
Naujausios
Meilė stipresnė už negalią
Jolanta niekada nematė savo vyro Raimondo. Susipažino su juo jau būdama neregė. Raimondo akys žmoną taip pat matė tik pro šešėlį – regėjimą jis prarado būdamas šešerių. Likimas sujungė du nereginčius žmones ir padarė juos laimingus. Radviliškiečiai Jolanta ir Raimondas Giedrikai dėkingi gyvenimui už negalios mestą iššūkį ir likimo dovaną – meilę.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Jaukus Jolantos ir Raimondo Giedrikų butas Radviliškyje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Duris atvėrusi simpatiška, ant rankų rausvąjį pudelį Gučį laikanti moteris pakviečia užeiti.
43 metų šeimininkė svečius pažįsta tik pagal balsą – jos akys užgeso prieš du dešimtmečius.
J. Giedrikienė nuo mažens turėjo problemų dėl regos, nešiojo trumparegės akinius, o jų reikdavo vis stipresnių.
Regėjimas nepaliovė silpti ir pilnametystėje. Prisimena, iš lauko įeidavo į kambarį ir kurį laiką nieko nematydavo – tamsą. Tik po kelių minučių išryškėdavo daiktų kontūrai, o paskui ir detalės. Kol galiausiai vieną rytą Jolantos akys nebenušvito – atsibudusi ji pamatė tik pilkumą ir mažas lakiojančias dulkeles.
Daktarai ieškojo priežasties. Galvojo operuoti, tačiau netrukus apsisprendė, kad operacija greičiau pavojinga negu naudinga – baimintasi, kad po nepavykusios operacijos akių netektų amputuoti.
Jolantos sutuoktinio Raimondo regėjimo procentas – 0,01, ir tai tik esant geram apšvietimui. Regą prarado būdamas šešerių, per galvos operaciją pažeidus regos nervą.
Raimondas mokėsi Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras), lankė kompiuterininkų kursą.
Čia, į trejų metų trukmės namų šeimininkių kursą, mokytis įstojo ir tada 24-erių Jolanta. Abu gyveno viename bendrabutyje.
Du jauni žmonės susipažino girdėdami ir klausydamiesi vienas kito. Pamilo.
Radviliškietis Raimondas vilnietę Jolantą į tėvų namus parsivežė po metų. Gyveno pas jo tėvus, paskui pavyko įsigyti savo būstą.
Prisimindama praeitį, J. Giedrikienė šypsosi: žinodama jos negalią, būsimoji anyta iš pradžių stengėsi visaip pasitarnauti, skubėdavo buities darbus nuveikti, kad tik būsimai marčiai būtų lengviau. Netrukus viską į savo vietas sudėliojo pati Jolanta: drabužius lyginti, indus plauti ir visus kitus buities darbus daryti gali ir netgi privalo ji pati.
Kai persikėlė į savo butą, buitis sutuoktiniams tapo ne tik prievole, bet ir malonumu. Tad kaimynų pasmalsavimai, kada artimieji ateis išvalyti langų, jiems tik juoką keldavo: tai padaryti gali jie patys! Lygiai taip pat kaip ir valgį pasigaminti, dulkes nusivalyti, gėles palaistyti.
Ar negalia jų neslegia? Abu sutaria: kai kuriems dar blogiau.
Giedrikų namuose – jokių neregiams reikalingų įrenginių, priemonių. Abu kiekvieną namų kampą atmintinai žino.
Svetainėje – televizorius, miegamajame – taip pat. Televizorius sutuoktiniams atstoja radiją – sėdi, klausosi žinių ar serialo, įsivaizduoja.
Jolanta nemėgsta specialių neregiams pritaikytų programų – įgarsinti sufleriai, koks aktorius kur atsistojo, kas pakėlė ranką, kas nusišypsojo, ją nervina.
Panašiai ir su augalais – namų šeimininkei nereikia matyti, kad sužinotų ant palangės pražydus gėlę – jautrūs rankų pirštai jai parodo ne tik žiedo formą, bet ir dydį. Tik spalvos pasiteirauja Raimondo – prikišęs elektroninį padidinimo stiklą prie pat augalo jis pamato.
O Raimondui pirštai akis atstoja ne tik dirbant buities darbus, bet skaitant Brailio raštu išspausdintą žurnalą „Mūsų žodis“.
Jolantai pirštai nepakeičiami ir pilant vandenį. Mat sutuoktinių turimas matuoklis nepasiteisino, o teisingai laikant pirštus, skysčio per puodelio kraštus neperpilsi.
Tas pats ir su dulkėmis – užtenka šeimininkei perbraukti per baldą ar palangę, ir aišku, ar jau metas tvarkytis.
„Juk ne akys darbus padaro, o rankos. O jas mes turime“, – juokauja moteris, čia pat brūkštelėdama per stalą ir ištiesindama pasislinkusią servetėlę.
Panašiai ir einant Radviliškio gatvėmis – Giedrikams žinoma kiekviena duobelė ar betono plytelių įtrūkimas. Tiesa, netikėtumų vis dar pasitaiko.
Jolanta pasakoja, kad kartą jiems einant prie Radviliškio autobusų stoties, Raimondas „nesuvairavo“ ir ji visa jėga trenkėsi į kelio ženklą. Smūgio būta tokio stipraus, kad iš akių, dabar juokiasi, net žiežirbos pasipylė. Labiau negu patirtas skausmas, įstrigo stovinčių taksistų replika, esą mažiau reikėtų gerti...
O kito karto būta linksmesnio. Užsukę į parduotuvę giros ir rankomis užčiuopę plastikinį butelį tik namuose abu sužinojo nusipirkę alaus. Atidavė kaimynams.
Arba nutikimas su baltąja neregio lazdele.
Jolanta vaikščioti su ja dar tik mokosi. Ir štai vieną dieną juodu su Raimondu išėjo pasimokyti. Eidama mieste išgirdo ant suolelio sėdinčių moteriškių repliką, esą ji tokia jauna, o jau vaidina, gailesčio nori...
Būtent gailesčio ir užuojautos Giedrikai bijo labiausiai. Nori, kad su jais būtų elgiamasi taip pat, kaip ir su visais žmonėmis. Nelaukia pagalbos, jeigu jiems jos nereikia, jei viską gali patys. O prireikus, tvirtina, būtinai paprašytų – kaip be kitų padėjimo neregiui, pavyzdžiui, užpildyti dokumentus?
R. Giedriko nuomone, kartais tėvai, augindami neįgalius vaikus, tiesiog juos sugadina, mėgindami visais gyvenimo atvejais pakišti pagalvę: vedžioja už rankos, guldo, kelia, plauna už juos, gamina valgį. Užaugę tokie vaikai ir toliau reikalauja dėmesio, jaučiasi silpni ir nelaimingi, atstumti, jeigu kas jų neužjaučia, neaptarnauja – tai tiesus kelias į depresiją.
Jolanta dėkinga savo mamai, kuri, jai praradus regą, tiesiai šviesiai pasakė, kad gailėjimo nebus. Anot moters, šie mamos žodžiai tada kirto lyg kirvis, o dabar ji yra dėkinga.
„Geriau kristi, keltis vėl kristi, bet daryti viską savarankiškai, – įsitikinęs radviliškietis. – Tada pasitiki savo jėgomis, pasikliauni, žinai, kad viską pasiekti ir padaryti gali pats“.
Giedrikai per daugybę metų išmoko ne tik įveikti sunkumus, bet ir susikurti sau džiaugsmą. Jolantos silpnybė – gėlės. Jų pilnas butas. Sutuoktinio žodžiais, jiedviem išėjus pasivaikščioti į miestą, neretai vienintelis tikslas – į gėlių parduotuvę.
Raimondo užsiėmimas – kompiuteriai.
Sutuoktiniai – aktyvūs kursų ir būrelių lankytojai. Prieš kelerius metus abu mokėsi pinti tautines juostas – jautrios rankos nesunkiai perprato ir įmantriausius pynimus. Kiek kebliau buvo tik renkantis ir derinant spalvas – čia abiem prireikė mokytojos pagalbos.
Abu dainavo ansamblyje – muzikalus vyras daina užkrėtė ir Jolantą.
Jų rankos minkė molį – taip gimė ne viena originali namų interjero detalė.
Dabar jautrūs pirštai liečia medį. Kursus pasiūlė tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas. Jolanta ir Raimondas prisimena, kaip juos į kassavaitinius užsiėmimus pakvietęs mokytojas vėliau nerimavo – juk dirbama su išties aštriais kaltukais!
Liepos medis Jolantos ir Raimondo rankoms pasiduoda – jau išskaptavo šaukštų, kitų dirbinių. Raimondas dabar kuria Jolantai širdelės formos papuošalų dėžutę, o žmona skaptuoja dubenėlį.
Pasak moters, traumų, jiems dirbant aštriais įrankiais pasitaiko, bet to nesureikšmina – susižaloja juk ir regintys.
Jolanta sako radusi savo antrąją pusę – be jo, vienmečio Raimondo, neištvertų nė dienos. Sutuoktinio pasiilgsta netgi jam užtrukus rūsyje ar tik išnešus šiukšles.
Pasiilgsta jo ir tada, kai trumpam išeina su geriausia drauge įsigyti drabužėlių ar kitokių moteriškų smulkmenų. Bičiulė Jolantai atstoja akis. Nepaisant to, Jolanta prisipažįsta: kartais taip norėtų pati pamatyti save vilkinčią puošnią suknelę...
Jolanta nematė savo vyro. Kaip jis atrodo, tik įsivaizduoja. Sapnuodama sutuoktinį, ji mato jo kūną, o veido ne. Jolantos sapne Raimondo veidas – pilka dėmė.
„Seniau sapnuodavau mamą. Matydavau jos veidą. Dabar sapnuoju, bet veido jau nebematau. Matyt, jaunystėje matytą mamos veidą atmintis jau ištrynė“, – sakė Jolanta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Sutuoktiniai sako prisijaukinę medį – jautrios rankos jaučia jo šilumą.
Jolanta ir Raimondas Giedrikai bei jų numylėtinis pudeliukas Gučis visada kartu.
Buities darbai Jolantai ne kliūtis. Juokiasi, juk nuveikti juos reikia ne akių, o rankų.
Elektroninis didinimo stiklas talkina tik kontūrus matančiam Raimondui, kai reikia matyti kokią detalę, pavyzdžiui, spalvą.