Naujausios
Lietuvybės ambasadoriai – už gyvą tradiciją
Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblis „Saulė“ švenčia 40-metį. Rytoj Kultūros centre vyks šventinis koncertas. Kolektyvo meno vadovas Darius Daknys ir administratorius Zenonas Ripinskis sako, kad tautinis išskirtinumas prasideda nuo mažų dalykų. „Brazilijoje buvome vienas iš dviejų batais avinčių kolektyvų“, – su šypsena prisimena Zenonas. Kuo mes įdomūs pasauliui?
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Auditorija keičiasi
– Kokia publika renkasi į Jūsų koncertus užsienyje, kuo sudominate užsieniečius?
Darius:
– 1997-aisiais pirmąkart vykome koncertuoti už Atlanto lietuvių bendruomenėms. Neseniai buvome atgavę Nepriklausomybę, dar ten nekoncertuodavo tiek daug ir įvairių atlikėjų iš Lietuvos, todėl susidomėjimas buvo didžiulis.
Užsienio lietuviams pirmiausia sukeliame sentimentų. Užsieniečiai domisi kostiumais, instrumentais.
Kiekviena kita kultūra įdomi. Pažiūrėkite, kiek žiūrovų pritraukia Šiauliuose vykstantys „Saulės žiedo“ koncertai. Nesame tradicinės muzikos, tradicinio folkloro ansamblis, mūsų kūriniai – aranžuoti, gal tuo ir daugumai užsieniečių artimesni. Tradicinės sutartinės, dainos, jei nesupranti daugelio žodžių esmės, yra mažiau prieinamesni.
Zenonas:
– Auditorija keičiasi. Daugelio, kuriems Amerikoje koncertavome pirmą kartą, ir tarp gyvųjų nebėra. Antrosios bangos išeivius keičia „trečiabangininkai“. Į koncertus ateina jaunesnė publika. Ar ji kitokia? Taip pat, kaip ir Lietuvoje, vyresnių ir jaunesnių klausytojų lūkesčiai skirtingi. Pirmieji – emocionalesni, tarp jaunimo daugiausia tokių, kurie liaudiškos muzikos koncertus ir Lietuvoje rinkdavosi mieliau nei estradinius.
Žinoma, Brazilijoje, Kolumbijoje, kur atvažiuoja mažiau lietuviškų kolektyvų, o lietuvių gyvena palyginti daug, susidomėjimas didesnis. Į koncertus ateina jau ir nekalbantys lietuviškai, ir gausų būrį giminių, draugų atsiveda.
– Ar pastebite užsienio lietuvių norą išsiskirti globaliame pasaulyje?
Darius:
– Tai priklauso nuo konkretaus žmogaus. Yra tokių, kurie pragyvenę svetur 30–40 metų puikiai kalba lietuviškai. Yra ir kitokių, kurie po pusmečio Amerikoje jau laužo liežuvį, kalba su akcentu.
Zenonas:
– Jei vaikai šeimoje buvo ugdomi lietuviškumo dvasia, jie vertina lietuvybę. Kitam, jei emigruodamas apie šiuos dalykus negalvojo, ir toliau Dievu liks tik pinigas.
Tradicijos – kolektyvuose
– Ar mūsų jaunimas domisi tradicine lietuvių kultūra? O gal trūksta to susidomėjimo?
Zenonas:
– Koks trūkumas?! Dainų, „Gaudeamus“ šventės, į kurias susirenka tūkstančiai jaunuolių. Tradicijos dažniausiai gyvos ne šeimos dėka. Mūsų posovietinėje erdvėje tradicijos išėjusios į kolektyvus, kultūros, etninės kultūros centrus, būrelius mokyklose. Kiek ten gebama organizuoti darbą, toks ir rezultatas.
– Tai reikėtų kalbėti apie tradicijų nepuoselėjančią šeimą?
Zenonas:
– Vienareikšmiškai negalima kaltinti tėvų. Patys negavę tokio auklėjimo, vargu, ar jį suteiks savo vaikams. Gerai, jei sureaguos į kvietimą ateiti į etnošventę. Jų dabar apstu. Ar nusives vaiką pasimokyti tradicinio kiaušinių marginimo.
Darius:
– Dabartinio gyvenimo tempai – labai dideli, greiti, pasirinkimas – platus. Visa tai turi įtakos. Svarbiausia, kad tebėra norinčių dalyvauti tokių kolektyvų, kaip mūsų, veikloje, ateina žiūrovų į koncertus.
– Ar norinčiųjų nemažėja?
Darius:
– Yra kolektyvų, kurie dirba profesionaliai ir yra profesionalų, iš kurių Lietuvoje tėra vienas „Lietuvos“ ansamblis. Mūsų nariai dirba laisvalaikiu, aukodami savo vakarus, savaitgalius, dauguma – studentai, kurie turi mokytis, o koncertuoja ir sesijų metu. Dabar rasti naujų narių yra sunkiau nei prieš 15 metų. Dauguma studentų – dirba, vasarą, kai daug koncertuojame, beveik visi išvyksta uždarbiauti į užsienį.
Zenonas:
– Pasikeitė ir studentų traukos centrai. Daug kas išvažiuoja studijuoti į Vilnių, Kauną. Žinau, kad tų universitetų kolektyvų vadovai rengia didžiulius konkursus ir priima ne visus norinčius. Mes tarp narių jau turime ir kolegijos studentų, ir keletą miesto gimnazijų šokėjų. Studijų kaina, į užsienį emigruojantys tėvai taip pat mažina mūsų narių gretas.
Tenka rinktis
– Su kokiais dar sunkumais šiandien susiduriate?
Zenonas:
– Esame pagrindinis Šiaulių universiteto kolektyvas. Bent kartą per metus planuojame didesnę išvyką, bet išvažiuoti darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, viena kolektyvo kelionė į Vilnių kainuoja 1200 litų, todėl ne visur galime važiuoti. Tenka rinktis – ar daugiau koncertuoti Lietuvoje, ar kartą išvažiuoti svetur.
– Kaip reaguojate į etnoatmainas, pavyzdžiui, etnoroką? Nebijote konkurencijos?
Darius:
– Teigiamai, patys nesame gryno folkloro puoselėtojai. Mūsų kolektyvo šokiai specialiai statyti choreografų, muzika aranžuota. Tradicinė muzika, jungiama su šiuolaikiniais elementais, jei tai daroma protingai, kokybiškai – kodėl gi ne? Tai traukia jaunimą. Jei liaudiška muzika jaunuoliai pradės domėtis per kitą sritį – šaunu.
– Aktyviai dalyvaujate ne tik „Saulės“ veikloje. Dariau, Jūs – tarptautinio folkloro konkurso–festivalio „Saulės žiedas“ meno vadovas, Zenonas – direktorės pavaduotojas. Kaip į Lietuvą priviliojate dalyvių iš užsienio?
Zenonas:
– Padeda įdirbis, kitąmet turėtų vykti jau penktasis „Saulės žiedas“. Norint prisikviesti užsieniečių iš tolimesnių kraštų, tariamės su kitų festivalių rengėjais, nes svečiai nori sudalyvauti keliuose renginiuose Europoje.
Ateityje stengsimės apriboti dalyvių, kuriems reikia vizų, kiekį, po pernai nepaliečių „išpuolio“ (vienas kolektyvo iš Nepalo narys Šiauliuose dingo – aut. past.). Norėtume į Šiaulius atvežti kolektyvus iš Kosta Rikos, Pietų Afrikos, Puerto Riko, Meksikos, kai kurių Azijos šalių.
Situaciją apsunkina tai, kad paraiškos į gerus festivalius paprastai priimamos nuo rudens, o mes iki pavasario nežinome, ar gausime Savivaldybės finansavimą „Saulės žiedui“.
ĮVAIROVĖ: Darius Daknys (kairėje) juokiasi, paklaustas, ar koncertų užsienyje metu dar sulaukia klausimo „Kur yra Lietuva?": „Kai buvome Kolumbijoje, ne vienas klausė. Išgirdę, kad Europoje, kiti susimąstydavo, kur ta Europa“. Zenonas Ripinskis prisimena koncertą Los Andžele: Dariui, skrydžio metu netekusiam birbynės ir tautinio kostiumo, šiuos pavyko pasiskolinti iš vietinio emigranto lietuvio.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
