Naujausios
Miestas pražysta per istoriją
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Amerikos skaityklos koordinatorė, istorikė Roma Baristaitė nuo Šiaulių plėšia darbininkų, socialdemokratų, mezgėjų miesto etiketę. Šiauliai istorikei – karališkas miestas su įdomia istorija, kultūra, kurią kartu kūrė įvairiausių tautų žmonės.
R. Baristaitė prisijungė prie fotoakcijos „Šypsokis, Saulės mieste“. Ji šiauliečius ir miesto svečius kviečia Kovo 11-ąją ateiti į Prisikėlimo aikštę bendrai nuotraukai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šaknys šaukia
– Šiauliai – jūsų gimtasis miestas. Koks miestas vaikystės prisiminimuose?
– Esu pirmos kartos šiaulietė. Mano tėvai atvyko gyventi į Šiaulius. Prisiminus vaikystę, iškyla senasis miesto parkas ir medinės sūpynės. Gyvenome netoliese, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, tad parkas buvo pasivaikščiojimo vieta.
– Kokie Šiauliai šiandienos akimis?
– Kaip negali pasirinkti šeimos, taip ir miesto, kuriame gimei. Ir priimi jį tokį, koks yra. Pasakyti myliu-nemyliu – ne ta kategorija. Juk nesvarbu, tėvai gražūs, ar ne – jie yra mano. Yra ryšys. Net tai, kas mieste yra apleista, nesutvarkyta, vis tiek yra Šiauliai, tam tikras miesto veidas.
Labai išblizgintas, nušlifuotas miestas irgi negali būti gražus. Miestas turi turėti šarmą, istoriją, savų griuvėsių. Net – savo minusų, nes kitaip žmogui nebebūtų, ką veikti.
– Po istorijos studijų Vilniaus universitete grįžote į Šiaulius. Kodėl?
– Turbūt esu labai prieraiši. Net ir neturėjau didelių ambicijų, svajonių gyventi kitur. Ko gero, šaknys šaukia.
– Kokio potencialo neišnaudoja Šiauliai?
– Man liūdniausia ir skaudžiausia dėl Senųjų miesto kapinių, Saulės laikrodžio aikštės, Talkšos ežero ir Salduvės piliakalnio. Būtina sutvarkyti šio komplekso rekreacinę-istorinę zoną, ji taptų traukos centru.
Idėjų yra, projektai sukurti, bet kažkodėl realizacijai pasirinkti primityvūs būdai ir priemonės. Atrodo, kažkas daroma, bet pamatai rezultatą, nuo kurio verkti norisi.
Vizijos, kaip būtų galima sujungti šiuos objektus, buvo kuriamos dar prieš du dešimtmečius, kai dirbau Paminklotvarkos tarnyboje.
1986 metais, minint 750-ąjį Šiaulių gimtadienį, miestas buvo sutvarkytas. Paskui pradėtas tik lopyti. Visuminio miesto vaizdo nėra. O jis kuo puikiausiai gali būti, yra daugybė pavyzdžių, į ką lygiuotis.
Istoriją pasakoja gatvės
– Jums, kaip istorikei, kokie miesto objektai, asmenybės svarbiausi, įdomiausi?
– Man įdomiausios – Senosios miesto kapinės. Jose yra visko – asmenybių, istorijų. Ši vieta visiškai nebaugina, atvirkščiai – traukia. Teko ekskursijas vesti ir žiemą, ir sutemus.
Šiauliams didelį atspirties tašką suteikė Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), jis iš bažnytkaimio sukūrė miestą. Tai, kad ir šiandien dar esame ketvirtas miestas Lietuvoje, yra didelis A. Tyzenhauzo indėlis. Ši asmenybė nepelnytai pamiršta, neįprasminta. Manau, retas miestietis atsakytų, kas buvo šis žmogus.
Iki šiol gajus Šiaulių socialdemokratiškas, darbininkiškas įvaizdis. Bet juk Šiauliai yra karališkas miestas. Manau, visiškai nepadirbėta dėl miesto įvaizdžio formavimo. Kaip mes patys save norime pristatyti? Būti mezgėjų miestu ar karališku miestu su įdomia istorija?
Su kolegomis kūrėme televizijos laidų ciklą „Įdomioji Šiaulių istorija“, jis buvo įvertintas dviejose respublikiniuose televizijos laidų konkursuose. Susitikime Seime Libertas Klimka pasakė: „Aš Šiauliams pavydžiu sukurtos savotiškos miesto enciklopedijos“.
– Vienas iš jūsų tyrimo objektų – Šiaulių gatvės. Kodėl pasirinkote šią temą?
– Darbo pradžia buvo Paminklotvarkos tarnyboje, temą tęsiau dirbdama „Aušros“ muziejuje. Šviesios atminties muziejaus darbuotojas Vladas Zdzichauskas buvo sudaręs rankinę kartoteką, ji atvėrė man gatvių temą. Gatvė yra gyvas organizmas su pastatais, žmonėmis, įvykiais, per gatvių istoriją atsiskleidžia miesto raida.
Negalime pamiršti ir tautinių mažumų įnašo. A. Tyzenhauzas pasikvietė vokiečių, alaus gamykloje dirbo čekas, didelis grafų Zubovų indėlis, ryškus žydų pėdsakas. Bet šis palikimas užgožtas. Labai patogu pamiršti – tarsi viską patys padarėme. Bet mes viską sukūrėme drauge. Ir šiandien nereikia būti fobiškiems, užsidariusiems, o ieškoti partnerystės, draugystės.
– Minėjote, kad gatvių istoriją atskleidžia ir pastatai. Galbūt tai – dar viena tema?
– Turiu svajonę – kad mintis apie pastatų istoriją virstų leidiniu „Šiaulių miesto pastatai“. Pastatų istoriją būtų galima palyginti su šeimos genealoginiu medžiu: atkapstai iki kažkelintos kartos ir pamatai, kaip viskas sužydi. Su miestu lygiai tas pats.
Manau, kad Šiauliams trūksta minimalaus dalyko – vieningos ženklinimo sistemos. Kad miesto istorija būtų parašyta ant pastato, šaligatvio. Eini ir skaitai, kas čia anksčiau gyveno, kokia įstaiga veikė. Tam nereikia didelių kaštų, o darbas būtų prasmingas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BŪTINYBĖ: Roma Baristaitė sako, kad būtina sutvarkyti Senųjų miesto kapinių, Saulės laikrodžio aikštės, Talkšos ežero ir Salduvės piliakalnio komplekso rekreacinę-istorinę zoną. Ji taptų traukos centru.
ISTORIJA: Roma Baristaitė Šiaulių miesto raidą atskleidžia per gatvių istoriją. Mieste ji pasigenda vieningos ženklinimo sistemos: kad miesto istoriją būtų galima skaityti ant pastato, šaligatvio.
Trumpai apie Romą Baristaitę
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Amerikos skaityklos koordinatorė, istorikė, tyrinėjanti Šiaulių istoriją, kultūros paveldo objektus.
Knygos „Šiaulių miesto Senosios kapinės“, katalogo CD „Spaudos draudimo (1864–1904) ir pogrindžio (1940–1990) leidiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“, edukacinio projekto „Įdomioji Šiaulių istorija“ bendraautorė.
Katalogo „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“, knygos „Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis. 1992–2004“ viena iš sudarytojų.
Projektas „Įdomioji Šiaulių istorija“ ir katalogas „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“ buvo įvertinti Šiaulių miesto savivaldybės kultūros premija. Laidų ciklas „Įdomioji Šiaulių istorija“ dukart įvertinas televizijos konkursuose.
