Meilė stipresnė už negalią

Mei­lė stip­res­nė už ne­ga­lią

Jo­lan­ta nie­ka­da ne­ma­tė sa­vo vy­ro Rai­mon­do. Su­si­pa­ži­no su juo jau bū­da­ma ne­re­gė. Rai­mon­do akys žmo­ną taip pat ma­tė tik pro še­šė­lį – re­gė­ji­mą jis pra­ra­do bū­da­mas še­še­rių. Li­ki­mas su­jun­gė du ne­re­gin­čius žmo­nes ir pa­da­rė juos lai­min­gus. Rad­vi­liš­kie­čiai Jo­lan­ta ir Rai­mon­das Gied­ri­kai dė­kin­gi gy­ve­ni­mui už ne­ga­lios mes­tą iš­šū­kį ir li­ki­mo do­va­ną – mei­lę.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Jau­kus Jo­lan­tos ir Rai­mon­do Gied­ri­kų bu­tas Rad­vi­liš­ky­je, S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je. Du­ris at­vė­ru­si sim­pa­tiš­ka, ant ran­kų raus­vą­jį pu­de­lį Gu­čį lai­kan­ti mo­te­ris pa­kvie­čia užei­ti.

43 me­tų šei­mi­nin­kė sve­čius pa­žįs­ta tik pa­gal bal­są – jos akys už­ge­so prieš du de­šimt­me­čius.

J. Gied­ri­kie­nė nuo ma­žens tu­rė­jo pro­ble­mų dėl re­gos, ne­šio­jo trum­pa­re­gės aki­nius, o jų reik­da­vo vis stip­res­nių.

Re­gė­ji­mas ne­pa­lio­vė silp­ti ir pil­na­me­tys­tė­je. Pri­si­me­na, iš lau­ko įei­da­vo į kam­ba­rį ir ku­rį lai­ką nie­ko ne­ma­ty­da­vo – tam­są. Tik po ke­lių mi­nu­čių iš­ryš­kė­da­vo daik­tų kon­tū­rai, o pa­skui ir de­ta­lės. Kol ga­liau­siai vie­ną ry­tą Jo­lan­tos akys ne­be­nuš­vi­to – at­si­bu­du­si ji pa­ma­tė tik pil­ku­mą ir ma­žas la­kio­jan­čias dul­ke­les.

Dak­ta­rai ieš­ko­jo prie­žas­ties. Gal­vo­jo ope­ruo­ti, ta­čiau ne­tru­kus ap­si­spren­dė, kad ope­ra­ci­ja grei­čiau pa­vo­jin­ga ne­gu nau­din­ga – bai­min­ta­si, kad po ne­pa­vy­ku­sios ope­ra­ci­jos akių ne­tek­tų am­pu­tuo­ti.

Jo­lan­tos su­tuok­ti­nio Rai­mon­do re­gė­ji­mo pro­cen­tas – 0,01, ir tai tik esant ge­ram ap­švie­ti­mui. Re­gą pra­ra­do bū­da­mas še­še­rių, per gal­vos ope­ra­ci­ją pa­žei­dus re­gos ner­vą.

Rai­mon­das mo­kė­si Vil­niaus A. Jo­ny­no ak­lų­jų ir silp­na­re­gių mo­kyk­lo­je-in­ter­na­te (da­bar Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių ug­dy­mo cent­ras), lan­kė kom­piu­te­ri­nin­kų kur­są.

Čia, į tre­jų me­tų truk­mės na­mų šei­mi­nin­kių kur­są, mo­ky­tis įsto­jo ir ta­da 24-erių Jo­lan­ta. Abu gy­ve­no vie­na­me bend­ra­bu­ty­je.

Du jau­ni žmo­nės su­si­pa­ži­no gir­dė­da­mi ir klau­sy­da­mie­si vie­nas ki­to. Pa­mi­lo.

Rad­vi­liš­kie­tis Rai­mon­das vil­nie­tę Jo­lan­tą į tė­vų na­mus par­si­ve­žė po me­tų. Gy­ve­no pas jo tė­vus, pa­skui pa­vy­ko įsi­gy­ti sa­vo būs­tą.

Pri­si­min­da­ma praei­tį, J. Gied­ri­kie­nė šyp­so­si: ži­no­da­ma jos ne­ga­lią, bū­si­mo­ji any­ta iš pra­džių sten­gė­si visaip pa­si­tar­nau­ti, sku­bė­da­vo bui­ties dar­bus nu­veik­ti, kad tik bū­si­mai mar­čiai bū­tų leng­viau. Net­ru­kus vis­ką į sa­vo vie­tas su­dė­lio­jo pa­ti Jo­lan­ta: dra­bu­žius ly­gin­ti, in­dus plau­ti ir vi­sus ki­tus bui­ties dar­bus da­ry­ti ga­li ir ne­tgi pri­va­lo ji pa­ti.

Kai per­si­kė­lė į sa­vo bu­tą, bui­tis su­tuok­ti­niams ta­po ne tik prie­vo­le, bet ir ma­lo­nu­mu. Tad kai­my­nų pa­smal­sa­vi­mai, ka­da ar­ti­mie­ji ateis iš­va­ly­ti lan­gų, jiems tik juo­ką kel­da­vo: tai pa­da­ry­ti ga­li jie pa­tys! Ly­giai taip pat kaip ir val­gį pa­si­ga­min­ti, dul­kes nu­si­va­ly­ti, gė­les pa­lais­ty­ti.

Ar ne­ga­lia jų ne­sle­gia? Abu su­ta­ria: kai ku­riems dar blo­giau.

Gied­ri­kų na­muo­se – jo­kių ne­re­giams rei­ka­lin­gų įren­gi­nių, prie­mo­nių. Abu kiek­vie­ną na­mų kam­pą at­min­ti­nai ži­no.

Sve­tai­nė­je – te­le­vi­zo­rius, mie­ga­ma­ja­me – taip pat. Te­le­vi­zo­rius su­tuok­ti­niams at­sto­ja ra­di­ją – sė­di, klau­so­si ži­nių ar se­ria­lo, įsi­vaiz­duo­ja.

Jo­lan­ta ne­mėgs­ta spe­cia­lių ne­re­giams pri­tai­ky­tų pro­gra­mų – įgar­sin­ti su­fle­riai, koks ak­to­rius kur at­sisto­jo, kas pa­kė­lė ran­ką, kas nu­si­šyp­so­jo, ją ner­vi­na.

Pa­na­šiai ir su au­ga­lais – na­mų šei­mi­nin­kei ne­rei­kia ma­ty­ti, kad su­ži­no­tų ant pa­lan­gės pra­žy­dus gė­lę – jaut­rūs ran­kų pirš­tai jai pa­ro­do ne tik žie­do for­mą, bet ir dy­dį. Tik spal­vos pa­si­tei­rau­ja Rai­mon­do – pri­ki­šęs elekt­ro­ni­nį pa­di­di­ni­mo stik­lą prie pat au­ga­lo jis pa­ma­to.

O Rai­mon­dui pirš­tai akis at­sto­ja ne tik dir­bant bui­ties dar­bus, bet skai­tant Brai­lio raš­tu iš­spaus­din­tą žur­na­lą „Mū­sų žo­dis“.

Jo­lan­tai pirš­tai ne­pa­kei­čia­mi ir pi­lant van­de­nį. Mat su­tuok­ti­nių tu­ri­mas ma­tuok­lis ne­pa­si­tei­si­no, o tei­sin­gai lai­kant pirš­tus, skys­čio per puo­de­lio kraš­tus ne­per­pil­si.

Tas pa­ts ir su dul­kė­mis – už­ten­ka šei­mi­nin­kei per­brauk­ti per bal­dą ar pa­lan­gę, ir aiš­ku, ar jau me­tas tvar­ky­tis.

„Juk ne akys dar­bus pa­da­ro, o ran­kos. O jas mes tu­ri­me“, – juo­kau­ja mo­te­ris, čia pat brūkš­te­lė­da­ma per sta­lą ir iš­tie­sin­da­ma pa­si­slin­ku­sią ser­ve­tė­lę.

Pa­na­šiai ir ei­nant Rad­vi­liš­kio gat­vė­mis – Gied­ri­kams ži­no­ma kiek­vie­na duo­be­lė ar be­to­no ply­te­lių įtrū­ki­mas. Tie­sa, ne­ti­kė­tu­mų vis dar pa­si­tai­ko.

Jo­lan­ta pa­sa­ko­ja, kad kar­tą jiems ei­nant prie Rad­vi­liš­kio au­to­bu­sų sto­ties, Rai­mon­das „ne­su­vai­ra­vo“ ir ji vi­sa jė­ga tren­kė­si į ke­lio ženk­lą. Smū­gio bū­ta to­kio stip­raus, kad iš akių, da­bar juo­kia­si, net žie­žir­bos pa­si­py­lė. La­biau ne­gu pa­tir­tas skaus­mas, įstri­go sto­vin­čių tak­sis­tų rep­li­ka, esą ma­žiau rei­kė­tų ger­ti...

O ki­to kar­to bū­ta links­mes­nio. Už­su­kę į par­duo­tu­vę gi­ros ir ran­ko­mis už­čiuo­pę plas­ti­ki­nį bu­te­lį tik na­muo­se abu su­ži­no­jo nu­si­pir­kę alaus. Ati­da­vė kai­my­nams.

Ar­ba nu­ti­ki­mas su bal­tą­ja ne­re­gio laz­de­le.

Jo­lan­ta vaikš­čio­ti su ja dar tik mo­ko­si. Ir štai vie­ną die­ną juo­du su Rai­mon­du išė­jo pa­si­mo­ky­ti. Ei­da­ma mies­te iš­gir­do ant suo­le­lio sė­din­čių mo­te­riš­kių rep­li­ką, esą ji to­kia jau­na, o jau vai­di­na, gai­les­čio no­ri...

Bū­tent gai­les­čio ir užuo­jau­tos Gied­ri­kai bi­jo la­biau­siai. No­ri, kad su jais bū­tų el­gia­ma­si taip pat, kaip ir su vi­sais žmo­nė­mis. Ne­lau­kia pa­gal­bos, jei­gu jiems jos ne­rei­kia, jei vis­ką ga­li pa­tys. O pri­rei­kus, tvir­ti­na, bū­ti­nai pa­pra­šy­tų – kaip be ki­tų pa­dė­ji­mo ne­re­giui, pa­vyz­džiui, už­pil­dy­ti do­ku­men­tus?

R. Gied­ri­ko nuo­mo­ne, kar­tais tė­vai, au­gin­da­mi neį­ga­lius vai­kus, tie­siog juos su­ga­di­na, mė­gin­da­mi vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais pa­kiš­ti pa­gal­vę: ve­džio­ja už ran­kos, gul­do, ke­lia, plau­na už juos, ga­mi­na val­gį. Užau­gę to­kie vai­kai ir to­liau rei­ka­lau­ja dė­me­sio, jau­čia­si silp­ni ir ne­lai­min­gi, at­stum­ti, jei­gu kas jų neuž­jau­čia, neap­tar­nau­ja – tai tie­sus ke­lias į dep­re­si­ją.

Jo­lan­ta dė­kin­ga sa­vo ma­mai, ku­ri, jai pra­ra­dus re­gą, tie­siai švie­siai pa­sa­kė, kad gai­lė­ji­mo ne­bus. Anot mo­ters, šie ma­mos žo­džiai ta­da kir­to lyg kir­vis, o da­bar ji yra dė­kin­ga.

„Ge­riau kris­ti, kel­tis vėl kris­ti, bet da­ry­ti vis­ką sa­va­ran­kiš­kai, – įsi­ti­ki­nęs rad­vi­liš­kie­tis. – Ta­da pa­si­ti­ki sa­vo jė­go­mis, pa­si­kliau­ni, ži­nai, kad vis­ką pa­siek­ti ir pa­da­ry­ti ga­li pa­ts“.

Gied­ri­kai per dau­gy­bę me­tų iš­mo­ko ne tik įveik­ti sun­ku­mus, bet ir su­si­kur­ti sau džiaugs­mą. Jo­lan­tos silp­ny­bė – gė­lės. Jų pil­nas bu­tas. Su­tuok­ti­nio žo­džiais, jied­viem išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti į mies­tą, ne­re­tai vie­nin­te­lis tiks­las – į gė­lių par­duo­tu­vę.

Rai­mon­do už­siė­mi­mas – kom­piu­te­riai.

Su­tuok­ti­niai – ak­ty­vūs kur­sų ir bū­re­lių lan­ky­to­jai. Prieš ke­le­rius me­tus abu mo­kė­si pin­ti tau­ti­nes juos­tas – jaut­rios ran­kos ne­sun­kiai per­pra­to ir įmant­riau­sius py­ni­mus. Kiek keb­liau bu­vo tik ren­kan­tis ir de­ri­nant spal­vas – čia abiem pri­rei­kė mo­ky­to­jos pa­gal­bos.

Abu dai­na­vo an­samb­ly­je – mu­zi­ka­lus vy­ras dai­na už­krė­tė ir Jo­lan­tą.

Jų ran­kos min­kė mo­lį – taip gi­mė ne vie­na ori­gi­na­li na­mų in­ter­je­ro de­ta­lė.

Da­bar jaut­rūs pirš­tai lie­čia me­dį. Kur­sus pa­siū­lė tau­to­dai­li­nin­kas Eu­ge­ni­jus Ar­bu­šaus­kas. Jo­lan­ta ir Rai­mon­das pri­si­me­na, kaip juos į kas­sa­vai­ti­nius už­siė­mi­mus pa­kvie­tęs mo­ky­to­jas vė­liau ne­ri­ma­vo – juk dir­ba­ma su iš­ties ašt­riais kal­tu­kais!

Lie­pos me­dis Jo­lan­tos ir Rai­mon­do ran­koms pa­si­duo­da – jau iš­skap­ta­vo šaukš­tų, ki­tų dir­bi­nių. Rai­mon­das da­bar ku­ria Jo­lan­tai šir­de­lės for­mos pa­puo­ša­lų dė­žu­tę, o žmo­na skap­tuo­ja du­be­nė­lį.

Pa­sak mo­ters, trau­mų, jiems dir­bant ašt­riais įran­kiais pa­si­tai­ko, bet to ne­su­reikš­mi­na – su­si­ža­lo­ja juk ir re­gin­tys.

Jo­lan­ta sa­ko ra­du­si sa­vo ant­rą­ją pu­sę – be jo, vien­me­čio Rai­mon­do, neišt­ver­tų nė die­nos. Su­tuok­ti­nio pa­siilgs­ta ne­tgi jam už­tru­kus rū­sy­je ar tik iš­ne­šus šiukš­les.

Pa­siilgs­ta jo ir ta­da, kai trum­pam išei­na su ge­riau­sia drau­ge įsi­gy­ti dra­bu­žė­lių ar ki­to­kių mo­te­riš­kų smulk­me­nų. Bi­čiu­lė Jo­lan­tai at­sto­ja akis. Ne­pai­sant to, Jo­lan­ta pri­si­pa­žįs­ta: kar­tais taip no­rė­tų pa­ti pa­ma­ty­ti sa­ve vil­kin­čią puoš­nią su­kne­lę...

Jo­lan­ta ne­ma­tė sa­vo vy­ro. Kaip jis at­ro­do, tik įsi­vaiz­duo­ja. Sap­nuo­da­ma su­tuok­ti­nį, ji ma­to jo kū­ną, o vei­do ne. Jo­lan­tos sap­ne Rai­mon­do vei­das – pil­ka dė­mė.

„Se­niau sap­nuo­da­vau ma­mą. Ma­ty­da­vau jos vei­dą. Da­bar sap­nuo­ju, bet vei­do jau ne­be­ma­tau. Ma­tyt, jau­nys­tė­je ma­ty­tą ma­mos vei­dą at­min­tis jau iš­try­nė“, – sa­kė Jo­lan­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Su­tuok­ti­niai sa­ko pri­si­jau­ki­nę me­dį – jaut­rios ran­kos jau­čia jo ši­lu­mą.

Jo­lan­ta ir Rai­mon­das Gied­ri­kai bei jų nu­my­lė­ti­nis pu­de­liu­kas Gu­čis vi­sa­da kar­tu.

Bui­ties dar­bai Jo­lan­tai ne kliū­tis. Juo­kia­si, juk nu­veik­ti juos rei­kia ne akių, o ran­kų.

Elekt­ro­ni­nis di­di­ni­mo stik­las tal­ki­na tik kon­tū­rus ma­tan­čiam Rai­mon­dui, kai rei­kia ma­ty­ti ko­kią de­ta­lę, pa­vyz­džiui, spal­vą.