„Maisto banko“ savanorė: kartais žmonėms gėda prisipažinti, kad reikia pagalbos

„Mais­to ban­ko“ sa­va­no­rė: kar­tais žmo­nėms gė­da pri­si­pa­žin­ti, kad rei­kia pa­gal­bos

57-erių Ni­jo­lė Ma­la­kaus­kie­nė or­ga­ni­za­ci­jo­je „Mais­to ban­kas“ sa­va­no­riau­ja iš di­de­lio no­ro pa­dė­ti vargs­tan­tiems. Rė­ky­vos se­niū­ni­jo­je mo­te­ris skurs­tan­tiems da­li­ja pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais, gau­tą iš Eu­ro­pos pa­gal­bos la­biau­siai skurs­tan­tiems as­me­nims fon­do. Sa­va­no­rė pa­sa­ko­ja, kad to­kios pa­ra­mos Rė­ky­vo­je pri­si­rei­kia daž­nam, tik ne­ vi­siems pa­kan­ka drą­sos apie ne­pri­tek­lių pra­bil­ti gar­siai.

Pa­sa­ko­da­ma apie sa­va­no­rys­tę „Mais­to ban­ke“ po­nia N. Ma­la­kaus­kie­nė sa­ko nuo­lat no­rin­ti iš­ban­dy­ti sa­ve skir­tin­go­se sri­ty­se ir jaus­tis nau­din­ga, to­dėl ir čia dar­bų ne­dve­jo­da­ma ėmė­si. „Ma­ne do­mi­na nau­jo­vės, bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis, be to, no­ri­si pa­gel­bė­ti ša­lia esan­tiems ir sun­kiau be­si­ver­čian­tiems. Ne­ vi­sad pa­vyks­ta pa­gel­bė­ti vien sa­vo jė­go­mis, to­dėl ir pri­si­jun­giau prie „Mais­to ban­ko“, – paaiš­ki­na.

Da­bar or­ga­ni­za­ci­jo­je ji sa­va­no­riau­ja, kiek tik ga­li. Ir pa­gal­bos ne­re­tai su­lau­kia – tal­kin­ti, kai tik tu­ri lai­ko, ima­si jau­nė­lis sū­nus Ug­nius – tre­čia­sis N. Ma­la­kaus­kie­nės ir jos vy­ro vai­kas.

Da­li­ja pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais

Ko ge­ro, pa­grin­di­nė N. Ma­la­kaus­kie­nės at­sa­ko­my­bė sa­va­no­riau­jant „Mais­to ban­ke“ – pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais da­li­ji­mas. To­kius pa­ra­mos pa­ke­tus skurs­tan­tiems mo­te­ris da­li­ja jau nuo 2016-ųjų, juos „Mais­to ban­kas“ gau­na iš Eu­ro­pos pa­gal­bos la­biau­siai skurs­tan­tiems as­me­nims fon­do. Sa­va­no­rė sa­ko, kad kiek tik pa­ra­mos pa­ke­tų gau­na, tiek vargs­tan­tiems ir iš­da­li­ja – nė vie­nas ne­pa­si­lie­ka be vie­tos, nes ši­tiek daug žmo­nių lau­kia.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu žmo­nės į to­kią pa­ra­mą žvel­gia pa­lan­kiau. Jau įpra­to ją im­ti. Ži­no­ma, daž­nam skau­du, kad jie pa­tys ne­ga­li iš­si­lai­ky­ti, o vai­kai, nors jau suau­gę ir tu­rin­tys šei­mas bei dar­bus, gau­na mi­ni­ma­lius at­ly­gi­ni­mus, to­dėl taip pat ne ka­ži kuo ga­li pa­dė­ti. Bū­na, kad nu­ne­šus mais­to pa­ke­tą prieš, pa­vyz­džiui, Ka­lė­das, koks se­no­lis puo­la bu­čiuo­ti ran­ką... Grau­du, skau­du, gė­da, ap­mau­du, kad mū­sų se­no­liai ši­taip gy­ve­na“, – svars­to N. Ma­la­kaus­kie­nė.

Sa­va­no­rė pa­sa­ko­ja jau iš­ties ge­rai pa­žįs­tan­ti sa­vo bend­ruo­me­nės žmo­nes – ži­no, kam la­biau­siai pa­ra­ma rei­ka­lin­ga, o kas kiek il­gė­liau pa­lū­kė­ti ga­li. „Kai ku­riems rei­ka­lin­ga ir pa­ra­ma dra­bu­žiais, kai ku­riems – vien mais­to pro­duk­tais, o dar ki­tiems la­biau­siai rei­ka­lin­ga pro­ga pa­bend­rau­ti. Dau­ge­lio pa­gy­ve­nu­sių rė­ky­vie­čių vai­kai iš­vy­kę gy­ven­ti į už­sie­nį, to­dėl Lie­tu­vo­je pa­lik­ti se­no­liai ne­be­tu­ri nė su kuo pa­si­šne­kė­ti“, – sa­ko N. Ma­la­kaus­kie­nė.

Pri­si­pa­žin­ti gė­da

Ko ge­ro, įsi­min­ti­niau­sias at­ve­jis jai – ap­si­lan­ky­mas bu­vu­sio ka­li­nio na­muo­se, ku­riam sa­va­no­rė taip pat at­ne­šė mais­to. „Grį­žu­siam iš įka­li­ni­mo įstai­gos vy­rui nu­ne­šiau mais­to pro­duk­tų, ta­čiau jis net ne­tu­rė­jo puo­do, ku­ria­me ga­lė­tų tas kruo­pas ar ma­ka­ro­nus iš­vir­ti. To­dėl skel­bi­mų len­to­se pri­ka­bi­nė­jau skel­bi­mų su pra­šy­mu pa­dė­ti... Ir pa­dė­jo­me, net dar­bą su­ra­do­me. Tie­sa, bu­tą Rė­ky­vo­je jis par­da­vė, da­bar gy­ve­na ki­tur. Vis­gi iki šiol be ga­lo džiau­giuo­si, kad ga­lė­jau pa­dė­ti jam at­si­ties­ti, nes pa­ts jau bu­vo pa­si­ruo­šęs grįž­ti ten, iš kur ką tik atė­jo“, – pa­sa­ko­ja moteris.

O kar­tais žmo­nėms pri­si­pa­žin­ti, kad gau­na „Mais­to ban­ko“ pa­ra­mą, tie­siog gė­da. „Ma­lo­nu bu­vo iš­girs­ti, kai po vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos ak­ci­jos mo­te­ris dė­ko­jo sa­ky­da­ma, kad at­neš­tas mais­to pa­ke­tas jai lei­do su­tau­py­ti be­veik vi­są per mė­ne­sį gau­na­mą pen­si­ją. Ta­čiau vie­šin­tis nie­kas ne­no­ri, nes, jų nuo­mo­ne, pri­da­ry­tų gė­dos vai­kams, ku­rie daug dir­ba, ta­čiau neiš­ga­li la­biau pa­dė­ti sa­vo tė­vams“, – ap­gai­les­tau­ja N. Ma­la­kaus­kie­nė.

O kaip daž­nai skurs­tan­tiems pa­vyks­ta at­si­ties­ti? „Pa­dė­ti ga­li­ma vi­siems, rei­kia tik pa­čiam žmo­gui la­bai no­rė­ti ir steng­tis at­si­ties­ti. Prieš ke­le­rius me­tus kai­my­nė pa­pa­sa­ko­jo man, kaip sun­ku vie­nai rė­ky­vie­tei iš­gy­ven­ti, kad ji ne­drįs­ta ei­ti pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, net pra­si­ta­rė apie sa­vi­žu­dy­bės ga­li­my­bę. Aš pa­ži­no­jau tą mo­te­rį. Su­si­ti­ku­si pa­kal­bi­nau, įti­ki­nau, kad atei­tų į bū­re­lius, įtrau­kė­me ją į veik­lą, su­tei­kė­me pa­ra­mą dra­bu­žiais, mais­to pro­duk­tais. Ji iki šiol ne­ži­no, ko­dėl jai taip pa­dė­jo­me“, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­rė.

Pa­de­da šei­ma

Sa­va­no­riau­da­ma N. Ma­la­kaus­kie­nė nuo­lat su­si­du­ria su skur­du, var­gu ir liū­de­siu. Iš kur ji se­mia­si mo­ty­va­ci­jos? „Jei ne šei­ma ir jos pa­lai­ky­mas, ne­ga­lė­čiau leis­ti sau to­kios pra­ban­gos – dirb­ti neat­ly­gin­ti­nai. Kai vai­kai bu­vo ma­žes­ni, jiems pa­tiems tek­da­vo ga­min­tis val­gy­ti, skalb­ti, ne­ vi­sad pa­dė­da­vau ruoš­ti na­mų dar­bus ar juos pa­tik­rin­da­vau. Ta­čiau jie užau­go pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ki bei ge­ra­no­riš­ki. Da­bar ne tik sū­nūs, bet ir mar­čios pa­re­mia vargs­tan­čius, pa­de­da par­vež­ti „Mais­to ban­ko“ ak­ci­jo­se su­rink­tus mais­to pro­duk­tus iš pre­ky­bos cent­rų“, – sa­ko N. Ma­la­kaus­kie­nė.

Pa­sa­ko­ji­mą apie sa­va­no­rys­tę ji bai­gia įkve­pian­čiai: „Per ei­lę me­tų įpra­tau taip dirb­ti, ir ki­taip ne­ga­liu. Ma­nau, pa­vy­ko įro­dy­ti ne tik sau, bet ir sa­vo šei­mai, ypač vai­kams, kad ir Lie­tu­vo­je ga­li­ma dirb­ti ir pra­gy­ven­ti pa­de­dant vie­nas ki­tam, pa­si­da­li­jant at­lie­ka­mu lai­ku, už­jau­čiant silp­nes­nį­jį. Su vy­ru džiau­gia­mės, kad vi­si mū­sų vai­kai gy­ve­na ir dir­ba Lie­tu­vo­je bei ma­no, kad nie­kur nė­ra ge­riau už gim­tą ša­lį.“

Jei­gu jums rei­kia pa­gal­bos, kreip­ki­tės siauliai@maistobankas.lt

Dau­giau in­for­ma­ci­jos www.priimk.lt

Sa­va­no­rys­tės „Mais­to ban­ke“ aki­mir­ka

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Užs. Nr. 366527