Naujausios
Pasiklydę Šiauliai? Mus visada domino miesto tapatumo problemos. Šiaulių – sudėtingo organizmo – būsena „Šiaulių kraštą“ pradėjo dominti vos prakutus... Metraštyje, „Šiaulių krašto“ surašytame per 35-erius metus, rasite daug komentarų, probleminių straipsnių šia tema.
Vaikystėje miestas man atrodė neaprėpiamas, klaidus, o vėliau – kažkoks skersvėjuotas. (Ar gali būti kitaip du ar daugiau kartų sudegintame ir atstatytame mieste?)
Palaidų vėjų pojūtis sustiprėjo, kai Šiaulių pagrindinę aikštę prislėgė betono pilkuma. Ta stačiakampiais sudėliota erdvė man primena Albanijos sostinės Tiranos centrinę aikštę: keliskart didesnę, su žaisminga slaviška karusele ir pagrindinio šalies bunkerio kupolu – milžiniška betono masė. Kaip ir šiaulietiška „raudų“ siena.
Prieš keliolika metų išleistoje knygoje „Šiaulių auto/topografija“ dr. Vigmantas Butkus pranašavo: „Nomadijos viesulas netruks išardyti sankasas, išgriauti vietų specifiką, jų įvairovę žyminčius riboženklius.“
Klajokliški skersvėjai atlėkė greičiau, nei tikėjomės.
–-
Šiaulių aikštė – kryžkelė, nuo kurios pasiekiami visi miesto rajonai, bėga keliai į Vilnių, Klaipėdą, Karaliaučių ir į Rygą pro Kryžių kalną. Pakalbėkime apie miesto topografiją: ženklus ir stoteles.
1997 metų birželį „Šiaulių krašte“ pradėta ieškoti Šiaulių tapatybės. Klausta: Kryžių kalnas prie Šiaulių, ar Šiauliai prie Kryžių kalno?
Filosofas Gintautas Mažeikis, tuo metu jau nuolatinis laikraščio autorius, kurio „Paraštės“ pasirodydavo kiekvieną savaitę, nagrinėjo Šiaulių krašto regioninę politiką. Straipsnyje „Šiaulių krašto subregioninė politika“ pateikęs regiono politinę ekonominę apžvalgą G. Mažeikis teigė, kad „Šiaulių kraštas plėtojasi tuo sparčiau, kuo intensyvesni yra geležinkelių Kaliningradas–Ryga, Vilnius–Ryga bei Daugpilis–Klaipėda ekonominių sąryšių maršrutai. Ir priešingai, kuo labiau Lietuva puoselėja uždarą, savarankišką politiką arba jei didžiausias dėmesys skiriamas santykiams su Lenkija ir Baltarusija, tuo didesnis yra krašto ekonominis ir kultūrinis nuosmukis.“
Autorius konstatavo, kad visos minėtos magistralės jau prarado savo funkcionalumą, todėl Šiauliai liko tik kaip administracinis centras, „vegetuojantis aplinkinių miestų ir miestelių bei miestų vietinių resursų sąskaita“. Pasak G. Mažeikio, dabar tai miestas prie kelių nereikšmingų sankryžų bei šalia Kryžių kalno.
Labai kritiškai jis atsiliepė apie partijų filialus Šiauliuose: „Šiaulių mieste reziduojantys partijų filialai mieliau vykdo centrinių būstinių keliamus uždavinius, negu galvoja apie miesto plėtrą.“
Autorius nematė partijų programose regioninės politikos nuostatų, todėl partijos neatliepia nei savo, nei regioninės žmonių interesų savimonės. „Kiekvienos Šiauliuose veikiančios partijos tikslas turėtų būti paversti Šiaulius ne provincija, o tokia pat centrine ir svarbia vieta, kaip ir visa Lietuva“, – konstatavo filosofas.
Istorikė, archeologė Birutė Salatkienė (1951–2018) ieškojo Šiaulių savitumo.
„Tokiam staiga išaugusiam miestui kaip Šiauliai sunku, žinoma, išlikti savitam. Kiek Šiauliuose šiauliečių, kurie čia gimę, augę? Mažai. Bet visų mūsų – atvažiavusiųjų – vaikai visi jau šiauliečiai. Jeigu jie manys, kad pirmiausia atsirado geležinkelis, o prie jo miestas – labai nenustebkim. Iš dabartinio miesto vaizdo, jo vietovardžių ir pavadinimų tik taip ir atrodo. Jeigu taip puoselėsim paveldą, tai anūkams nieko kito neliks, tik išvada, kad Šiauliai atsirado po LEZ’o įkūrimo“, – akcentuodama istorijos įsisąmoninimo ir jos įamžinimo miesto erdvėse problematiką ironizavo istorikė.
B. Salatkienė teigė, kad centrinė miesto aikštė galėtų gauti A. Tyzenhauzo vardą, „bet kad ta pavardė tokia vokiška, beveik kaip Landsbergio...“
Per šimtmečius miestą naikino gaisrai ir karai, bet Šiauliai kaip paukštis feniksas vis pakildavo iš pelenų, tačiau istorikė nepastebi „nė menkiausių pastangų žiūrėti į miesto istoriją kaip į visumą“.
B. Salatkienės siūlymui miesto pagrindinę aikštę pavadinti A. Tyzenhauzo vardu jau kito formato publikacijoje pritarė ir G. Mažeikis, sakydamas, kad „kasdieną garbindami Prisikėlimą, šiauliečiai labiau neprisikels nei kauniečiai arba panevėžiečiai“.
Filosofo nuomone, labai svarbu miestą susieti su istorija, nes „aikštės vardas turėtų kalbėti apie miesto savitumą, viso Šiaulių krašto ypatumą, mūsų istoriją ir dabartinį miesto savarankiškumą; kaip ir žmogus, miestas be atminties yra bepročių gyvenvietė“.
Tada dar Šiaulių universiteto mokslininkė Natalija Mažeikienė klausė skaitytojų, kodėl mes, gyvendami Šiauliuose, jaučiamės skirtingai?
N. Mažeikienė, kalbėdama apie Šiaulius, siūlė atsisakyti įvertinimo „didmiestis“, nes šis žodis miestą prilygina Vilniui ar pasaulio miestams milžinams. Anot autorės, jeigu megapolio gyventojas jaučiasi esąs anonimas, tai Šiauliuose neįmanoma likti incognito: „Visada turi dairytis – kas iš tavo pažįstamų tave mato. Eidamas bulvaru esi nesąmoningai priverstas žvilgsniais jų ieškoti, turi visus pastebėti ir būti pasiruošęs sakyti: „Lãba diena“ (būtinai šiaulietiškai).“
Šiauliuose, teigia autorė, nėra vietos nešališkam konkursui, nes ir aukščiausia kvalifikacija to negarantuoja, nes svarbu, kad žmogus būtų savas, prognozuojamas, „būtų patogus bendrauti“ ir, labai svarbu, kad „jo gyvenimo kreivė kažkuriame taške susipintų su mūsų gyvenimo kreive“.
Tokia situacija, pasak autorės, gimdo klanų sistemą. „Šiauliuose yra profesinių klanų. Menininkai, dėstytojai, kompiuterininkai, muzikantai, verslininkai sudaro savo klanus ir „šeimas“. Visi visus pažįsta, vienas kitą palaiko, „stumia“. Klanuose stengiamasi nesipykti, vis tiek po to reikės kartu dirbti“, – akcentuota straipsnyje.
N. Mažeikienės tekstas rašytas 1997 metais, todėl į klanų sąrašą dar nebuvo įtrauktos partinės ir sportininkų „šeimos“.
Šiauliai suryja kitoniškumą. Autorė samprotauja, kad šis procesas nėra skausmingas, nes vyksta nuolat ir visur: „Kitokiam čia nepatartina būti. Įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos.“
Tai, autorės nuomone, ypač pastebima kūrybos pasaulyje, nes nesusikūrė mechanizmai, nesusiformavo sąlygos, kurios išstumtų ryškias asmenybes į paviršių.
Šiauliuose nebūtina kurti savo asmeninį įvaizdį, nes čia kažkuo tampama tik pritapus prie kurios nors grupės: „Mados čia kyla ne iš žurnalų viršelių ir kabelinių televizijų. Mada kyla „iš gatvės“. Tai įdomus nedidmiesčio reiškinys: ieškoti įvaizdžių ir idealų ne sugalvotoje tolimoje erdvėje, o organiškai persismelkti su visu tuo, kas yra ir vyksta aplinkoje.“
Šiauliai suryja kitoniškumą. Šiauliai kaip pelkės liūnas, iš kurios sunku ištrūkti. Tai mintys iš 1997 metais rašyto straipsnio „Lietuvos miestas ir pasaulio provincija“.
Gal 2025 metų pabaigoje N. Mažeikienės įžvalgos jau nebeaktualios? Sukasi karusėlė, kyla apžvalgos ratas, pro vėlyvo rudens miglą šviečia saulė.
–
... Ką galiu pasakyti? Nieko linksmesnio. Nuo 1997 metų, kai šviesuoliai ieškojo Šiaulių tapatumo, miestas neteko intelektualinės, humanitarinės jėgos, todėl ir viešoji miesto kultūra užplaukė ant seklumos – neliko intrigų, žaidimų ir provokacijų.
Netekome universiteto, kuris, man atrodo, net nesuvokė savo vienos iš misijų – Šiaulius paversti universitetiniu miestu. Kiekybinė orientacija ir darbo stilius pagal šeimyninę rangą neleido šiai institucijai tapti nei mokslo, nei kultūros centru.
Tik atsidūrus prie kracho ribos, universiteto vadovai pradėjo deklaruoti regioniškumą, kaip vieną iš motyvų (gal ir vienintelį?) išlikti. Per vėlai.
Šiaulių universitetui, kaip ypatingai mokslo ir kultūros įstaigai, intelekto buveinei, „Šiaulių kraštas“ skyrė išskirtinį dėmesį, nes anksti pastebėta, kad ambicijos nuversti kalnus apsiriboja vien kalbomis ir veda prie šios aukštosios mokyklos kolektyvo demotyvacijos ir galiausiai prie susinaikinimo.
„Šiaulių krašte“ ne kartą klausta, kodėl draskomos, naikinamos Šiaulių aukštosios mokyklos pedagogų rengimo programos, atsisakoma ilgamečio įdirbio ir tradicijų?
Kodėl kertama šaka, ant kurios sėdima? Suprasta, kad universiteto žlugimas Šiauliams garantuoja dar didesnę dvasinę provinciją ir dar labiau ištuštėjusias gatves.
„Ateityje tyko daugybė povandeninių bombų, kurios sprogs dar negreit. Kas atsakys ir prisiims atsakomybę už tai, kad, pavyzdžiui, Šiaulių universitete, orientuojantis į „moderniąsias edukologines technologijas“, buvo sunaikintos Lietuvių kalbos didaktikos, Dailės didaktikos katedros, formavusios būsimojo pedagogo dvasios veidą ir tikimybę, kad žinantys, gerbiantys savo valstybės istoriją, kalbą, tradicijas žmonės netaps globalizacijos aukomis ir dvasios „bomžais“?“ – pranašiškai laikraštyje 2006 m. klausė universiteto žmogus dr. Stasys Tumėnas.
–
Miestas kaip sustojęs traukinys – labai seniai apie savo Piterį/Peterburgą/Leningradą rašė Nobelio premijos laureatas poetas J. Brodskis.
Miestas, kuriame į požemius nudrenuotos upės, – Šiaulius apmąsto rašytojas Rimantas Kmita romane „Remyga“. Kai ant miesto nukrenta tamsa ir rūkas, atgyja anapusybės veikėjai: meška, jautis, vaikiukas, buratinas; šuoliuoja vilkolakis palei Kulpę prie Kryžių kalno, kur žūsta kitoks šiaulietis: ieškantis, nesuprastas, likimo ir aplinkybių sugniuždytas, nesugebėjęs pritapti, išvarytas iš savo klano...
–
Dar apie pasiklydusį miestą.
Įsimintinas žurnalistės Loretos Klicner 2017 metais parengtas interviu su menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu „Vergystė ir naivumas trukdo regionui augti“.
Sustojome, dūstame, rodos, padėtis be išeitis, nes, pasak V. Kinčinaičio, „visuomenė yra infantili, kai matai, jog, manipuliuodamas ja, pažadėdamas pačius kvailiausius ir utopiškiausius dalykus, turėsi naudos, nors slapta jau žinai – po trijų mėnesių ji bus juos užmiršusi. Tai – labai politiškai nebrandžios, naivios, labai žemo kultūrinio lygio, deja, Rytų Europos valstybėlės problema. Tiems, kurie pradėjo džiaugtis, kad mus priskyrė prie Šiaurės Europos valstybių, siūlyčiau pasižiūrėti pro langą – į tuos pūvančius šiferio sandėliukus prie namų, kad suprastume, jog tai tikrai nėra Švedijos sodybos.“
Kalbėdamas apie Šiaulius menotyrininkas pabrėžė labai kryptingą miesto provincialėjimą, katastrofišką kūrybingų asmenybių nykimą, bet kokių išteklių, kurie galėtų generuoti kultūrinį, meninį gyvenimą, silpnėjimą.
„Kiekvienais metais išvyksta menininkų, bet kultūrinis, meninis laukas neatsinaujina. Jeigu prieš dvidešimt metų iš Šiaulių išvažiuodavo subrendę menininkai, tai prieš dešimt metų pradėjo išvykti baigiantys meno, kultūros studijas, o prieš septynerius metus pradėjo išvažiuoti baigiantys gimnazijas jauni talentingi žmonės, kuriems reikėjo baigti prestižines mokyklas, kad įstotų į garsias užsienio meno akademijas“, – užfiksuotos V. Kinčinaičio mintys „Šiaulių krašte“ .
Tačiau vilties, kad miestas pabus iš letargo, yra.
V. Kinčinaitis vilėsi, kad jauni žmonės, kurie šiame mieste žvelgia į ateitį, kurie čia turi šeimas, stato savo namus, nori dirbti ir užsidirbti, norės gyventi visavertį gyvenimą.
„Miestas visiškai sumažėjo, todėl dėl kiekybės visos iliuzijos baigėsi, bet gal yra šansas atsigauti miestui, norinčiam gyventi kokybiškiau? Ir tai gali nulemti nauja socialinė žmonių grupė, kuri kuriasi mieste. Jie norės savo vaikams geresnių sąlygų. Tik jie gali savo reiklumu duoti postūmį valdžiai, kad žolė būtų nupjauta, gatvė nuvalyta, kad galerijos būtų šiltesnės ir geriau apšviestos, kad būtų daugiau profesionalaus meno, kad galėtų ateiti su vaikais į parką, o ne į šabakštyną.“
Gal tai ir vyksta Šiauliuose? Labai noriu tikėti. kad taip.
–-
Penktadienį – paskutinis šio, gal šiek tiek neįprasto apžvalgos ciklo straipsnis. Iki pasimatymo
