Naujausios
Šliužams patinka kopūsto giminaičiai
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodas ne išimtis – čia invazinių šliužų, nors kol kas ir ne kolonijomis, vis dėlto aptinkama.
Botanikos sodo vadovas doc. dr. Martynas Kazlauskas sako, jog sode kenkėjai pasirodė ne taip seniai. Ir sodo darbuotojai nelaukė, kol šliužai ims daugintis, pastebėtus iškart ėmė rinkti ir naikinti. Tikėtina, kad šios pastangos pasitarnavo tam, kad Botanikos sode, kuriame platus augalų, pavėsio ir drėgmės „asortimentas“, įsikūrę šliužai nepradėjo nevaldomai daugintis.
Anot M. Kazlausko, invaziniai šliužai – dideli gyviai, galintys sodo augalams padaryti daug žalos. Tiesa, sako, graužia jie ne viską iš eilės, o tik skoniu patinkančią augmeniją – pastebėta, kad labiausiai mėgsta bastutinių šeimos augalus (kopūstalapius ir kopūsto giminaičius).
Apsidrausdamas, kad situacija netaptų nevaldoma, Botanikos sodas invaziniams šliužams „patiekia“ ir preparatų, skirtų moliuskams (šliužams ir sraigėms) naikinti.
Vis dėlto jeigu invazinių šliužų, pavyzdžiui, sodo sklype, nėra daug, mokslininkas pataria imtis paprastesnio naikinimo būdo – juos surenkant ir neutralizuojant druska ar druskos tirpalu.
„Bet kokiu atveju invazinių šliužų problema gali būti išspręsta tik naikinant juos bendruomeniškai. Jei naikins vienas sodininkas, o kitas – ne, šių kenkėjų atsikratyti neįmanoma“, – akcentuoja Botanikos sodo vadovas.
Neėstų net barsukas
Žinomo gamtininko Selemono Paltanavičiaus žodžiais, vien išgirdus, kad augalas ar gyvis yra invazinis, jau reikėtų dėti šauktuką, nes aišku, kad svetimžemė rūšis parodo ekologiškai agresyvų būdą.
„Tai nereiškia, kad šis gyvūnas kaip nors agresyvus, ne. Tai reiškia, kad jis gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir tapti mirtinu konkurentu vietiniams. Pavyzdžiui, invazinis šliužas gali pradėti kenkti mūsų šliužams ir sraigėms, kuriems dėl šios invazijos gali kilti problemų dėl maisto“, – sako žinovas.
Be to, jo žodžiais, kol kas nėra aišku, kokie invazinių ir mūsiškų moliuskų tarpusavio santykiai. Nors teigiama, kad invaziniai yra augalaėdžiai, graužiantys augalinės kilmės liekanas, dekoratyvinius augalus, daržoves, uogas, pasėlius, vis dėlto neaišku, ar savo maistui jie nenaudoja kitų moliuskų kiaušinėlių ir t. t.
„Sakykime, jei būna kur nors sutraiškytas invazinis šliužas, tai keletas tos pačios rūšies šliužų be skrupulų graužia savo giminaitį, tuo parodydami, kad gyvūninis maistas jiems taip pat tinka ir patinka“, – teigia S. Paltanavičius.
Žino, jog invazinės rūšys kuriame nors regione neatsiranda pačios. Pašnekovas prisimena, kad keliaudamas su Nacionaline ekspedicija po Europą matęs ištisas invazinių šliužų kolonijas. Labiausiai įstrigęs vaizdas – kalnuotame Šveicarijos regione, kur aukštai, ant akmeninio pastato sienų, ant mūrinių tvorų buvo tūkstančių tūkstančiai šliužų. Pasiteiravus, kodėl nieko nedaro, pastatų savininkas atsakė jau pavargęs ką nors daryti.
„Ir iš tiesų, kol šliužų lokalizacija neišplitusi – tik viename kieme arba vienoje sodyboje, arba sodo sklype, tol situacija dar valdoma. Tačiau, kai invazinis šliužas jau įkelia koją ir pas kaimynus, daryk, ką nori – tokiu atveju padaryti kažką galima tik bendromis pastangomis.“
Kita vertus, šie invaziniai moliuskai, pasak gamtininko, į Lietuvą neatvažiavo patys. Labiausiai tikėtina, kad prieš kokius 10–12 metų atvežti iš Europos su sodinukais, kurių vazonų substrate buvo šliužų kiaušinėlių. Šį faktą esą liudija tai, kad pirmiausia jie išplito prie prekyviečių, kur augalai buvo iškraunami – vieni išsišliaužiojo aplinkui, o kita dalis žmonių buvo išvežiota po Lietuvą su įsigytais augalais.
„Pradžioje gavome informacijos apie juos iš Vakarų Lietuvos gyventojų – Klaipėdos sodų, Priekulės. Tiesa, informacija apie šliužus Klaipėdos soduose tada nepasitvirtino – mūsų mokslininkai nuvykę į vietą pamatė, kad tai jokie ne invaziniai šliužai, o šiek tiek į juos panašūs lietuviški didieji šliužai iš Lietuvos raudonosios knygos.“
Nors didieji šliužai, esant palankioms sąlygoms, užauga dideli, tačiau jie, teigia S. Paltanavičius, nėra konkurentai oranžinės arba rusvos spalvos invaziniams šliužams – luzitaniniams arionams, kurie ne tik gerokai didesni, bet ir vislesni. Todėl konkuruoti su jais vietinėms rūšims labai sudėtinga.
„Kodėl invaziniai šliužai taip sėkmingai plinta? Ogi todėl, kad gamtoje jie neturi jokių priešų, jų niekas nevartoja: nei paukščiai, nei ežiai, nei kokie nors kiti gyvūnai. Ar bandėte kada nors tokį šliužą paimti? Paskui reikia mažiausiai penkių minučių nuplauti nuo rankų lipnų apsauginį sluoksnį, saugantį šliužą nuo išdžiūvimo. Greičiausiai dėl to lipnumo jo niekas ir neliečia. O dar neaišku, koks skonis! Ar kokiam barsukui jis valgomas?“
Tik cheminėmis priemonėmis
Taigi, ką su invaziniu šliužu daryti? S. Paltanavičius sako, kad nenaikinant ateityje, gal net po kokio dešimtmečio, liūdnas galas laukia vietinių rūšių.
„Pirmiausia patariu sode, kuriame pastebėjote invazinių šliužų, susitvarkyti savo augalus – negali būti jokių nukritusių lapų ar šakų ant žemės, kad šliužas nerastų drėgno pavėsio, kuriame galėtų gyvuoti. Sklype negali būti supuvusių lentų, komposto ir šiaip vietų, kuriose užsilaiko drėgmė. Nuo nusvirusių augalų būtinai nugenėti apatines šakas taip, kad jos nesudarytų šliužams tinkamų sąlygų gyventi.“
Ir kovojama su kenkėjais, akcentavo, turi būti visiems kartu, nes jeigu bent vienas sklypas soduose bus apleistas, nepjauta žole, pūvančiomis augalinėmis atliekomis, šiukšlėmis, tai bus šliužų veisykla visiems sodams.
Gamtininkas po ūksmingais augalais arba vietose, kuriose šliužai mėgsta būriuotis, ragina naudoti sodininkų parduotuvėse parduodamas granules, moliuskicidus, kurie paveikia moliuskų virškinimo sistemą ir ją sunaikina – tiesiog pakelti augalo apatinius lapus ir paberti granulių. Bijoti minėtais moliuskicidais sunaikinti ir vietinius naudingus šliužus nereikėtų – pastebėta, kad vietose, kuriose karaliauja invaziniai gyviai, mūsiškių praktiškai nebūna.
„Šliužų rinkimas taip pat yra priemonė, tačiau komplikuota – nebent gyveni be kaimynų. Arba reikia rinkti visiems ir iš visur, o tai misija beveik neįmanoma.“
S. Paltanavičius skeptiškai žiūri ir į tarp žmonių sklandančius šliužų naikinimo būdus: viliojimą alumi, užpylimą druska – taip įmanoma sunaikinti tik pavienius gyvius.
Naikintojams numatytos dotacijos
Šių metų birželio mėnesį Aplinkos ministerija kreipėsi į gyventojus ir savivaldybes su prašymu registruoti pastebėtus invazinius šliužus, žadėdama dotacijas už jų naikinimą.
Iš Pirėnų pusiasalio kilę ir su dekoratyviniais augalais bei jų žeme į Lietuvą atgabenti šliužai iš sodų ir sodybų nukeliavo į parkus, miestų gėlynus, paplito laukinėje gamtoje ir daro jai didelę žalą, dėl to yra įtraukti į invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą.
Nuo 2025 metų iš Europos Sąjungos fondų lėšų planuojama pradėti įgyvendinti Pažangos priemonės „Išsaugoti biologinę įvairovę“ apraše nurodytą jungtinį projektą „Invazinių rūšių naikinimas ir kontrolė“. Jame turės galimybę dalyvauti tiek savivaldybės, tvarkant valstybinius bei fizinių ir juridinių asmenų žemės sklypus, tiek fiziniai ir juridiniai asmenys savarankiškai.
Įgyvendinant projektą numatoma taikyti fiksuoto įkainio dotaciją už sunaikintas invazines rūšis, įrašytas į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą ir į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą: Sosnovskio barštį (Heracleum sosnowskyi), Mangetacio barštį (Heracleum mantegazzianum), bitinę sprigę (Impatiens glandulifera), didžiąją rykštenę (Solidago gigantea), kanadinę rykštenę (Solidago canadensis) ir luzitaninį arioną (Arion lusitanicus), šį pavadinimą planuojama keisti į ispaninį arioną (Arion vulgaris).
Aplinkos ministerija prašo gyventojus ir savivaldybes registruoti pastebėtas invazines rūšis, tarp jų ir šliužus, Biologinės įvairovės informacinės platformos Invazinių rūšių informacinėje sistemoje (BĮIP INVA), kad būtų galima stebėti jų plitimą ir planuoti naikinimo veiksmus.
Šiaulių miesto savivaldybės Miesto koordinavimo skyrius iš įmonių ir gyventojų kol kas nėra sulaukęs paklausimų dėl invazinių šliužų ir jų keliamų problemų.
Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus specialistai informacijos šiuo klausimu irgi neturi.
