Naujausios
Lietuva, Lietuva. Lietuvoj — velniava
Adolfas STRAKŠYS
Tuos žodžius užtikau Teofilio Tilvyčio „Artojėliuose“.
Jie tinka ir šiandienos mūsų valstybės būklei nusakyti.
Taigi artojėliai mano, kad Lietuvoje velniava...
Premjeras Andrius Kubilius mano visai kitaip. Metinėje savo darbų ataskaitoje jis pranešė tautai ir pasauliui, kad jis jau sustabdė krizę, todėl jo nuveiktais darbais stebėsis ateinančios kartos, o pasaulio mokslo vyrai apie jo valdymą rašys didžius mokslo darbus.
Ta jo arogancija sukėlė ironišką šypsnį — Lietuva išvaryta ir toliau varoma iš Lietuvos, darbo biržoje kiekvieną savaitę užsiregistruoja po du ar net penkis tūkstančius bedarbių, varu išvaryti į neapmokamas atostogas tiek tarnautojai, tiek darbininkai skelbiami įsiskolinę ligonių kasoms, pensininkams apkarpomos pensijos, skurstančiųjų eilės didėja, nusižudančių — irgi.
Žudosi ne tik senyvi žmonės, bet ir žalias jaunimas.
Beje, ta tema esu ne kartą kalbėjęs su disidentu Antanu Terlecku, ar ne šešiolika metų praleidusiu gulaguose. Klausiau, ar ten žmonės žudėsi. Mano pašnekovas prisiminė tik du atvejus. Vienas lagerio draugas pasikorė, nes pasimaišė protas, o antrasis nusižudė, kai sužinojo, kad jo žmona ištekėjo už kito, todėl, paleistas iš lagerio, neturi kur grįžti...
Ne, aš nelyginu Lietuvos su bolševikiniu lageriu.
O senų žmonių situacija Lietuvoje iš tikrųjų baisi, ypač tų, kurie likę vieniši. Butų apšildymo kainos nesulaikomai didėja, netgi šalto vandens kaina, o valdančioji ponija tik ir suka galvas, kaip padidinti visų paslaugų kainas, kad galėtų milijoninius pelnus susidėti į kišenę, vieni kitiems pametėja milžiniškus pinigus, sakysim, už kvadratinį metrą pjedestalo Elektros skulptūrai sostinėje „Lietuvos energija“ akcinei bendrovei “Elektros kapitalas“ kas mėnesį moka po aštuonis tūkstančius litų, ir teismai pripažįsta, kad šitie pinigėliai mėtomi teisėtai, ir premjeras Andrius Kubilius tuo visai nesistebi.
Bet užtat kaip jis užsiuto, kai Seimas panoro per Konstitucinį Teismą sužinoti, ar teisėtai apiplėšinėjami Lietuvos pensininkai, ypač turintys kokį nors darbelį!
Beje, prie Smetonos per pasaulinę ekonominę krizę iš Lietuvos žmonių niekas nebuvo atimama — tik buvo pareikalauta, kad valdininkas turguje kas savaitę nusipirktų po nupenėtą žąsį ir, žinoma, užsiprenumeruotų Antano Smetonos raštus.
To užteko, kad valstybės biudžetas krizės metais būtų subalansuotas.
Andrius Kubilius biudžetą balansuoja, atimdamas pinigus iš pensininkų, kad jie kas savaitę negalėtų nusipirkti po žąsį, ir ponas Andrius Kubilius, manau, supranta, kad šitaip pasielgęs jis yra šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas, kaip ir reikėjo tikėtis, tėškė Andriui Kubiliui žiaurią teisybę į akis — apkarpant senatvės pensijas, smarkiai susipykta su Konstitucija, taigi pagrindiniu mūsų valstybės įstatymu, kurį premjerui privalu žinoti ir dieną, ir naktį...
O kaip su Seimo nario priesaika, kurioje yra žodžiai apie tai, kad Seimo narys prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei?
Jei Vyriausybės galva pažeidė Konstituciją, o, kaip parlamentaras, — ir Seimo nario priesaiką, tai jis nedelsdamas turėtų kilti nuo šiltos premjero kėdės ir eiti namo, taip ir nespėjęs apsigyventi prabangiai suremontuotuose Ministro Pirmininko palociuose.
Jei ponas šito nesupranta, jį paakinti turėtų opozicija.
Bet mūsų Seime tikros opozicijos nėra, ir tai yra Tautos nelaimė, o Kubiliaus ir jo pasekėjų laimė.
O gal neturime specialistų, kurie suvoktų, kur baigiasi Konstitucija ir prasideda savivalė, tai yra nusikaltimai žmogui?
Vadinasi, turėdami du valstybinius universitetus, kurie ruošia teisininkus, mes neturime kvalifikuotų teisininkų nei Seime, nei Vyriausybėje, nei ministerijose — taigi tose institucijose, kurios ruošia įstatymų projektus , juos priiminėja ir vykdo?
O jei konkrečiau — kodėl tos institucijos ruošia ir priiminėja antikonstitucinius įstatymus, kurie žudo valstybę ir žmogų?
Kitas klausimas: kodėl ministerijos, turėdamos aibę teisininkų, įstatymams ruošti už didelius pinigus samdo teisininkus. Sakysime, Žemės ūkio ministerija, kurioje netgi devyniolika etatinių teisininkų, kuriems mokami solidūs atlyginimai?
Kodėl šitokia paradoksali situacija?
Dėl paprasčiausios priežasties — ministrai priima į darbą ne aukštos kvalifikacijos specialistus, o jiems ir jų partijai ištikimus liokajus, kurių uždavinys yra ginti ne Lietuvos ir jų žmonių, bet siaurus partijos ir jų vadovų interesus.
Taigi svarbu ne kvalifikacija, ne išprusimas, ne išmanymas, o partinė ištikimybė.
Todėl ir gyvename kaip gyvename — skambių žodžių nelydi stambūs darbai.
Atrodo, esame atsidūrę keistoje politinėje ir ekonominėje dykvietėje, kurios šeimininkai, kaip netikšos siuvėjai, pirmiau atkerpa, o paskui ima septynis ar aštuonis kartus matuoti, ar teisingai atkirpo, nors Tautos išmintis liepia elgtis priešingai.
Taip todėl, kad Tautos išmintis jau seniai paminta po elito kojom — kas prie valdžios vairo, tas teisus, o jei manai, kad tas nėra teisus, į tave bus atsuktas vandens patrankos vamzdis — aukščiausias demokratijos garantas.
Beje, Andrius Kubilius, didžiuodamasi savo politiniais laimėjimais pasaulyje, yra teisus — jis jau įėjo Lietuvos naujausių laikų istorijon: jam valdant, pradėta šaudyti į žmones ir juos nuodyti ašarinėmis dujomis, jam valdant, Seimo valdančioji dauguma atėmė iš pensininkų dalį pensijų.
Taigi Andrius Kubilius, atimdamas pinigus iš pensininkų, giriasi sustabdęs finansinę krizę Lietuvoje.
Bet pinigai, kad ir neturėdami kojų, nestovi vietoje — iš kažkur atėję jie kažkur nueina.
Politinė ir kitokia korupcija it smakas ryja demokratiją.
Todėl prie valdžios vairo vis dar sukasi tie, kurie šiurkščiai pažeidinėja Respublikos Konstituciją, Seimo nario priesaiką ir žmogiškumą.
Todėl nieko kito nebelieka kaip skaudžiai atsidusti:
„Lietuva, Lietuva... Lietuvoj velniava“...
