Naujausios
L. Andrikienė: pokyčių pasieksime tik veikdami kartu
Pokalbis su Europos Parlamento nare dr. Laima Andrikiene
Kodėl Lietuvoje mažėja minimalus atlyginimas ir mes dabar, kaip skelbia statistika, užimame jau priešpaskutinę vietą ES?
Lietuvoje minimalus atlyginimas nemažėja – atvirkščiai, jis didėja, nuo šių metų sausio 1 d. jis sudaro 400 eurų, kai praėjusiais metais jis buvo 380 eurų. Tačiau Europos Sąjungoje, nors jau seniai nesame ES naujokai ir ES finansine parama naudojamės jau bent du dešimtmečius, atrodome vis prasčiau lyginant su tomis valstybėmis, kurios kartu su mumis tapo ES narėmis.
Su turtingomis senosiomis ES narėmis lygintis sunku: Liuksemburge minimalus atlyginimas yra 1998,59 eurų, Airijoje – 1563,25, Belgijoje – 1562,59 eurų, Vokietijoje – 1498 eurai, kaimyninėje Lenkijoje – 2100 zlotų arba kiek daugiau nei 500 eurų. Ekonomine galia į mus panašiose valstybėse minimalūs atlyginimai panašūs, tačiau net ir tarp jų esame apačioje – už mus prasčiau atrodo tik Bulgarija. Mus aplenkė net Rumunija, ES nare tapusi kartu su Bulgarija keleriais metais vėliau nei mes. Estijoje minimalus atlyginimas nuo šių metų pradžios yra 500 eurų, Latvijoje – 430 eurų.
Lietuvos valdžia turėtų atsakyti į šį klausimą, ir mes iš anksto žinome, koks bus atsakymas – nėra galimybių. Praėjusiais metais Lietuvoje kilusi diskusija, kad minimalaus atlyginimo nustatymas turi būti depolitizuotas, tai yra nepriklausantis nuo valdžioje esančiųjų politinių nuostatų ir užgaidų, ir kad minimalus atlyginimas būtų nustatomas pagal tam tikrą formulę, atspindinčią ir kitų ES valstybių minimalius atlyginimus, deja, davė menką rezultatą – antrą iš galo minimalų atlyginimą ES.
Išeitys yra žinomos, sprendimo būdai – taip pat, nieko naujo išrasti nereikia. Ko trūksta – tai politinės valios ir supratimo, kad žmonių kantrybė irgi turi ribas. Kai minimalus atlyginimas yra tik toks, nereikia stebėtis, kodėl dirbti galintys ir norintys lietuviai bėga iš Tėvynės.
Kaip Jūs vertinate Medikų sąjūdį bei jo keliamus reikalavimus bei neseniai vykusį protestą? Ar tokie sąjūdžiai, jei jie atsirastų ir kitose srityse, netaptų veiksmingi keičiant valdžios požiūrį į dirbančiuosius?
Visa širdimi pritariu Medikų sąjūdžiui ir jo reikalavimams. Kaip ir pastarajai jaunų medikų rezidentų akcijai – išlydėtuvėms į oro uostą. Visa širdimi esu su jaunais – ir vyresniais – Lietuvos medikais. Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos dalyvavimas akcijoje V. Kudirkos aikštėje Vilniuje buvo grynas populizmas: juk jis tiesiogiai atsakingas už mažas medikų algas. Jo darbas ir atsakomybė – įrodyti Vyriausybės nariams ir Seimui, kad dabartinės medikų algos – pasityčiojimas iš šios profesijos ir jos atstovų. Ministras privalo rasti argumentų ir pasiekti reikalingų sprendimų, kad atlyginimai būtų atitinkantys atliekamą darbą ir europinius standartus. Jei negali to padaryti, tegul užleidžia vietą kitam, kuris turės tvirtą stuburą ir pajėgs pasiekti būtinų pokyčių. Gana tyčiotis iš žmonių ir žaisti jų kantrybe!
Visada maniau, kad mediku gali dirbti ne kiekvienas, o geru mediku tapti reikia ne tik sunkaus darbo, bet ir talento. Ir pašaukimo, savo misijos suvokimo. Kalbu apie misiją ir pašaukimą, bet šalia turi būti ir atitinkamas atlyginimas už darbą. Toks, kokį galėtume pavadinti oriu atlygiu.
Medikų sąjūdis – brandžios pilietinės visuomenės ženklas ir išraiška. Jaunoji Lietuvos karta kovoja už savo ir valstybės ateitį, aiškiai pasakydama: mes nenorime išvažiuoti iš Lietuvos, mes norime kurti ir gyventi orų gyvenimą Tėvynėje, todėl, valdžios vyrai ir moterys, atlikite savo misiją, jei ne – užleiskite vietą tiems, kurie žino, kaip tai padaryti.
Artėja Rusijos rinkimai, nugalėtojas aiškus – Vladimiras Putinas. Ir vis tik kokią reikšmę turi šie rinkimai, jei iš viso turi?
Be jokios abejonės, Rusijos prezidento rinkimuose nugalės dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas. Pačius rinkimus tik sąlyginai galima vadinti rinkimais, nes Rusijos politinis gyvenimas yra taip „išvalytas“, jog realių opozicinių jėgų, galinčių mesti jam iššūkį, nėra. Aleksejui Navalnui neleista dalyvauti rinkimuose. Jis buvo rimčiausia alternatyva V. Putinui, bet ir jo galimybės laimėti buvo praktiškai lygios nuliui. Po Boriso Nemcovo nužudymo A. Navalnas įsitvirtino kaip rimčiausias opozicijos politikas. Viliuosi, kad jo galingai išvystyta antikorupcinė kampanija liks kaip įdirbis ir kaip geras politinis bagažas pravers ateityje. Tiesa, A. Navalnas – ne B. Nemcovas, kuris niekada nebuvo kaltinamas nacionalizmu.
Kita pretendentė į prezidentus – Ksenija Sobčiak – dažnai laikoma „Kremliaus projektu“. Ji dalyvauja pagrindinių televizijos kanalų laidose, palyginti nuosaikiai kritikuoja V. Putiną, ragina balsuoti „prieš visus“, bet jokių galimybių laimėti rinkimus neturi. Visi kiti kandidatai taip pat neturi net teorinių galimybių laimėti.
Pažymėtina, kad V. Putinas rinkimuose nedalyvauja kaip valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ kandidatas. Jo komanda renka parašus „piliečio V. Putino“ iškėlimui į kandidatus, kas nėra sunku. V. Putiną tikrai remia nemaža rinkėjų dalis, kita vertus, „Vieningoji Rusija“ tyliai jį palaiko visais būdais, taip pat ir finansiškai. „Vieningoji Rusija“, o ne V. Putinas yra kaltinama dėl šalies problemų, todėl V. Putinui geriau nebūti siejamam su šia politine jėga.
Rimčiausia Kremliaus problema – užtikrinti kuo didesnį dalyvaujančių rinkimuose skaičių. Šis skaičius kiekvienuose rinkimuose mažėja ir rodo augantį piliečių abejingumą. Nedidelis balsavusiųjų skaičius gali aptemdyti V. Putino „pergalę“, tačiau jokiu būdu nesustabdys jo nuo dar vienos kadencijos. Sugebantiems tai matyti ir įvertinti rinkimai dar kartą įrodys, kad Rusija nėra demokratinė valstybė, o V. Putinas nėra demokratiškai išrinktas prezidentas. Dalyvauti rinkimuose be konkurentų, pasinaudojus valdžia patraukiant iš kelio visus galimus konkurentus, nesiskaitant su priemonėmis ir metodais ir po to „laimėti“ rinkimus – negarbingas žaidimas ir jokia demokratija.
Kaip vertinate Europos Komisijos reikalavimą, kad Rusija kompensuotų Europos Sąjungai už patirtus nuostolius, Kremliui sustabdžius kiaulienos importą iš ES?
Situacija įdomi. Rusija neatmeta galimybės pasitraukti iš Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), jei bus patenkintas ES ieškinys Rusijai atlyginti 1,4 milijardo eurų per metus nuostolius dėl ES kiaulienos embargo. Tai pirmasis rimtas bandymas teisiškai kvestionuoti Rusijos sankcijas prieš Europos Sąjungą.
ES ir Rusija pasikeitė sankcijomis iš karto po 2014 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Rusija draudimą importuojamai iš ES kiaulienai įvedė dar prieš Krymo okupaciją, aiškindama jį afrikiniu kiaulių maru Lenkijoje ir Lietuvoje. Šis draudimas buvo pratęstas. Tačiau PPO 2016 m. nepalaikė Rusijos embargo, o šiomis dienomis viešai paskelbta, kad PPO patenkino Europos Sąjungos reikalavimą perduoti ginčą arbitražiniam teismui, kur Rusija gali bylą pralaimėti. Tai neabejotinai būtų rimtas smūgis Rusijai. Rusijos Federacijos tarybos Ekonomikos komiteto pirmasis pavaduotojas S. Kalašnikovas šią savaitę pareiškė, jog Rusija gali pasitraukti iš Pasaulio prekybos organizacijos, jei šis ES reikalavimas bus patenkintas.
Taigi, šį Europos Komisijos žingsnį vertinu labai teigiamai ir tikiuosi, kad Rusija bus priversta atlyginti Europos Sąjungai, pirmiausia Lenkijai ir Lietuvai, patirtus nuostolius.
