
Naujausios
Maži dideli darbai – kad būtų gražiau
„Maži darbai – mažos detalės. Sudėtos jos tampa dideliu darbu ir sudaro didelį gražų vaizdą“, – sako floristikos meistrė Nelda Šutaitė. Kukliai šypsosi paklausta, kodėl užuot „dariusi verslą“ ji neatlygintinai gėlėmis, medžiais, patarimais ir juodu darbu puošia Ginkūnų gyvenvietę, prisišliejusią prie Šiaulių. Čia jos gimtinė.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Plynę užpildė koplytstulpis
Augalus Nelda pamilo besimokydama Ginkūnų mokykloje. Botanikos mokytoja Jocienė dievino augalus. Jos pamokose tiesiog nebuvo įmanoma nesimokyti.
Mokytoja sakydavusi: „Vaikeliai, teorija yra per pamokas, o praktika – vasarą darželiuose. Kai nuravėsite, pajusite ir meilę augalui, ir grožį“. Dabar N. Šutaitė galvoja, kad greičiausiai ta botanikos mokytoja ją ir išmokė mylėti gamtą, gėles.
Vis dėltospecialybę, baigusi mokyklą, pasirinko žemišką – pasuko į drabužių dizainą, vėliau – sukirpimą, siuvimą. Po studijų įsidarbino tuometinėje Šiaulių buitininkų mokykloje, mokė moksleivius siuvimo amato.
Augalų nepamiršo – 2000 metais minėtoje mokykloje pradėjus ruošti floristus, Nelda įžengė į floristiką. Gėlėmis ėmė puošti ir gimtuosius Ginkūnus.
Jos sumanyta, kad centrinėje gatvėje, priešais mokyklą, 2003 metais atsirastų koplytstulpis, skirtas Ginkūnų 330-ajam įkūrimo jubiliejui. Skulptūra – iš nupjauto ir pasmerkto ąžuoliuko, kuris, sako Nelda, nenorėjo tapti malkomis.
Pastačius koplytstulpį moteris pasitarė su seniūnijos vadovais ir suprojektavo jo aplinką – prisodino gėlių, nutiesė akmenimis grįstą takelį. Taip niekam neįdomi plynė pačiame miestelio centre tapo vietinių gyventojų susibūrimo vieta.
Prisiminimuose – žaliuojanti mokykla
Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos direktorė paprašė pagalbos tvarkant teritoriją. Nelda pajuto nostalgiją: jai besimokant mokykla skendo medžių žalumoje.
„Tų medžių dabar nebėra, bet aš juos vis dar atsimenu. Ir labai užsinorėjau, kad prie mokyklos vėl augtų medžiai, kurie kada nors čia besimokiusiesiems , kaip ir man dabar, primintų žalią mokyklą“, – sako Nelda.
Senųjų mokyklos gluosnių šakos nuo vėjų ėmė lūžti, o senieji topoliai barstė žiedadulkes ne vienam sukeldami ir alergiją. Tad senuosius medžius nutarta pakeisti kupoliniais ąžuoliukais.
Dar nuspręsta prie mokyklos pasodinti ne tik naujus medžius, želdinius, bet ir įrengti takelius, netgi nedidelį daržą. Jame vyktų atviros botanikos pamokos ir moksleiviai galėtų iš arti augalus apžiūrėti, sėtų sėklytes, lauktų, kol jos sudygs, ravėtų, laistytų.
„Jei patys augins, gal neniokos, neraus“, – viliasi gražios iniciatyvos autorė.
Prie mokyklos jau žaliuoja iš Neldos namų atvežti buksmedžiai, akį džiugina Bankso pušelės. Aplink augalus išraityti akmeniniai takeliai. Jie sumišę su senomis betono plytelėmis. Plytelės tos pačios, kuriomis buvo vaikščiojama prieš bene tris dešimtis metų, kai čia mokėsi Nelda.
Erdvė – akims ir širdžiai
N. Šutaitė prasitaria turinti ir dar vieną „užgaidą“ – skverelį, kuris pasitiktų kiekvieną įvažiuojantį į Ginkūnus nuo Šiaulių.
Numatytoje vietoje, tarp degalinės ir privataus sklypo, jau pasodinti keli medeliai, patupdyta akmenų.
Čia turėtų pražysti didžiulė atversta knyga – gėlynas. Suoliukai, žibintai ir takeliai.
„Tokia ta mano idėja. Nesinorėjo, kad seniūnija tik rūpintųsi žolės nupjovimu, o atviroje erdvėje testovėtų ženklas „Ginkūnai“, – labai užtikrintai sako ponia Nelda.
„Gera bus, kai žmonės važiuos pro Ginkūnus ir sakys: kaip ten gražiai gėlės žydi!, – šypsosi. – Galės gėrėtis ir važiuojantieji pro šalį į Joniškį ar Rygą“.
Duoti reiškia gauti
Ginkūniškė žino: viskas, kas sukuriama, prasideda nuo svajonės, nuo projekto ir nuo noro, kad ateityje ta svajonė ne tau vienam būtų skirta, o graži ir gera kitiems.
Juokiasi paklausta, ar nesijaučia apvaginėjanti savęs, kai neretai ir asmeninėmis lėšomis puošia viešąsias vietas. Ne, ji nejaučia savęs aukojanti, atvirkščiai, noras kažką padaryti kitiems – būdas gauti.
O kodėl, sako, savo lėšomis ko nors nenuveikus? Ne viskas pinigais matuojama ir po žeme kišenių pinigams sudėti nėra. O žmonių meilė grįžta. Jei darai, žiūrėk, ir atsiranda, kas nori padėti – svarbu pradžia. Nereikia reikalauti ar prašinėti – kai neprašysi, tai žiūrėk ir nemokamai prisidės. Taip užsiveda gražių darbų varikliukas, kuris suvienija bendruomenę.
„Kol egzistuoja meilė, kol yra grožis, tai tuo ir reikia džiaugtis. Negatyvo pas mus ir taip yra nemažai. Kai padarai žmogui kažką gero, kai žodį švelnesnį pasakai, tada, atrodo, saulė ir pačiai skaisčiau šviečia, ir šilumos daugiau“, – sako Nelda.
Įsitikinusi, jei žmonės grožisi, jei jiems patinka, kas sukurta, tai ir yra stimulas nesustoti, kažką kurti naujo.
„Mokydamiesi mokykloje mes turėjome stimulą prižiūrėti kad ir tuos metras ant dviejų metrų mokytojos Jocienės įrengtus darželius. Būdavo, jei darželiuose per vasarą atidirbdavom 40 valandų, tai rugsėjo mėnesį gaudavom nemokamus pietus. Jei dar 20 valandų atidirbdavom, gaudavom nemokamus ir pusryčius. Būdavo didelis noras eiti tuos mokyklos darželius prižiūrėti“, – prisimena pašnekovė.
„Kiek dabar gyvendami butuose žmonės turi daržų? Kiti vaikai ir salotą tik iš nuotraukos atpažįsta, užuot į lysvę sėkliukes bertų, stebėtų, kaip jos sudygsta“, – manov N. Šutaitė.
Viskas, anot jos, prasideda nuo mažų darbų.
Jaukiame ponios Neldos namų sklype iš beržų šakelių, kurios pjaunant medžius ir ruošiant malkas miške paliekamos supūti, surišti du dailūs ąsočiai. Grožį galima sukurti ir „iš pasmerktos“ aplinkos detalių.
Trauka namo, į gimtinę
Nelda aplankė daugybę šalių, įvairiais reikalais važinėjo, tačiau širdis, sako, vis traukė namo, į Lietuvą, į Ginkūnus, pas artimuosius, pas draugus.
„Likimas mėtė ir vėtė mane po įvairias vietas. Bet lėmė taip, kad aš sugrįžau į savo kraštą. Jei jau sugrįžau, tai ir puošiu jį. Būčiau pasilikus kitame mieste, gal kitam miestui atiduočiau duoklę“, – svarsto moteris.
Kažkur važiuoji, kažkur būni, o namo vis traukia, vis kirba mintis, kad kažkas dar nepadaryta, kažkas neįgyvendinta, neapželdinta, neįkurta.
„Bevažinėdama prisigaudžiau idėjų ir manau, kad jeigu jų negaliu įgyvendinti savo nuosavoje erdvėje, kodėl neįgyvendinus savo krašte, savo žmonėms – tegu džiaugiasi“, – sako moteris, sėkmingai plėtojanti ir nuosavą gėlių bei proginės puošybos verslą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Žmonės laimingi būna tada, kai daro tai, kas jiems miela. Jaučiu, kad aš esu laiminga“, – sako ponia Nelda.
Pirmasis pavasario pranašas – kačiukai. Jais Nelda Šutaitė ypač mėgsta papuošti pavasarines puokštes.
Iš supūti miške paliktų beržo šakelių floristikos meistrė susirišo du ąsočius. Kiemo puošmena jie – jau devynerius metus.
Atsiradus laisvam ploteliui Ginkūnų centre, meistrei šovė idėja – „suorganizuoti“ koplytstulpį ir papuošti jo aplinką.