mus. Senus dažus ir kitokias pavojingas atliekas – ne užkasti daržo gale, o nunešti į stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles, kurios yra daugelyje miestelių. Iš ten atliekos pateks pas mus.
Reikia žmonėms suvokti, kad negalima mesti tokių atliekų į komunalinių atliekų konteinerius, nes cheminiai procesai gali būti neprognozuojami.
Ataskaita – tik po deginimo
– „Toksika“ buvo praradusi dalį pasitikėjimo, kai įmonėje buvo įvykęs sprogimas, kai buvo nustatyta, kad deginimo įrenginys nupirktas per didelių parametrų. Ar pamatę dūmus iš „Toksikos“ kamino gyventojai turi pradėti nerimauti?
– Mes kvietėme žmones parodyti, kaip dirbama. Neseniai, pavyzdžiui, lankėsi Medelyno bendruomenės gyventojai.
Cheminių elementų išmetimas fiksuojamas kiekvieną minutę ir on line Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas mato kamino išmetimų sudėtį.
– O gyventojai?
– Jeigu įrenginys dirba, 8 valandą ryto jau yra įkeliama rodmenų lentelė už praėjusią dieną. Kai įrenginys nedirba – nėra išmetimų, nėra ir rodmenų.
4 kartus per metus atliekame dioksinų ir furanų išmetimų kontrolę. Matavimai parodė, kad dirbame su didžiuliu rezervu iki leistinai saugios normos. Du trečdalius„Toksikos“ įmonės sąmatos sudaro būtent dūmų valymo įrenginys.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PELNAS: UAB „Toksika“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas teigia, kad valstybės kapitalo įmonė ir siekia pelno, ir atlieka aplinkosaugos funkciją, nes tam ji Lietuvoje ir buvo statyta.
PAVOJUS: Padidinus pavojingų atliekų sąvartynui mokestį iki 48 eurų už toną, „Toksikos“ generalinio direktoriaus Arūno Dirvinsko teigimu, į vienintelį pavojingų atliekų sąvartyną nebeatvežta nė vienos tonos pavojingų atliekų. Kur jos dingsta?
PROCESAS: „Toksika“, statyta už didžiules Europos Sąjungos ir valstybės investicijas, bet pavojingų atliekų turėtojams pasidarė per brangu pirkti valstybinės įmonės paslaugą.