Lietuvai – įstatymai atgaline tvarka?

Lie­tu­vai – įsta­ty­mai at­ga­li­ne tvar­ka?

Šian­die­ni­nio po­li­ti­nio bei vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ving­ry­bė­se, ko­vo­se bū­siu la­bai ne­po­pu­lia­rus, bet ne­ga­liu nu­ty­lė­ti – nors sa­ko­ma „ty­lė­ji­mas – auk­sas“... Gal mes, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je, ap­si­spręs­ki­me, ar esa­me Eu­ro­pos vals­ty­bė, ger­bian­ti tei­sę, jos nor­mas, ar pre­ten­duo­ja­me tap­ti tre­čio­jo pa­sau­lio vals­ty­be, kur kaž­kas ga­li keis­ti tei­si­nes nor­mas taip, kaip „rei­kia“.

Pas mus jau bu­vo ban­dy­mas keis­ti tei­si­nes nor­mas pa­gal „už­sa­ky­mą“. Gai­la, kad ta­da tie, kam tai bu­vo tai­ko­ma, iš­si­gan­do ir nė vie­nas ne­si­krei­pė į teis­mus gin­da­mas sa­vo ir vals­ty­bės tei­si­nes nor­mas. Da­bar vėl yra ban­dy­mas ei­ti tuo pa­čiu ke­liu. No­riu pa­si­da­lin­ti ke­le­tu sam­pro­ta­vi­mų, ku­riuos įkvė­pė po­kal­bis su jau­nu, ne­prik­lau­so­mu, tei­sę ver­ti­nan­čiu žmo­gu­mi.

Lex ret­ro non agit (iš lot. – įsta­ty­mas at­gal ne­ga­lio­ja). Šis tei­sės prin­ci­pas reiš­kia, jog bet ku­ris tei­sės ak­tas lai­ko pra­sme ga­lio­ja tik į prie­kį. Tai taip pat reiš­kia, jog bet ku­ris įsta­ty­mas ga­li reg­la­men­tuo­ti tik tuos konk­re­čius vi­suo­me­ni­nius san­ty­kius, ku­rie at­si­ras po jo pa­skel­bi­mo. Šis, tei­sės moks­le se­niai ži­no­mas prin­ci­pas, be ki­ta ko, at­spin­di ir tei­sės vir­še­ny­bę (nes drau­džia iš­kel­ti įsta­ty­mą virš tei­sės), ku­rios sie­kis nu­ma­ty­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jo­je.

Tei­sės moks­le yra ži­no­ma is­to­ri­nė dvie­jų mo­de­lių kon­ku­ren­ci­ja. Pir­ma­sis yra įsta­ty­mo vir­še­ny­bės. Jis bū­din­gas to­ta­li­ta­ri­niams re­ži­mams, o jo es­mė – įsta­ty­mu ga­li­ma nu­ro­dy­ti, jog jis ga­lio­ja vi­suo­me­ni­niams san­ty­kiams, at­si­ra­du­siems dar iki įsta­ty­mo įsi­ga­lio­ji­mo. Ki­taip ta­riant, įsta­ty­mas tam­pa svar­bes­nis už tei­sę ir tei­si­nės vals­ty­bės pa­ma­ti­nius prin­ci­pus.

Ant­ra­sis mo­de­lis – tei­sės vir­še­ny­bės. Tei­sės vir­še­ny­bė reiš­kia, jog bend­rie­ji tei­sės prin­ci­pai ne­ga­li bū­ti pa­žei­džia­mi įsta­ty­mu, įskai­tant, bet neap­si­ri­bo­jant ir tai, jog įsta­ty­mai ne­ga­li nu­sta­ty­ti re­gu­lia­vi­mo tiems san­ty­kiams, ku­rie at­si­ra­do iki įsta­ty­mo įsi­ga­lio­ji­mo.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ja, tiek ir Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo dokt­ri­na aiš­kiai nu­ro­do, jog Lie­tu­vo­je pa­si­rink­tas ir puo­se­lė­ja­mas tei­sės, o ne įsta­ty­mo vir­še­ny­bės mo­de­lis. Pa­žy­mė­ti­na, jog kai ku­riais at­ve­jais lei­džia­mos išim­tys ir įsta­ty­mas ga­li ga­lio­ti at­gal, ta­čiau išim­čių są­ra­šas yra baig­ti­nis. Jos ap­tar­tos teks­te že­miau.

1994 m. ba­lan­džio 21 d. Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas išaiš­ki­no: „tei­sės teo­ri­ja ir tei­sės tra­di­ci­jos lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad tei­si­nio re­gu­lia­vi­mo sri­ty­je eg­zis­tuo­ja bend­ra tai­syk­lė: įsta­ty­mas at­gal ne­ga­lio­ja. Tai reiš­kia, kad nor­mi­niai ak­tai pa­pras­tai ne­tai­ko­mi tiems fak­tams ir tei­si­nėms pa­sek­mėms, ku­rie at­si­ra­do iki šių nor­mi­nių ak­tų įsi­ga­lio­ji­mo.“

Ap­ta­ria­ma­me Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­me de­ta­li­zuo­tos ir išim­čių iš nag­ri­nė­ja­mo prin­ci­po ga­li­my­bės (to­dėl išaiš­ki­ni­me var­to­ja­mi žo­džiai „pa­pras­tai ne­tai­ko­mi"). Bau­džia­mo­jo­je ir ad­mi­nist­ra­ci­nė­je tei­sė­je lei­džia­mas įsta­ty­mo ga­lio­ji­mas at­gal tais at­ve­jais, kai jis pa­leng­vi­na kal­ti­na­mo­jo pa­dė­tį (Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 3 str.; Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­so 3 str.). Toks mo­de­lis ati­tin­ka ir Eu­ro­pos Žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­jos 7 str. nuo­sta­tas, rei­kia su­tik­ti, jog iš­var­dy­tais at­ve­jais Lex ret­ro non agit prin­ci­pas nė­ra pa­žei­džia­mas.

Be to, pa­pil­do­mai ga­li­me pa­ste­bė­ti, jog kai ku­rie kons­ti­tu­ci­niai ins­ti­tu­tai, neat­sie­ja­mai su­si­ję su bau­džia­mą­ja tei­se, taip pat tu­ri ga­lio­ji­mo at­gal po­žy­mių, o bū­tent Sei­mo skel­bia­mi am­nes­ti­jos ak­tai ir Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to skel­bia­mi ma­lo­nės dek­re­tai. Ta­čiau tai yra baig­ti­nis išim­čių są­ra­šas, įtvir­tin­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jo­je (reg­la­men­tuo­jant am­nes­ti­jos ir ma­lo­nės ins­ti­tu­tus), įsta­ty­muo­se (Bau­džia­ma­ja­me ir Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­suo­se) ir Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo dokt­ri­no­je (1994 m. ba­lan­džio 21 d. spren­di­me).

Tai pa­žy­mė­ta ir 1994 m. ba­lan­džio 21 d. Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo nu­ta­ri­me. Teis­mas kons­ta­ta­vo, jog: „ki­to­se tei­sės sri­ty­se ret­roak­ty­vaus (at­gal ga­lio­jan­čio) įsta­ty­mo priė­mi­mas ga­li nei­gia­mai at­si­liep­ti as­me­nų tei­sėms. Ret­roak­ty­vus įsta­ty­mas įsi­brau­na į anks­čiau ga­lio­ju­sio įsta­ty­mo re­gu­lia­vi­mo sfe­rą ir pa­kei­čia anks­tes­nio įsta­ty­mo nu­sta­ty­tas as­me­nų tei­ses ir pa­rei­gas. Dėl to at­si­ran­da tei­si­nės pa­sek­mės, ku­rios ga­li bū­ti pa­lan­kios vie­nai ša­liai, bet ne­pa­lan­kios ki­tai.“

Tai­gi, Švie­ti­mo įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo ir pa­pil­dy­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-280 prieš­ta­rau­tų tei­sės vir­še­ny­bės prin­ci­pui, nes ga­li­mai pa­žeis­tų tei­si­nį prin­ci­pą Lex ret­ro non agit bei Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo dokt­ri­nai, nes nei­gia­mai pa­veik­tų praei­ty­je at­si­ra­du­sių tei­si­nių san­ty­kių da­ly­vių tei­ses, jų tei­sė­tus lū­kes­čius tar­ny­bi­niuo­se san­ty­kiuo­se.

Ka­dan­gi įsta­ty­mo pro­jek­tas nu­ma­to vi­siš­kai nau­ją tar­ny­bos pa­bai­gos at­ve­jį – ka­den­ci­jos pa­bai­gą, taip su­ku­ria­ma nor­ma, ku­ri praei­ty­je at­si­ra­du­sį tei­si­nį san­ty­kį tarp švie­ti­mo įstai­gos ir jos va­do­vo (tar­nau­to­jo), tar­nau­to­jo tei­sių at­žvil­giu, pa­veik­tų mak­si­ma­liai nei­gia­mai – jis ne­tek­tų dar­bo. To­kiu at­ve­ju vie­nos iš ša­lių (tar­nau­to­jo) tei­sės bū­tų pa­blo­gin­tos mak­si­ma­liai tiek, kiek tar­ny­bos san­ty­kiuo­se įma­no­ma.

Iš Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo dokt­ri­nos aiš­ku, jog praei­ty­je at­si­ra­du­siems san­ty­kiams ne­ga­lio­ja net ir tie įsta­ty­mai, ku­rie pa­leng­vi­na as­me­nų pa­dė­tį, iš­sky­rus tik bau­džia­mų­jų ir ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų by­las, o tie įsta­ty­mai , ku­rie pa­sun­ki­na as­me­nų pa­dė­tį – at­gal ne­ga­lio­ja vi­sais at­ve­jais.

Tai­gi, šio­je si­tua­ci­jo­je aiš­ku, jog ap­ta­ria­mas įsta­ty­mo pro­jek­tas ga­li bū­ti an­ti­kons­ti­tu­ci­nis, dėl to, ma­no nuo­mo­ne, Sei­mas tu­rė­tų kreip­tis į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą išaiš­ki­ni­mo dėl ati­tik­ties pa­grin­di­niam ša­lies įsta­ty­mui ir Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo dokt­ri­nai bei ati­dė­ti pro­jek­to svars­ty­mą.

Vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Už Šiau­lius“ pir­mi­nin­kas, LR Sei­mo na­rys Va­le­ri­jus SIMULIK

Užs. Nr. 345097