Lietuviai ir latviai brolystę jaučia širdimi

Lie­tu­viai ir lat­viai bro­lys­tę jau­čia šir­di­mi

Kai kas lat­vius pri­si­me­na tik per „Eu­ro­vi­zi­ją“, kai no­ri kai­my­nų bal­so už mus. Bal­tų cent­ro va­do­vė, lat­vių kal­bą Šiau­lių uni­ver­si­te­te dės­tan­ti do­cen­tė dak­ta­rė Re­gi­na Kva­šy­tė sa­ko, jog bro­liš­kos ša­lys vie­na ki­tą jau­čia šir­di­mi. Pa­lai­ky­mas ne vi­suo­met su­si­jęs su ži­no­ji­mu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Lat­vi­ja – gim­ti­nė

– Ko­kie jū­sų as­me­ni­niai ry­šiai su Lat­vi­ja, kuo ji jums bran­gi?

– Lat­vi­ja – ma­no gim­ti­nė. Nors jo­je ne­gy­ve­nu dau­giau kaip 25-erius me­tus, bet iš­li­ku­si vai­kys­tės nos­tal­gi­ja jai, sie­ja pri­si­mi­ni­mai. Ten lan­kiau mo­kyk­lą, stu­di­ja­vau uni­ver­si­te­te lat­vių kal­ba. Kai ku­rie nu­ste­bę klau­sia, iš kur taip ge­rai mo­ku lat­vių kal­bą. Kaip ga­liu ne­mo­kė­ti kal­bos, ku­rią nuo vai­kys­tės gir­dė­jau!

Ma­no abu tė­ve­liai lie­tu­viai. Tė­vas grį­žo iš la­ge­rio In­to­je, bet jam, kaip ir dau­ge­liui, ne­bu­vo leis­ta ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Iš trem­ties grį­žęs jo bro­lis, dar ke­li pa­žįs­ta­mi jau gy­ve­no Ry­go­je, to­dėl tė­tis ap­si­gy­ve­no ten. Tė­vai su­si­tuo­kė Lat­vi­jo­je.

Il­gą lai­ką ne­bu­vo ga­li­my­bės iš Lat­vi­jos pa­ju­dė­ti, o pa­si­kei­tus po­li­ti­nėms są­ly­goms pa­keis­ti gy­ve­na­mą vie­tą ne­bu­vo fi­nan­si­nių ga­li­my­bių. Be to, pra­dė­jau mo­ky­tis. Tė­vai au­ko­jo­si, nors vi­sa­da no­rė­jo su­grįž­ti į sa­vo tė­vy­nę.

Uni­ver­si­te­te pa­si­rin­kau spe­cia­ly­bę, ku­ri tais lai­kais at­ro­dė per­spek­ty­vi – ru­sų kal­bą. Gal­vo­jau, kad net grį­žus į Lie­tu­vą ru­sų kal­ba vi­sa­da pra­vers. Vis­kas su­si­klos­tė šiek tiek ki­taip... Jei bū­čiau nu­ma­niu­si, kad atei­ty­je rei­kės lat­vių kal­bos, bū­čiau ga­lė­ju­si ją stu­di­juo­ti.

Gy­ve­no­me vien­kie­my­je prie Ry­gos, pa­miš­kė­je. Ma­no ar­ti­miau­sia drau­gė bu­vo lat­vė, te­ko su ja bend­rau­ti lat­viš­kai. Lan­ky­da­ma­si Lat­vi­jo­je ir da­bar bū­nu ne­to­li sa­vo vai­kys­tės vie­tų, bet į jas ne­sug­rįž­tu. Ku­rį lai­ką grįž­da­vau ap­lan­ky­ti drau­gų, bend­rau­da­vo­me su žmo­nė­mis, nu­si­pir­ku­siais mū­sų so­dy­bą. Il­gai­niui ry­šiai nu­trū­ko.

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je ta­po su­sie­tas su lat­vių kal­ba?

– Lat­vi­jo­je dir­bau moks­li­nį dar­bą Lat­vi­jos moks­lų aka­de­mi­jo­je. Jį tę­siau ir po to, kai jau gy­ve­no­me Šiau­liuo­se – su­grįž­da­vau iš Ry­gos daž­niau­siai sa­vait­ga­liais. Tuo me­tu dar­bo čia neieš­ko­jau. Kar­tą ma­ma pa­ma­tė skel­bi­mą, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­te skel­bia­mas kon­kur­sas pa­rei­goms Ru­sų kal­bos ka­ted­ro­je. Nu­ta­riau pa­skam­bin­ti, pa­si­tei­rau­ti. Paaiš­kė­jo, kad lais­vos vie­tos nė­ra, bet man pa­siū­lė kreip­tis į Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­rą, kur rei­kė­jo lat­vių kal­bos dės­ty­to­jo. Su­ti­kau.

– Kaip įkur­tas Bal­tų cent­ras, ku­riam va­do­vau­ja­te nuo pat pra­džių?

– Bal­tų cent­ras at­si­ra­do ne ma­no ini­cia­ty­va. Su­ma­ny­mas įkur­ti cent­rą, ku­ris plė­to­tų ry­šius su Lat­vi­ja, ki­lo 2002 me­tais, ruo­šian­tis Šiau­lių die­noms. No­rė­ta jas sie­ti su Bal­tų vie­ny­bės die­na. Man pa­siū­lė cent­rui va­do­vau­ti.

Ofi­cia­liai esa­me re­gist­ruo­ti 2002 me­tų lapk­ri­čio 20 die­ną. Juo­kau­ju, kad be­veik pri­si­de­ri­no­me prie Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­nos, ku­ri mi­ni­ma lapk­ri­čio 18-ąją.

Bal­tų cent­ras yra aso­cia­ci­ja, jun­gian­ti moks­li­nin­kus, dės­ty­to­jus, kul­tū­ros vei­kė­jus bei ki­tus spe­cia­lis­tus, vi­sus, ku­rie no­ri plės­ti ry­šius ir vyk­dy­ti bend­rus pro­jek­tus su lat­viais, ty­ri­nė­ti ir ge­riau pa­žin­ti bal­tų kul­tū­rą. Vie­nas pa­grin­di­nių ir ne­kin­tan­čių mū­sų tiks­lų, kad lie­tu­viai pa­žin­tų lat­vius, lat­viai – lie­tu­vius.

„Zir­ga gal­va“ lat­viai ne­sup­ran­ta

– Ko­kius ste­reo­ti­pus lie­tu­viai tu­ri apie lat­vius ir at­virkš­čiai? Kiek juo­ke­liai apie „zir­ga gal­va“ tiks­lūs?

– Lie­tu­viai to­kius juo­ke­lius lai­do, bet lat­viai ne­sup­ras, apie ką kal­ba­ma.

Vie­na iš ver­si­jų, iš kur ki­lęs toks pa­sa­ky­mas, kad taip lat­viai va­din­da­vo lie­tu­vius. XX a. pir­mai­siais de­šimt­me­čiais Lie­tu­viai va­žiuo­da­vo dirb­ti į Lat­vi­ją pas ūki­nin­kus. Žo­dis „zirgs“ lat­viš­kai reiš­kia ark­lį, tad lat­viai lie­tu­vius lai­kė dar­bo jė­ga, taip juos pra­var­džiuo­da­vo. Lie­tu­viai po­sa­kį pe­rė­mė, bet pir­mi­nės reikš­mės ne­la­bai įsi­vaiz­duo­ja.

Lat­viai kar­tais lie­tu­vius va­di­na lei­šiais (lat­viš­kai „lei­ši"). Nors toks pa­va­di­ni­mas bu­vo, o kar­tais ir te­bė­ra pa­pli­tęs, pa­vyz­džiui, kai ku­rie gar­sūs kal­bi­nin­kai lie­tu­vių kal­bą va­di­na „lei­šu va­lo­da“.

Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai jį su­vo­kia kaip pa­šie­pian­tį, men­ki­nan­tį. Ne­mėgs­tu jo ir aš.

– Ar Šiau­liuo­se yra kur mo­ky­tis lat­vių kal­bos?

– Pir­miau­sia no­rė­čiau pri­min­ti, kad lie­tu­vių ir lat­vių kal­bos gi­mi­nin­gos. Kai kal­ba­me apie bal­tus, tu­ri­me ome­ny­je kal­bi­nį pa­na­šu­mą – abi tau­tos kal­ba vie­nin­te­lė­mis iki šiol gy­vo­mis in­doeu­ro­pie­čių šei­mos bal­tų kal­bų ša­kos kal­bo­mis. Ki­tos bal­tų kal­bos yra mi­ru­sios.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te lat­vių kal­bos mo­ko­si tie, ku­rių spe­cia­ly­bė – lie­tu­vių kal­ba, taip pat lat­vių kal­bą vie­ną se­mest­rą ga­li pa­si­rink­ti vi­si uni­ver­si­te­to stu­den­tai. Džiau­giau­si, kad toks po­rei­kis ke­le­tą me­tų bu­vo, bet pa­sta­rai­siais me­tais gru­pės ne­be­su­si­da­rė.

Ne­tu­riu ži­nių, kad Šiau­liuo­se kur nors mo­ky­tų lat­vių kal­bos. Kar­tais to pra­šo ma­nęs, bet dar ne­su nu­si­tei­ku­si pa­pil­do­mai įsi­pa­rei­go­ti, tu­riu ki­tų veik­lų.

Daž­nai į ma­ne krei­pia­si dėl įvai­rių do­ku­men­tų, pro­jek­tų, laiš­kų, ap­ra­šų ver­ti­mų, po­rei­kis yra. Gau­nu pa­siū­ly­mų ir iš ki­tų mies­tų. Šiau­liuo­se, ma­nau, ir be ma­nęs yra žmo­nių, ku­rie mo­ka kal­bą.

– Ar Šiau­liai ga­lė­tų bū­ti til­tu tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos?

– Abe­jo­čiau, ar ga­li­ma api­brėž­ti vie­ną taš­ką, iš ku­rio bend­ra­dar­bia­vi­mas tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ga­lė­tų sklis­ti.

Geog­ra­fiš­kai mes esa­me pa­to­gio­je vie­to­je, ne­to­li sos­ti­nės Ry­gos, ta­čiau taip pat ar­ti Klai­pė­dos yra Lie­po­ja, ar­ti Za­ra­sų – Daug­pi­lis.

Šiau­liai ir Jel­ga­va yra su­si­gi­mi­nia­vę mies­tai, bend­ra­dar­biau­ja mo­kyk­los, mu­zie­jai, ga­le­ri­jos ir ki­tos ins­ti­tu­ci­jos. Ry­šių su dau­ge­liu Lat­vi­jos uni­ver­si­te­tų ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų tu­ri Šiau­lių uni­ver­si­te­tas. Lat­vius kvie­čia fes­ti­va­liai „Ant ru­be­žiaus“, „Sau­lės žie­das“, ku­rio vie­nas or­ga­ni­za­to­rių – Bal­tų cent­ras.

Ta­čiau fi­zi­ne pra­sme til­tas nu­griau­tas. Pa­ra­dok­sa­lu: trau­ki­nio iš Šiau­lių į Ry­gą se­niai ne­bė­ra, da­bar ne­be­li­ko ir tie­sio­gi­nio au­to­bu­so. Taip at­si­ri­bo­ja­me nuo vi­sos Lat­vi­jos – pa­siek­ti ki­tus Lat­vi­jos mies­tus ne­tu­rint nuo­sa­vo trans­por­to neį­ma­no­ma.

Ne­pai­sant to, lie­tu­viai vis daž­niau ke­liau­ja į Ry­gą, Vents­pi­lį, Jūr­ma­lą. Pas­te­biu, kad lat­viai ga­na daug in­for­ma­ci­jos ver­čia į lie­tu­vių kal­bą, no­rė­da­mi bū­ti pa­trauk­lūs mū­sų tu­ris­tams. Lei­džia įvai­rius lanks­ti­nu­kus, buk­le­tus, tvar­ko in­ter­ne­to sve­tai­nes. Da­ro­me tai ir mes, bet rei­kė­tų dau­giau ir spar­čiau. To ga­lė­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš lat­vių.

Lat­viai taip pat ke­liau­ja į Lie­tu­vą – po­pu­lia­rūs Drus­ki­nin­kai, da­bar dėl la­jų ta­ko – Anykš­čiai, Pa­lan­ga, Ni­da. Šiau­lius gelbs­ti Kry­žių kal­nas, bet pa­ts mies­tas ga­lė­tų su­lauk­ti dau­giau at­vyks­tan­čių­jų iš Lat­vi­jos.

Pas­tan­gos – iš abie­jų pu­sių

– Jei gat­vė­je at­si­tik­ti­nio praei­vio pa­klaus­tu­me, ką ži­no iš lat­viš­kos kul­tū­ros, tai tik­riau­siai bū­tų tik Lai­ma Vai­ku­lė, „Brains­torm“ ar Lau­ris Rei­ni­kis. At­ro­do, dau­giau ži­no­me apie to­li­mes­nių ša­lių kul­tū­rą nei ar­ti­miau­sių kai­my­nų?

– Nors lat­viai ar­ti­mes­ni, bet vi­si ki­ti yra di­des­ni. Gal­būt dau­ge­lis gal­vo­ja, kad kal­bos ar­ti­mos, mes gi­mi­niš­ki, nė­ra la­bai di­de­lių skir­tu­mų, kas čia ga­li bū­ti įdo­maus? Pran­cū­zai ar ang­lai at­ro­do eg­zo­tiš­kes­ni, sve­ti­mes­ni. Tik­riau­siai kiek­vie­nas ga­lė­tų at­ras­ti sa­vo prie­žas­tį, ko­dėl taip yra.

Trū­ku­mas, kad ne­ma­to­me kai­my­ni­nės Lat­vi­jos te­le­vi­zi­jos, re­por­ta­žų iš Lat­vi­jos mū­sų te­le­vi­zi­jo­se ma­žai, lat­vių fil­mų ko­mer­ci­niuo­se ka­na­luo­se nė­ra. Kar­tais pa­ro­do ko­kį lat­vių fil­mą, bet daž­niau­siai tai da­ro Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja.

Prieš ke­le­tą me­tų Kau­ne vei­kian­ti aso­cia­ci­ja „Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos fo­ru­mas“, ku­rios pir­mi­nin­kas Vy­tau­to di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Al­vy­das But­kus, bu­vo iš­kė­lu­si min­tį, kad rei­kė­tų te­le­vi­zi­nių mai­nų. Bu­vo­me nu­vy­kę net į Sei­mą kal­bė­tis su tarp­par­la­men­ti­nės gru­pės ry­šiams su Lat­vi­ja na­riais, bet nie­kas ne­pa­si­kei­tė, nors iš es­mės daug kas pri­ta­ria, kad to rei­kia.

Idea­lus va­rian­tas bū­tų, kad Lie­tu­vos ži­nias trans­liuo­tų Lat­vi­jo­je ir at­virkš­čiai. Tai ne­reiš­kia, kad iš­ti­sai vi­są die­ną, bet kad bent ko­kį pus­va­lan­dį, su su­btit­rais ar­ba pa­čių pa­reng­tas ži­nias sa­vo ša­lies kal­ba. Aki­vaiz­du, kad trūks­ta no­ro ir pa­stan­gų iš abie­jų pu­sių.

– Lie­tu­viai ir lat­viai  vie­ni kitus pa­va­di­na „bra­liu­kais“, bet bro­lis bro­lio ne­la­bai pa­žįs­ta?

– Gal­būt kaip šei­mo­je – sie­ja bro­liš­ki jaus­mai, tie­siog jau­ti, ka­da rei­kia pa­lai­ky­ti vie­niems ki­tus. Ne vi­suo­met pa­lai­ky­mas pa­rem­tas ži­no­ji­mu.

Ma­nau, tie lie­tu­viai, ku­rie no­ri, Lat­vi­ją at­ran­da. Ti­kiuo­si, at­ras vis nau­jų lie­tu­vius ir lat­vius sie­jan­čių da­ly­kų.

No­rė­tų­si, kad su­si­do­mė­ji­mas Lat­vi­ja ir lat­viais stip­rė­tų, plės­tų­si ir Šiau­liuo­se. Ne­sa­kau, kad to nė­ra, bet vi­sa­da ga­li­ma no­rė­ti dar dau­giau. Pa­vyz­džiui, „Fa­ce­book“ yra pus­la­pis „At­rask Lat­vi­ją“, ku­ria­me lie­tu­viš­kai skel­bia­mos įvai­rios Lat­vi­jos gy­ve­ni­mo nau­jie­nos. Kiek tai žmo­nėms įdo­mu? Tai sun­ku įver­tin­ti.

Bal­tų cent­ras or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus, ren­gi­nius, po­pu­lia­ri­nan­čius Lat­vi­ją. Ma­lo­nu, kai su­ma­ny­mas pa­vyks­ta. Ta­čiau daž­nai prieš ren­gi­nį ky­la abe­jo­nių, ar ateis žiū­ro­vų, ar kam nors bus įdo­mu... Ta­da svars­tau, ar ver­ta kvies­ti sve­čią, jei­gu ga­li ne­bū­ti pub­li­kos.

Plė­to­ja­mi moks­li­niai ry­šiai. Kai uni­ver­si­te­tas or­ga­ni­zuo­ja kon­fe­ren­ci­jas, pla­ti­na­me in­for­ma­ci­ją apie tai lat­vių moks­li­nin­kams. Pa­vyz­džiui, šie­met ko­vo pa­bai­go­je penk­tą kar­tą vyks tra­di­ci­nė moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Re­gio­nas: is­to­ri­ja, kul­tū­ra, kal­ba“. Be­veik pu­sę pra­ne­ši­mų skai­tys sve­čiai iš Lat­vi­jos moks­lo ir mo­ky­mo įstai­gų.

Pa­lai­ko­me vie­ni ki­tus ne vien per „Eu­ro­vi­zi­ją“. Tur­būt ne tik aš džiau­giuo­si įvai­riais lat­vių pa­sie­ki­mais, pa­vyz­džiui, Ber­ly­no ki­no fes­ti­va­ly­je bu­vo pui­kiai įver­tin­tas lat­vių fil­mas, pres­ti­ži­nį mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mą „Gram­my“ lai­mė­jo lat­vių di­ri­gen­tas And­ris Nel­so­nas. Ži­nau, kad lat­viai džiau­gia­si ir di­džiuo­ja­si lie­tu­vių pa­sie­ki­mais įvai­rio­se sri­ty­se.

Gal­būt kiek­vie­ną die­ną ne­gal­vo­ja­me apie lat­vius, neiš­reiš­kia­me jaus­mų, bet jie mums bran­gūs.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

LAT­VI­JA: Bal­tų cent­ro va­do­vė, lat­vių kal­bą Šiau­lių uni­ver­si­te­te dės­tan­ti do­cen­tė dak­ta­rė Re­gi­na Kva­šy­tė svars­to, jog apie ar­ti­miau­sią kai­my­ni­nę ša­lį ži­no­me ma­žai, nes dau­ge­lis gal­vo­ja, kad nė­ra la­bai di­de­lių skir­tu­mų, jo­je nė­ra nie­ko eg­zo­tiš­ko.

BRO­LIAI: Re­gi­nos Kva­žy­tės ma­ny­mu, lie­tu­vius ir lat­vius kaip šei­mo­je sie­ja bro­liš­ki jaus­mai – jie jau­čia, ka­da rei­kia pa­lai­ky­ti vie­niems ki­tus.