Lietuva – ir čia, ir už Atlanto

Lie­tu­va – ir čia, ir už At­lan­to

Šiau­liuo­se vie­šė­jęs do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­jas, bu­vęs Ame­ri­kos lie­tu­vių TV va­do­vas Ar­vy­das Re­nec­kis įam­ži­na Ame­ri­kos lie­tu­vių is­to­ri­ją. JAV gy­ve­nan­tis tau­tie­tis į Tė­vy­nę grįž­ta kas ke­le­rius me­tus. „Iš­tuš­tė­ju­si Lie­tu­va jau­čia­si. Dau­gu­ma jau­ni­mo ne­ma­to per­spek­ty­vos čia lik­ti, tai jau kren­ta į akis“, – toks šios ke­lio­nės įspū­dis. Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį A. Re­nec­kis švęs JAV – su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

A. Re­nec­kis, ku­rian­tis ke­lių da­lių fil­mą apie JAV lie­tu­vius, fil­ma­vo Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos Jo­no Šliū­po ar­chy­ve.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te jis ap­lan­kė ir Ma­riaus Ka­ti­liš­kio au­di­to­ri­ją. 2003 me­tais A. Re­nec­kio ir dr. Sta­sio Tu­mė­no pa­stan­go­mis bu­vo iš­leis­tas, ma­ny­ta, din­gęs M. Ka­ti­liš­kio no­ve­lių rin­ki­nys „Se­no ka­rei­vio su­grį­ži­mas“. A. Re­nec­kis yra su­kū­ręs ne vie­ną do­ku­men­ti­nį fil­mą apie iš­ki­lias as­me­ny­bes: M. Ka­ti­liš­kį, dai­li­nin­ką Vik­to­rą Pet­ra­vi­čių, fi­lo­so­fą Juo­zą Gir­nių, am­ba­sa­do­rių Sta­sį Lo­zo­rai­tį, krep­ši­nin­ką Ar­vy­dą Sa­bo­nį.

Pir­mą­ją nau­jo­jo fil­mo „Ame­ri­kos lie­tu­vių is­to­ri­ja“ da­lį apie tai, kaip su­si­pra­tę Ame­ri­kos lie­tu­viai pa­de­da Lie­tu­vai at­si­kur­ti 1918 me­tais, au­to­rius no­ri iš­leis­ti iki ru­dens.

Po­kal­bio su A. Ra­nec­kiu su­si­ti­ko­me Jo­no Šliū­po ar­chy­ve iš kar­to po fil­ma­vi­mo.

– Ko­kiu tiks­lu at­vy­ko­te į Šiau­lius?

– Į Šiau­lius šį kar­tą ma­ne at­gi­nė Ame­ri­kos lie­tu­vių is­to­ri­ja. Pir­miau­sia dak­ta­ras Jo­nas Šliū­pas ir jo pa­li­ki­mas. Ame­ri­kos lie­tu­vių is­to­ri­ja be dak­ta­ro J. Šliū­po bū­tų neį­si­vaiz­duo­ja­ma, jis bu­vo vie­nas iš pa­grin­di­nių lie­tu­vių su­tel­kė­jų, tau­ti­nio at­gi­mi­mo švie­su­lių, Ame­ri­kos lie­tu­vy­bės, ku­ri sa­vo lai­ku bu­vo ne­tgi pro­gre­sy­ves­nė nei pa­čio­je Lie­tu­vo­je, va­do­vas.

JAV pir­ma­sis lie­tu­viš­kas spek­tak­lis bu­vo su­vai­din­tas de­šim­čia me­tų anks­čiau nei „Ame­ri­ka pir­ty­je“. Skai­čiuo­ja­ma, kad Ame­ri­ko­je bu­vo at­spaus­din­ta dau­giau pus­la­pių nei Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je (Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je di­des­nis lei­di­nių vie­ne­tų skai­čius). Ne­ma­ža spau­dos da­lis Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je bu­vo lei­džia­ma Ame­ri­kos lie­tu­vių lė­šo­mis.

Is­to­ri­nė fil­mo da­lis re­mia­si ke­lio­mis gai­rė­mis.

Pa­vyz­džiui, kai Lie­tu­vo­je įvy­ko Kra­žių sker­dy­nės, Ame­ri­kos lie­tu­viai pro­tes­ta­vo ir įvy­kį la­bai iš­gar­si­no. Bu­vo gau­siai ra­šo­ma spau­do­je, tą ži­nią pa­si­ga­vo Ame­ri­kos len­kai, iš­spaus­di­no len­kiš­kai, iš len­kų pa­si­ga­vo pran­cū­zai. Pa­sau­lis po tiek me­tų pra­dė­jo kal­bė­ti apie Lie­tu­vą.

1900 me­tų Pa­ry­žiaus pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je Lie­tu­vai at­sto­vau­ja­ma, nors vals­ty­bės nė­ra. Bran­duo­lį pa­ro­dai su­rin­ko Ame­ri­kos lie­tu­viai, pa­ro­dė pa­do­raus ūki­nin­ko grin­tu­tę ar grin­te­lę. Be abe­jo, bu­vo kal­ba­ma ir apie už­draus­tą spau­dą.

Vy­ko gra­žios ini­cia­ty­vos: Lie­tu­va bu­vo ku­ria­ma ir Lie­tu­vo­je, ir to­li nuo jos.

– Koks lai­kas at­si­spin­dės jū­sų fil­me?

– Fil­mas nu­ma­ty­tas 5–6 da­lių. Kiek­vie­na da­lis maž­daug 50 mi­nu­čių.

Vie­na da­lis bus skir­ta XIX am­žiaus di­džio­sios ban­gos, pir­mų­jų emig­ran­tų gy­ven­se­nai, kū­ri­mui­si, is­to­ri­jai: Pen­sil­va­ni­jos ang­lia­ka­siams, Či­ka­gos sker­dyk­lų dar­bi­nin­kams. Kaip stei­gė pa­ra­pi­jas, kū­rė drau­gi­jas, vie­ni­jo­si, skal­dė­si, py­ko­si.

Į pa­sa­ko­ji­mą no­ri­si įjung­ti pir­mą­jį mū­sų ži­no­mą lie­tu­vį Ame­ri­ko­je (dar Niu­jor­ko ne­bu­vo, bu­vo Nau­ja­sis Ams­ter­da­mas) Alek­sand­rą Ka­ro­lį Kur­šių, 1659 me­tais at­plau­ku­sį iš Ams­ter­da­mo kaip kont­rak­to­rių įsteig­ti pir­mą­ją lo­ty­nų kal­bos gim­na­zi­ją, bu­vo jos rek­to­rius.

Jį at­šau­kė po 2,5–3 me­tų: su vi­sais py­ko­si, kad per ma­žai mo­ka. Rei­ka­la­vo, kad tė­vai po be­brų kai­lį at­neš­tų už vai­ką. Bu­vo teis­mai, yra už­ra­šy­tos teis­mų kro­ni­kos.

A. Kur­šius bu­vo švie­suo­lis – mo­ky­to­jas, pir­ma­sis pro­fe­sio­na­lus dak­ta­ras Nau­ja­ja­me Ams­ter­da­me. Man­he­tene, kur da­bar Vols­try­tas, bu­vo mies­to sie­na, ten ka­bo me­mo­ria­li­nė len­ta A. Kur­šiui.

Pas­ku­ti­nio­ji fil­mo da­lis skir­ta šių lai­kų emig­ra­ci­jai, po 1990 me­tų.

Kar­tais su mū­sų bend­ruo­me­nės va­dais pa­juo­kau­ja­me: „Jei­gu ne jūs, Lie­tu­va dar bū­tų po Ru­si­jos pa­du, o apie NA­TO nė ne­sva­jo­tu­me.“ Dar ne­pri­pa­žin­tos Lie­tu­vos va­do­vams 1990 me­tais Ame­ri­kos lie­tu­viai pa­dė­jo su­ras­ti ry­šius su Ame­ri­kos val­džios at­sto­vais. Priė­mė pre­zi­den­tai, se­na­to­riai, de­par­ta­men­tų at­sto­vai. Su Vy­tau­tu Lands­ber­giu kal­bė­jo­si, kai dar nie­kas iš Ame­ri­kos val­džios ne­duo­da­vo užuo­mi­nų, jog Lie­tu­va bus pri­pa­žin­ta kaip vals­ty­bė. Dar Ko­vo 11-osios ne­bu­vo, o V. Lands­ber­gis jau vaikš­čio­jo po val­džios įstai­gas Va­šing­to­ne.

Tai, ko ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti am­ba­sa­da, ga­lė­jo pa­da­ry­ti Ame­ri­kos pi­lie­čiai – bal­suo­to­jai. Čia yra ir di­de­lis dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės klau­si­mas. Bū­ti Ame­ri­kos pi­lie­čiu ir bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiu, ma­no gal­va, yra svar­bu, nes tu ga­li kal­bė­tis su ša­lies val­džia, at­sto­vais, se­na­to­riais, kong­res­me­nais kaip Ame­ri­kos pi­lie­tis ir, rei­ka­lui esant, pra­šy­ti dėl Lie­tu­vos.

Kai po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro at­va­žia­vo di­pu­kai, dau­ge­lis jų neė­mė Ame­ri­kos pi­lie­ty­bės, sa­kė, tuoj grį­ši­me, ne sa­vo no­ru iš­va­žia­vo­me. Bū­da­vo ir to­kių pa­ra­dok­sų: jie rei­ka­lau­ja iš Kong­re­so, Se­na­to, kad ne­bū­tų pri­pa­žin­ta Lie­tu­vos in­kor­po­ra­ci­ja į So­vie­tų Są­jun­gą, o Ame­ri­kos po­li­ti­kie­riai su­si­zgrib­da­vo: kas jie to­kie, jie net ne pi­lie­čiai, ne elek­to­ra­tas!

Da­lis pa­sa­ko­ji­mo bus skir­ta san­ty­kiams tarp kar­tų.

– Ko­kie bu­vo lie­tu­vių emig­ran­tų kar­tų san­ty­kiai Ame­ri­ko­je?

– J. Šliū­po lai­kais la­biau­siai lie­tu­vius su­vie­ni­jo Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ap­si­lan­ky­mas, lė­šų tel­ki­mas Tau­tos na­mams. J. Ba­sa­na­vi­čius su Mar­ty­nu Yču va­ži­nė­jo po pa­ra­pi­jas, vi­suo­me­ni­nes sa­les, juos ly­dė­jo J. Šliū­pas – pa­si­ro­do, ne ra­guo­tas vel­nias.

1914 me­tais, kai pra­si­de­da Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras, ka­ta­li­kai šau­kia bend­rą vi­suo­ti­nį Ame­ri­kos lie­tu­vių sei­mą Či­ka­go­je. Į jį nea­tei­na nei san­da­rie­čiai, tau­ti­nin­kai, nei so­cia­lis­tai. Jie šau­kia sa­vo sei­mus. Įsis­tei­gė trys skir­tin­gi fon­dai: ko jau ko, pi­ni­gų vie­ni ki­tiems ne­pa­ti­kė­jo.

1918 me­tas, kai V. Vil­so­nas pa­skel­bė Ke­tu­rio­li­ka tau­tų ap­si­spren­di­mo punk­tų, lie­tu­viai su­ta­rė, kad rei­kia vi­siems rink­tis. Į Niu­jor­ką, Ma­di­son Squa­re Gar­den, su­va­žia­vo 1 300 at­sto­vų. Po vie­ną at­sto­vą ga­lė­jo de­le­guo­ti or­ga­ni­za­ci­ja ar­ba drau­gi­ja, ku­ri tu­ri 100 ar dau­giau na­rių.

Jie pa­skel­bė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę ir nė žo­džiu ne­mi­ni Va­sa­rio 16-osios ak­to, lyg jis neeg­zis­tuo­tų.

Įdo­mūs už­ku­li­siai, nes tuo me­tu Švei­ca­ri­jo­je ir Pa­ry­žiu­je vei­kė in­for­ma­ci­jos cent­ras, jam va­do­va­vo Juo­zas Gab­rys-Par­šai­tis. Jam la­bai ne­pa­ti­ko A. Sme­to­na ir A. Vol­de­ma­ras, jis ma­nė, kad Lie­tu­va yra jis ir, ma­tyt, de­zin­for­ma­vo Ame­ri­kos lie­tu­vius dėl Va­sa­rio 16-osios. Ki­taip neį­ma­no­ma.

Yra iš­li­kę su­si­ra­ši­nė­ji­mai, ban­kų kvi­tai, pa­ve­di­mai. Pa­vyz­džiui, sku­biai iš­siųs­ti 10 tūks­tan­čių do­le­rių drau­gi­jos pir­mi­nin­kui A. Sme­to­nai ir „dvi skry­ni dra­pa­nų“. Tie žmo­nės, ko ge­ro, ne­tu­rė­jo net kuo ap­si­reng­ti, kad ga­lė­tų nor­ma­liai ša­liai at­sto­vau­ti. Ir Sig­na­ta­rų kam­ba­rys Vil­niu­je bu­vo Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­tal­pos, jas nuo­mojo Ame­ri­kos lie­tu­viai.

Vėl lie­tu­viai su­si­tel­kė 1940 me­tais. Kai tik So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą, Leo­nar­das Ši­mu­tis, ka­ta­li­kas, su­si­skam­bi­no su „Nau­jie­nų“ re­dak­to­riu­mi so­cia­lis­tu Pi­ju­mi Gri­gai­čiu, pa­si­kvie­tė san­da­rie­tį My­ko­lą Vai­dy­lą ir su­da­rė Ame­ri­kos lie­tu­vių ta­ry­bą, ėjo tie­siu tai­ky­mu pas F. Ruz­ve­ltą (JAV prezidentas), kad ne­bū­tų pri­pa­žin­tas Lie­tu­vos in­kor­po­ra­vi­mas. Jie ga­lė­jo da­ry­ti tai, ko ne­ga­lė­jo da­ry­ti am­ba­sa­do­rius P. Ža­dei­kis.

Ame­ri­kos lie­tu­viai la­bai pa­dė­jo iš­lai­ky­ti ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos sta­tu­są, bu­vo to­kia al­ter­na­ty­vi Lie­tu­va. Jau ne­kal­bant apie tai, kaip su­si­koo­pe­ra­vę su ki­tų tau­ty­bių at­sto­vais, pa­si­kvie­tė ka­ro pa­bė­gė­lius di­pu­kus.

– O ko­kie da­bar­ti­niai emig­ran­tų san­ty­kiai?

– Iš pra­džių bu­vo ne­la­bai dar­nūs. Di­pu­kų kar­tos žmo­nės nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti: Lie­tu­va lais­va, o jūs ją pa­lie­ka­te, jūs – iš­da­vi­kai!

Aš iš­vy­kau 1989 me­tais, bu­vau grį­žęs, iš­va­ži­nė­jau per 2–3 kar­tus dėl šei­mos rei­ka­lų, gy­dė­me vai­ką.

Iš pra­džių san­ty­kis bu­vo ne­la­bai drau­giš­kas, bet as­me­niš­kai – la­bai ge­ras. Po­ka­ri­nės kar­tos lie­tu­viai be ga­lo ge­ri, tik eik ir dirbk su jais, jie ta­ve rems, su­ras pa­gal­bą.

Man se­kė­si, nes pa­kliu­vau į Al­gi­man­to Ke­zio, fo­tog­ra­fo, fil­muo­to­jo, glo­bą, jis ma­ne iš kar­to įtrau­kė į fil­mų kū­ri­mą, ne­rei­kė­jo per daug dai­ry­tis.

Nau­jau­sia at­vyks­tan­ti kar­ta yra eko­no­mi­nė kar­ta, dau­gu­ma žmo­nių at­vy­ko už­si­dirb­ti pi­ni­gų, pra­si­muš­ti gy­ve­ni­me, kad bū­tų ga­li­ma gy­ven­ti pa­to­giai, tu­rė­ti daug daik­tų, di­de­lius au­to­mo­bi­lius, lai­vus. Ir jiems tai se­ka­si, bet jie daug ir sun­kiai dir­ba.

Pag­rin­di­nė vy­riš­ka pro­fe­si­ja – sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­jai, man pa­čiam te­ko dirb­ti ket­ve­rius me­tus. Tai ali­nan­tis dar­bas ir ga­na be­pras­miš­kas. Di­de­li pi­ni­gai, bet juos čia pat ir iš­lei­di, nes yra, kam iš­leis­ti. Var­to­to­jiš­kas gy­ve­ni­mas vyks­ta.

– Ar daž­nai at­vyks­ta­te į Lie­tu­vą? Te­be­tu­ri­te pla­ną grįž­ti vi­sam lai­kui?

– Kas po­rą me­tų at­va­žiuo­ju. Vai­kai da­ly­vau­da­vo Dai­nų šven­tė­se. Pas­ta­rą­jį sy­kį bu­vau prieš maž­daug 3 me­tus.

Dėl grį­ži­mo – nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da. O ką veik­ti? Sė­dė­ti ir obuo­lius džio­vin­ti? Aš net per daug ne­si­jau­čiu, kad esu iš­va­žia­vęs. "Lie­tu­viuo­se dir­bu" – toks gra­žus fi­lo­so­fo J. Gir­niaus, ku­ris Bos­to­no en­cik­lo­pe­di­ją lei­do, pa­sa­ky­mas.

Ži­no­ma, sma­giau bū­tų su­grįž­ti. Bet da­bar vai­kai Niu­jor­ke, Lon­do­ne, Či­ka­go­je. Su­dė­tin­ga, vi­si iš­si­bars­tę esa­me, bet Lie­tu­vo­je ly­giai tas pa­ts. Ma­to­te, kas da­ro­si, mo­kyk­lo­se vai­kų ne­be­lie­ka, uni­ver­si­te­tuo­se stu­den­tų trūks­ta.

– Se­ka­te Lie­tu­vos ak­tua­li­jas?

– Šios vieš­na­gės me­tu te­ko pa­bend­rau­ti su aka­de­mi­kais: Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos, Vy­tau­to Di­džio­jo, Klai­pė­dos, Šiau­lių uni­ver­si­te­tuo­se. Aki­vaiz­dūs rū­pes­čiai, pro­ble­mos.

Ką da­ry­ti su švie­ti­mo re­for­ma? Ne taip, ne iš tos pu­sės pjaus­to, su­jun­gi­nė­ja, per­da­ri­nė­ja. Ge­riau su­gal­vo­ti mo­de­lį, kaip pri­riš­ti jau­ni­mą, nors tai gal­būt an­ti­de­mok­ra­tiš­ka. Ko­dėl Da­ni­ja ga­li pri­vers­ti stu­di­juo­jan­tį jau­ni­mą ati­dirb­ti už stu­di­jas? Kai pa­si­lie­ka ati­dirb­ti, pra­si­ku­ria, su­ku­ria šei­mas.

– Kas la­biau­siai kren­ta į akis?

– Pi­ni­gai, pi­ni­gai, pi­ni­gai – ma­ži at­ly­gi­ni­mai ir aka­de­mi­nis pa­sau­lis. Iš­tuš­tė­ju­si Lie­tu­va jau­čia­si. Dau­gu­ma jau­ni­mo ne­ma­to per­spek­ty­vos čia lik­ti, tai jau kren­ta į akis.

Be ga­lo daug par­duo­tu­vių. Vi­si le­kia, per­ka. O kas ką dir­ba, kas tą vi­suo­me­ni­nį pro­duk­tą su­ku­ria? La­bai keis­tai at­ro­do: fab­ri­kų di­de­lių ne­si­ma­to, va­dy­bi­nės įmo­nės.

Gat­vės, na­mai gra­žūs. Bet yra ir ne­ri­mo.

– Lie­tu­viš­kai kal­ba­te be jo­kio ak­cen­to. Kaip pa­vy­ko iš­sau­go­ti kal­bą?

– Try­li­ka me­tų tris­kart per sa­vai­tę sa­ky­da­vau: „Svei­ki gy­vi, mie­li žiū­ro­vai!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ar­vy­das Re­nec­kis į Lie­tu­vą grįž­ta kas ke­le­rius me­tus. Ma­ži at­ly­gi­ni­mai ir aka­de­mi­nio pa­sau­lio si­tua­ci­ja – la­biau­siai į akis kren­tan­čias pro­ble­mas iš­sky­rė JAV gy­ve­nan­tis lie­tu­vis.

Ar­vy­das Re­nec­kis da­lį ku­ria­mo fil­mo apie Ame­ri­kos lie­tu­vius fil­ma­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos Jo­no Šliū­po ar­chy­ve.