Naujausios
GYVOJI TRADICIJA
Laimė kalbėti tarmiškai
„Myld,“ – tarmiškai prisistato biržietė Šiaulių universiteto studentė Milda Černiauskaitė. Gyvenimas Šiauliuose jos tarmės nenutrynė. Gydytojo neurochirurgo, Šiaulių miesto garbės piliečio Alberto Griganavičiaus kalboje liko tik gimtosios Kavarsko tarmės atspalvis, tačiau šia tarme jis parašė knygą. Žemaitis lituanistas Juozas Pabrėža sako, kad požiūris į tarmes gerėja.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Tarmiškai lengviau pasakoti apie vaikystę
Seimas 2013-uosius paskelbė tarmių metais, kad atkreiptų dėmesį į nykstančią gyvąją tarmių tradiciją. Gydytojas Albertas Griganavičius savo knygą aukštaičių kavarskiečių (tarp Anykščių ir Ukmergės) tarme „Kū ašen da atamenu“ išleido šiai progai pažymėti.
Laikydamas rankose ką tik iš leidyklos gautą knygelę, A. Griganavičius pasakojo, kad joje sudėjo prisiminimus apie vaikystę.
Jo žodžiais, tarmė ir vaikystė yra neatsiejami dalykai. „Jeigu reikėtų tarmiškai rašyti apie tai, ką mes dabar čia šnekame, būtų sunkiau nei apie tai, kuomet girdėjau tarmiškus žodžius, kuomet po pievas bėgiodavau, kai į mokyklą ėjau,“ – sakė A. Griganavičius.
Knygoje, anot gydytojo, jis neišvengė didelio šiaulietiškos tarmės antspaudo. Jis neturintis su kuo kalbėtis kavarskietiškai ir tarmės negirdintis jau daug metų. Gimtinę Kavarską jis paliko prieš 44 metus. „Kad rūskei neišvežtų unt Sybirų,“ – sakė gydytojas.
Kaip medus ant duonos
Atsakymo į klausimą apie gimtosios tarmės reikšmę A. Griganavičius taip pat patarė ieškoti knygoje: „Par tiek laika, retai kadu begirdėdamus sava aukštaitiškų šnektų, džiūstu kaip šakna, išrauta iš untrameče pūdima. Dėl to sava makyklaj Kavarcki kasmet par Knygnešia dienų sūšaukiu vaikus un dailiaja skaitima kankūrsų ir kai užgirstu sava krašta gražiųjų tarmį, rodas kad kas unt jados duonas kriaukšlės starai medaus užūtepa“. Šiuos žodžius A. Griganavičius parašęs dar 1988-aisiais pirmajai tarmių šventei Šiauliuose.
Anot A. Griganavičiaus, įvade surašyta tarmės gramatika, kurios niekur kitur nerasi.
95 puslapių knygelėje ir pirmoji nuotrauka su A. Griganavičiaus atvaizdu, daryta Krinčine, Pasvalio rajone, kai jam buvo 13 metų.
Kalba iš knygų, mokytojų, šeimos
Gydytojas kasmet nuvažiuoja į gimtinę. Pastebi, kad tarmė jau nyksta: „Žmonės maišosi, atvažiuoja, išvažiuoja, didelė bendrinės kalbos įtaka“. Jo nuomone, žmogus turėtų tarmę išsaugoti.
A. Griganavičius svarstė, kad galbūt kalba domėtis paskatinę nuostabūs lietuvių kalbos mokytojai. Pats buvo literatų būrelio pirmininku, yra parašęs straipsnių kalbos klausimais.
A. Griganavičius anksti išmoko ir pamėgo skaityti, tad atsimindavo bendrinės kalbos žodžius.
Anot gydytojo, gyvai anuomet šeimoje daugiau bendraudavo nei dabar. Tamsiais vakarais sueidavo tėvai, vyresni broliai, grįžę atostogų iš gimnazijos Ukmergėje, kalbėdavosi, skaitydavo, dirbdavo rudens ar žiemos darbus. „O dabar grįžti pavargęs, nėra ir kada su vaikais pabendrauti,“ – apgailestavo gydytojas.
Prašė nenutilti
Šiaulių universiteto (ŠU) studentė M. Černiauskaitė, antrus metus studijuojanti istoriją, kalba tik tarmiškai: „Kitaip nemoku“. Bendrine kalba šnekėti mėgina tik lietuvių kalbos paskaitose arba, kai verčia situacija. Ji spėjo pajausti, kad biržietišką tarmę pakeisti bendrine labai sunku.
Studentė didžiuojasi mokėdama ir biržietiškai, ir kupiškietiškai. Jos šeimoje kalbama dviem tarmėmis, nes tėvas – biržiškis, o mama iš Kupiškio. Mergina pasiryžusi išsaugoti savo tarmes, kad ir kur būtų.
Anot M. Černiauskaitės, niekas iš jos tarmiškų žodžių nesišaipo, o jei ir mėgintų, tai jai nerūpi. Kartą universitetų stovykloje jai tekę viešai pasisakyti didžiųjų miestų studentams. Tarmės slėpti nemėgino, o vietoj pajuokos sulaukė komplimentų ir prašymų nenutilti.
Tarmiškai kalbėti skatina ir universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“ lankymas: „Mes susirinkę iš įvairių Aukštaitijos ir Žemaitijos vietų ir mums įdomu išgirsti vieni kitų tarmes.“
Nešnekėti tarmiškai – įžeidimas
ŠU docentas, lituanistas žemaitis J. Pabrėža mano, kad Lietuvoje vis labiau suprantama tarmių vertė. Vienas ženklų – viešojoje erdvėje nebėra juokiamasi iš tarmių. Anot žemaičio, tarmės yra pagrindinis lietuvių kultūros ženklas, todėl svarbu kuo daugiau jomis šnekėti kuo platesniame rate.
Jo įsitikinimu, jeigu pašnekovas yra tos pačios tarmės, tai bet kur su juo šnekėdamas turi kalbėti tarmiškai.
Docentas pagal tarmę yra šiaurės žemaitis. „Aš su savo studentais, kurie moka tą tarmę, įvairiose vietose taip ir šneku,“ – pasakojo J. Pabrėža.
Jo nuomone, studentai, atvažiavę į didesnį miestą, taikosi prie bendrinės kalbos, tačiau tie, kurie supranta, kad tarmė yra vertybė, grįžę namo šneka savo gimtąja tarme.
Anot J. Pabrėžos, Šveicarijoje, Norvegijoje, Italijoje, Vokietijoje, kur didžiulė tolerancija tarmėms, būtina šnekėti tarmiškai įvairiose neoficialiose situacijose, kitaip tai gali būti laikoma įžeidimu.
Tarmių ribos slenkasi
J. Pabrėža aiškino, jog Lietuva turi 14 tarmių, kurių paplitimo ribos ryškiai apibrėžtos žemėlapyje. Nors Lietuva – nedidelis kraštas, čia yra daugybė skirtingų tarmių, patarmių, šnektų, šnektelių.
Pagal dabartinę situaciją Šiauliai priklauso aukštaičiams šiauliškiams, nes ribos yra pasislinkusios. Anot docento, šio reiškinio priežasčių yra daug. Ribos keičiasi priklausomai nuo to, kur yra bendrinės kalbos lopšys (Vakarų Aukštaitija, Kudirkos Naumiestis). Arčiau bendrinės kalbos lopšio esančios tarmės labiausiai keičiasi, vienodėja. Šiauliškiai ir Pietų žemaičiai taip pat netoli Vakarų Aukštaitijos, todėl tarmės ribos kinta.
Stipriausiai išsilaikiusios tarmės: Šiaurės žemaičių, Šiaurės aukštaičių, Pietų aukštaičių.
Jono TAMULIO nuotr.
MALONUMAS: Gydytojas, Šiaulių miesto garbės pilietis Albertas Griganavičius sako, kad tarmiškai rašyti lengviausia ir maloniausia apie vaikystę, kuri nuo tarmės yra neatsiejama.
Redakcijos archyvo nuotr.
BENDRAVIMAS: Universiteto docento lituanisto Juozo Pabrėžos nuomone, su ta pačia tarme kalbančiais žmonėmis bet kur reikia kalbėti tarmiškai.
Asmeninio archyvo nuotr.
PASIDIDŽIAVIMAS: Studentė, folkloro ansamblio „Vaiguva“ narė Milda Černiauskaitė kalba biržietiškai, dėl to sulaukia komplimentų.
