Naujausios
Meilė gyvenimui po akistatos su vėžiu
Šiaulių rajone gyvenanti Renata ( vardas pakeistas) prieš mėnesį atšventė pusės amžiaus jubiliejų. Tai labai įsimintina, nes tą dieną gimė jos pirmoji anūkė, o po kelių dienų medikai jai pranešė, kad krūties vėžys pakluso tramdymams. Liga jai ne tik uždėjo baimės, skausmo, kančios naštą, bet atvėrė akis ir širdį, leido iš naujo įsimylėti gyvenimą.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Moteris su teptuku
Renata ilgai dvejojo, ar verta pasakoti apie savo ligą, nes patyrusi žmonių netoleranciją sergančiam žmogui, ilgai jautėsi pažeminta ir atstumta.
Renatos namų varteliai užrakinti, kabo užrašas, kad kieme – šuo. Sodrus ambrijimas abejoti neleidžia, kad kieme tikrai esama šuns.
„Mama! Kažkas atvažiavo“, – galiniame kieme pasigirsta vaikiškas balsas. Iš už namo kampo išnyra Renata su teptuku rankose ir pakviečia užeiti į kiemą, patikinusi, kad šuo tikrai patikimai pririštas.
„Dažau mūsų Granto būdą, o tas pyksta, kad pririšau kitoje vietoje ir šeimininkauju viena jo voljere“, – pagrūmoja šuniui.
Iš tolo šviečia geltonas šuns būdos stogas. Moteris pamėgo ryškias spalvas. Daugelį metų stengėsi būti nepastebimesnė, vengė ryškesnių akcentų. Tačiau po ligos, suprato, kad pilkuma neteikia džiaugsmo.
„ Su mažyliu pirtį nudažėme ryškiomis spalvomis, suoliukai, gėlių vazonai išmarginti raštais. Pažiūrėkit, visur gėlės“, – ištiesia ranką moteris, apglėbusi per pečius pribėgusį ir prisiglaudusį savo „mažylį“ – dvylikametį sūnų.
Užplūdo milijonas minčių
Apie savo ligą moteris nelinkusi atvirauti. Žemaitiškas būdas diktuoja: „Nėr čia ko aušinti burną, nes niekas nepasikeis nuo to“.
Pakviečia įsikurti pavėsinėje, ant stalo sudėti puodeliai, juose garuoja arbata.
„Sunku tai išsakyti! Kartais galvodavau naktį pabudusi, kaip viskas su manimi vyko. Lyg ir visus faktus žinau, bet kaip jie yra suvynioti į jausmų paklodę. Patempi vieną galą ir viskas ima vyniotis. Skauda viduje. Vis dar“, – moteris nusuka akis į tolį.
Apie ligą moteris sužinojo atsitiktinai – besišluostydama pajuto ne itin stiprų skausmą krūties kampe, beveik pažastyje. Prieš veidrodį atsistojo, kaip buvo mačiusi informaciniame lankstinuke. Čiuopdama krūtį užčiuopė rutuliuką.
„Atsisėdau tiesiog ant grindų. Koks milijonas minčių vienu metu ėmė suktis galvoje. Išėjusi iš pirties net nežinau, kiek laiko sėdėjau kieme ant suolo. Vyras kyštelėjo galvą pro duris ir suprato, kad kažkas negerai. Niekada šiaip sau nesėdžiu – vis kažką veikiu. O čia sėdžiu ir ašaros bėga.“
Priverstinio maratono bėgikė
Renata užsiregistravo pas specialistus, buvo paskirti tyrimai. Pirmaisiais kartais, kai važiuodavo pas medikus, jausdavosi lyg vyras ją gabentų į bausmės atlikimo vietą. Kelio nematydavo, skendėdavo mintyse.
„Mane lyg kažkas pakeitė. Buvau visada aktyvi, energinga, stipri, staiga tapau bejėgė. Jei ne vyras, taip ir būčiau kieme ant suoliuko sėdėdama užgesusi. Jis ėmė viską į savo rankas: ūkį, vaikus, darbus, mano globą“, – pasakojo moteris.
Tyrimai nei guodė, nei neguodė – antra krūties vėžio stadija.
Parvažiavusi namo ilgai vaikščiodavo po kiemą, apžiūrėdavo visus pakampius, lyg kažko ieškotų, lyg atsisveikindama. Sėdėdavo prie šuns būdos. Nepajusdavo, kaip šalia įsitaisydavo ir jos jaunėlis.
„Sėdžiu panirusi į savo pasaulį ir jaučiu, kaip mano veidą glosto švelnios rankos. Mano vaikelio. Apkabina kaklą. Prisiglaudžia. Ant kojų galvą padėjęs šuo. Lyg kitom akim pažiūrėjau: abu ieško mano akių lyg praregėjimo. Tada ir supratau, ne aš esu svarbiausia, o JIE, mano šeima“, – pasakojo moteris.
To jausmo Renata stengiasi nepamiršti. Ji turi dėl ko stengtis, yra reikalinga. Tuomet šeimai pažadėjo, kad dabar jie gyvens kitaip. Bus sunku, bet jos liga nebebus jų gyvenimo priekyje.
Pasijuto kaip bėgikė, išbėgusi į vieną svarbiausių savo gyvenimo distancijų.
„Privalau bėgti iš visų jėgų, pasiekti finišą. Turiu tikslą, turiu planų, turiu žmones, kuriuos labai myliu“, – lyg maldą kartodavo.
Vaistų ir bobučių įkaitė
Renata liūdnai šypteli, kad paskirtas gydymas buvo baisus, tačiau taip pat baisus jai pasirodė ir kaimo žmonių požiūris į onkologinę ligą.
Chemoterapijos kursas vargino, pykinimas ir silpnumas ją pavertė bejėge. Ėmę slinkti plaukai, nupilkėjęs veidas, pajuodę paakiai vertė žmones sukti akis į šalį.
Kai sustiprėdavo prašydavo vyro palydėti ją į bažnyčią.
„Sėdi vėsioje bažnyčioje, mintis dėlioji, meldiesi, o čia prisėda moteriškaitės ir tarpusavyje krypuoja, kas čia taip baisiai man nutikę, bene vėželis graužia. Ir žiūri, kaip reaguosiu“, – prisimena Renata.
„Taip pasklido gandas, kad lyg jau ir mišias užsipirkinėju, lyg su kunigėliu dėl paskutinio patepimo tariausi. Kaime neįmanoma gyventi kitaip: žodis žodį veja, o jei tu nesi plepalų maišas, tai ir būsi aptarinėjama. Tada ir išgirdau, kad prie manęs geriau neiti, nes vėžys – užkrečiama liga.
Įsivaizduojat?! Kai informacijos gausu apie vėžio prevenciją, gydymo būdus visur. Specialūs autobusiukai važinėja po visą Lietuvą, o bobutės apie vėžį, kaip apie marą“.
Gydymas vaistais truko apie pusę metų, buvo paskirti ir kiti gydymo metodai. Sustiprėjusi, nusprendė gyventi prasmingai, kiek ji tai galinti leisti, neatimant nuo šeimos nei savęs, nei lėšų.
„Tada, kai buvau besikabinanti į gyvenimą ir kaimo atstumtoji, ligos ir gydymų išvarginta, norėjau būti reikalinga.
Nuvažiavau į gyvūnų prieglaudą ir paėmiau kačiukų: sergančių, nušiurusių, išsigandusių. Ėmiausi gydymo, priežiūros. Suradau jiems patikimus ir gerus namus. Tada dar pasiūlė šunytį, kuris buvo rastas. Paėmiau“, – nusišypso Renata.
Kitiems
Moteris pakyla nuo stalo ir pakviečia eiti pievele link namo. Parodo namo viduje, prie didžiulio lango tupintį juodą šunį. Tai tas pats, kurį parsivežė.
Iš būdos tą kartą teko jį jėga traukti. Perdavus jį naujiesiems šeimininkams gyvūnas šiepė dantis, urzgė, bet nekando. Laikinai apgyvendinus pirtelėje ilgai nesimatė – slėpėsi.
Kantrybė ir švelnumas ištirpdė šunyčio šarvus. Svetimų žmonių vengia, o sulaukęs namuose šeimininkės nuo jos nesitraukia nė per žingsnį.
„Įtariame, kad muštas, nes bijo pakeltos rankos, net netyčia kilstelėjus ranką, galėjo griebti. Kai mano mintys išsivadavo iš savigailos, kai su vaikais ėmėme rūpintis ne tik savo kiemu, augintiniais, bet ir kitais – įdomiau tapo gyventi.
Kaip susidraugavau su tuo iškankintu šuneliu, taip susidraugavau su liga. Į ją nebežiūrėjau, kaip į neišvengiamybę su laukiama bloga pabaiga. Tiesiog – liga, kurią privalau išsigydyti“, – sakė moteris.
Po krūties vėžio gydymo moteriai reikėjo nuolat tikrintis: pirmaisiais metais – kartą per 3 mėnesius, penkeris metus – 2 kartus per metus, o po penkerių metų – 1 kartą per metus.
„Dabar pas gydytojus eisiu tik kitais metais. Ūkyje tiek daug reikalų, o ir su mažiuku turime daug užsiėmimų, vyras tokią naštą vilko vienas, perėmiau savo darbus, o didžiausia naujiena – tapau močiute!
Manau, jei ne ta liga, nebūčiau įvertinusi daugelio dalykų: savęs, namiškių, to, kiek daug turiu. Kažkur perskaičiau, kad reikia gyventi pagal trijų M taisyklę: Mylėti, Melstis, Mankštintis“, – išlydėdama apibendrino Renata.
Natalijos KONDROTIENĖS nuotr.
SĄSAJA: Šiaulių rajono gyventoja Renata į onkologinę ligą stengėsi nereaguoti, kaip į neišvengiamybę su laukiama bloga pabaiga: „Kaip susidraugavau su tuo iškankintu ir piktu šuneliu, taip susidraugavau su savo liga“.
