
Naujausios

Nuo choro link mokyklos
Dainavimo mokyklos ištakos – berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis". Šiaulius ir Lietuvą garsinantis choras buvo įkurtas 1990 metais, tad kitais metais ir jo jubilejus – 30-metis.
"Mokykla natūraliai išaugo iš choro, – sako choro įkūrėjas maestro Remigijus Adomaitis. – Jau po dvejų metų darbo su choru Švietimo skyrių tikinau, jog reikalinga dainavimo mokykla mieste. Bet tam įrodyti prireikė beveik dešimt metų."
Mokyklos atidarymui choras į Šiaulius parvežė išskirtinį laimėjimą. 1999-ųjų rudenį Italijoje tarptautinės chorinės muzikos festivalyje "Guido d Arezzo" buvo pripažintas geriausiu berniukų choru ir pelnė I vietos diplomą.
"Dėl to festivalio ne rugsėjo 1-ąją, o tik spalio 1-ąją įvyko oficialus mokyklos atidarymas", – prisimena R. Adomaitis.
Iki šiol jaučia vieno iš pirmųjų laimėjimų, kurių per dvidešimt metų daug pasiekta, džiaugsmą: "Gal dešimt metų iš Lietuvos niekas nebuvo Arezzo festivalyje dalyvavęs, o kai mus priėmė į konkursą, žymus chorvedys Robertas Varnas man sakė: "Laimėti tą konkursą, tai kaip krepšinyje laimėti Europos čempionatą".
"Be dainavimo mokyklos link profesionalumo su choru nežengsi, – įvardija, kodėl reikėjo mokyklos. – Nuostabus dalykas, kai vaikas nuo mažumės auga toje pačioje muzikos terpėje, mokykloje yra ir perimamumas, ir tradicijos ugdymas. Būrelių veikla tokio rezultato neduoda."
Prisimena, kaip Moksleivių namuose į choro būrelį susirinkę berniukai natų nebuvo matę. Vienas žiūri į jas ir klausia: "Kokie čia lapai?" O kitas sako: "Kvaily, ar nematai, kad ten yra žodžiai", – štai tokia buvo "dagilėlių" pradžia.
Pokalbis prie fortepijono
Tikėtasi mokyklos 20-mečio jubiliejų paminėti švente, bet pastato remontas nebaigtas, o laikinoji "Dagilėlio" pastogė P.Višinskio gatvės pastate – ankšta ir be tinkamos salės.
Kalbamės raštinės vedėjos Ritos Vaitiekūnaitės kiek erdvesnėje valdoje, pusę jos užima iš remontuojamos mokyklos perkeltas fortepijonas.
Mintimis apie nueitą kelią dalijasi ir direktoriaus pavaduotoja Ilmera Abromavičienė, koncertmeisterė Daiva Šulcaitė, renginių organizatorius Romas Bieliauskas.
Abi muzikės dirba nuo pat mokyklos įkūrimo, o su choru – dar anksčiau.
Jeigu norime, kad į Šiaulius keltųsi žmonės gyventi, reikia suvokti, jog be kultūros čia negyvens. Važinės į Vilnių, o galų gale pasakys – keliuosi ten gyventi.
"Esu muzikantė ir labai blogai skaičiuoju, – D. Šulcaitė nė nebando skaičiuoti, kiek metų dirba su "Dagilėliu". – Bet labai gerai jaučiu ritmą, o ritmas visus tuos metus su "Dagilėliu" buvo geras."
D. Šulcaitė atėjo labai "netikėtai" – kartą buvo pakviesta pavaduoti negalėjusią koncerte groti koncertmeisterę. Duetas buvęs puikus, nuo to koncerto ir liko su "Dagilėliu".
"Aš labai džiaugiuosi tuo, ką darome ir į kokią viršūnę esame pakilę, – sako koncertmeisterė. – Džiaugiuosi, kaip mūsų vaikai dainuoja, kaip elgiasi kelionėse, kaip susitikimuose bendrauja su kitais žmonėmis – jie jaučiasi savo bendruomenės atstovais. Labai malonu, tai matyti."
R. Bieliauskas pats nuo mažumės yra dainavęs "Dagilėlio" chore. Pavadintas "Dagilėlio" augintiniu juokauja, jog tiesiog negali iš mokyklos išeiti: "Darbai vis nesibaigia, o jų nepamesi."
Jis – ir ūkio reikalų tvarkytojas, ir vadybininkas, ir metraštininkas, fiksuojantis "Dagilėlio" pasirodymus, laimėjimų akimirkas, skleidžiantis informaciją internetinėje erdvėje.
Apie misiją
"Mes užsiauginame vaikus chorui, ne visi didžiajame chore dainuoja, bet visi įgyja muzikinio raštingumo", – pabrėžia I. Abromavičienė.
Ji su choru pradėjo dirbti dar tada, kai jis veikė Moksleivių namuose. Pamena, baiminosi, kaip reikės dirbti su berniukais?
"Vienas vyresnis kolega man sakė: ko abejoji, juk pedagogė esi, o pedagogo misija – kad vaikai taptų geresni, – pasidalija įstrigusiais kolegos žodžiais I. Abromavičienė. – Per muzikinio lavinimo sistemą berniukus iš tiesų darome geresniais. Turime daug mokytojų iš pašaukimo. Aišku, vien sau laurų negalime prisiskirti, ir tėvų indėlis yra didžiulis."
"Pats žodis "mokykla" yra įsipareigojimas, – tęsia mintį apie misiją R. Adomaitis. – Čia yra daugybė veiklų ugdyti vaikų meninę pajautą. Kai vaikai dainuoja – gerai, bet išmokyti juos suprasti meną, muziką yra svarbiausia."
"Dagilėlio" mokykloje berniukai pradeda muzikos mokytis nuo ketverių metų, dainavimo mokyklą baigia per septynerius-aštuonerius metus. Ne vienas jaunuolis dainuoja toliau iki 18–19 metų, kol baigia gimnaziją.
Pats sunkiausias laikotarpis berniukams, kai jie išgyvena balso mutacijos laikotarpį. Vadovo žodžiais, tai ypatingas virsmas vaiko gyvenime: "Jeigu po to virsmo ateina dainuoti vyrišku balsu, dainuoja dar du-tris metus, tampa visiškai kitoks žmogus, susiformuoja kaip asmenybė".
"Geriausias įvertinimas, kai girdžiu tėvus sakant: "Leisk sūnų į "Dagilėlį" – išaugs tikru vyru, – pasidžiaugia mokyklos vadovas. – Tėvai suvokia vaikų mokymosi "Dagilėlyje" prasmę. Mes neauginame profesionalių dainininkų, nors tokių yra išaugę. Čia vaikai išmoksta planuoti savo laiką, išmoksta tvarkos, tampa drąsūs, komunikabilūs."
Nuo 160 – iki 300
Prieš dvidešimtmetį mokslo metai buvo pradėti su 160 vaikų ir tik su 160 tūkstančių litų biudžetu.
"Tai buvo labai mažai – tik po 1 000 litų vienam vaikui ugdyti metams", – prisimena R. Adomaitis.
Dabar "Dagilėlio" mokykla ugdo 300 berniukų ir jaunuolių. Su jais dirba 30 mokytojų. Biudžetas išaugęs.
Dainingiausieji, baigę ketvirtą klasę, pradeda karjerą koncertiniame "Dagilėlio" chore. Su juo pasirodo iš viso 140 choristų.
"Nuo pat pradžių norėjome, kad vaikai prisiliestų ir prie muzikos instrumento, – prisimena R. Adomaitis. – Pradėjome nuo dūdelės. Tėvai neturėjo namuose pianinų, tad grojom dūdelėmis. Paskui perėjom prie išilginių fleitų, po to Vitalija Katunskytė ėmė mokyti groti akordeonu.
Kai vaikai su gitara norėjo išmokti groti ir būgnu, pritraukėm "Vairo" muzikantus. Vaikui labai daug reiškia mokytis pas mokytoją, kuris groja garsiose grupėse."
Ypatinga choro trauka
R. Adomaitis Klaipėdoje studijavo dirigavimą, apsidžiaugė, kai dirigento praktiką atlikti pasikvietė "Gintarėlio" berniukų ir jaunuolių choro vadovas. Jis vėliau ir paskatino važiuoti į Šiaulius.
Berniukų choro skambesys yra ypatingas.
"Tą skambesį iš karto atskirsi net iš įrašų, kiti chorai visiškai kitaip skamba, – sako I. Abromavičienė. – O mūsų "Dagilėlio" skambesys yra ypač skaidrus, lengvas, gyvas."
"Man, atrodo, jog, nepaisant choristų kaitos, nebūna kritimų, gal šiek tiek nusileidžiame ir vėl kylame, – svarsto pats choro vadovas. – Su vaikais dirbant labai sunku išlaikyti tą patį lygį. Koncertinė programa yra labai plati, nauji atėję turi "įsivažiuoti". O muzikantas turi dirbti kiekvieną dieną. Net džiaugiuosi, kad vasarų beveik neturim – važiuojam, koncertuojam."
Šiemet vasarą "Dagilėlis" jau trečią kartą koncertavo Amerikoje. Yra buvęs ir Kinijoje, apvažiavęs Europos šalis.
"Kad tave žinotų, turi nuolat pasirodyti, būti gyvas – net Šiauliuose to reikia," – teigia R. Adomaitis.
Jis pabrėžia, jog vaikai ne tik išsiugdo gerą muzikinį pojūtį, orientuojasi ir klasikoje, ir roko muzikoje. Jie prisiliečia prie didelių muzikantų, gerų orkestrų.
"Dagilėliams" teko laimė pažinti legendinį dirigentą Saulių Sondeckį, ne kartą dainavo ir su legendiniu tenoru Virgilijumi Noreika. Koncertavo su žymiais dirigentais Donatu Katkumi, Gintaru Rinkevičiumi, Modestu Pitrėnu, Vytautu Miškiniu.
"Per metus turime apie 50 koncertų – tai labai daug, – sako vadovas. – Aišku, kad vaikai pavargsta, bet jeigu kuriam nors pasakai, jog koncerte nedainuosi, iš karto klausia: "Kodėl?" Vaikai veržiasi koncertuoti, nes tai yra emocija, adrenalinas, publikos pajautimas. Ypač mažiukams daro didelį įspūdį, kai žmonės ploja."
O būna, kad ir neploja.
"Koncertavome viename Vokietijos vienuolyne, vieną kūrinį atliekame – tyla, antrą – vėl tyla, trečią – tas pats, – pasakoja R. Adomaitis. – Sudainavom Bachą ir tik tada "pramušėm" tylą. Vėliau atsiuntė man recenziją – rašo, jog choro iš Lietuvos programa buvo tokia pakili, kad publika nenorėjo koncerto auros suardyti plojimais."
"Dagilėlio" dainavimo mokykla yra užmezgusi ryšius su žinomais Europoje berniukų chorais, kviečiasi juos į Šiaulius.
"Rengiame chorų festivalius, nes norime būti reikalingi, norime, kad Šiauliai girdėtų gerą chorinę muziką", – sako R. Adomaitis.
"Esame lyg mafija"
Per 20 metų yra išleista 19 laidų.
"O svarbiausia, kad esame sukūrę savo bendruomenę", – pabrėžia I. Abromavičienė.
Direktorius šmaikštauja, jog "esame išsiplėtę lyg "mafija": "Yra esami ir buvę "dagilėliai", o vienas "dagilėlis" – iš karto koks dešimt bendruomenės narių: tėvai, seneliai, močiutės, broliai, seserys, tetos, dėdės – visi mus palaiko."
Vadovai svarsto, jog kiekviena vaikų karta turi savo veidą. Bet pastebi, jog labiau nei vaikai, keičiasi tėvai. Tėvai dabar ypač nori, kad vaikas viską išmanytų. Užkrauna vaiką taip, kad jis dirba 10–12 valandų per dieną. Lanko ir kibernetiką, ir robotiką, ir dainavimą, ir šokius, ir sportą. Ateina dainuoti, stovi, kaip įbestas ir sako: "Sunku".
Koncertų salė – neišsprendžiama problema
Šiauliuose "Dagilėlio" koncertai geriausiai skamba Katedroje.
"Bet Katedra ne ta vieta, kurioje galima nuolat koncertuoti, tai – sakralinė vieta, – sako R. Adomaitis. – "Saulės" koncertų salėje nėra akustikos. Dainuojame, bet malonumo jokio. Tokiose salėse koncertuoti – tai tik muzikanto diskreditavimas."
"Kai dar pirmuosiuose tiesioginiuose merų rinkimuose abu kandidatai Artūras Visockas ir Valerijus Simulik kalbėjo, jog "Dagilėliui" reikia koncertinės salės, buvau laimingiausias žmogus, – pagaliau bus! – prisimena R. Adomaitis. – Kolegos net pyktelėjo, o kodėl tik "Dagilėliui"? Pamenu tada laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis replikavo: "Vilnius nepasistato – Šiauliai pasistatys". Ir nieko – nėra salės iki šiol."
"Džiaugiuosi, kad sportas miestui rūpi, bet kultūra taip pat turi rūpėti, – pabrėžia muzikas. – Jeigu norime, kad į Šiaulius keltųsi žmonės gyventi, reikia suvokti, jog be kultūros čia negyvens. Važinės į Vilnių, o galų gale pasakys – keliuosi ten gyventi."
Šiauliams, jo žodžiais, "labiausiai trūksta ambicijos, idėjos ir svajonės."
"Jeigu turėtume ambicijų, tai pasistatytume visiškai naują, šiuolaikinę koncertų salę, – teigia R. Adomaitis. – Liepoja tokią salę pasistatė, atvažiuoja koncertuoti pasaulinio lygio atlikėjai. Ir pas mus atvažiuotų, ir žmonės eitų, važiuotų koncertų žiūrėti, ir įdėtas euras grįžtų penkiagubai."
Tokia salė tarnautų ir kaip reprezentacinė erdvė miesto renginiams. Maestro pasvajoja, kad ji galėtų iškilti prie Talkšos ežero: "Įsivaizduokite – salė su vaizdu į ežerą". Arba kita vieta – centriniame parke.
"Šiauliai visiškai kitaip suskambėtų, – įsitikinęs jis. – Mums trūksta suvokimo, jog kultūros trauka yra didžiulė, jog kultūra yra magnetas gyventi mieste. Pats dabar ieškau galimybių išvažiuoti koncertuoti su choru į Vilnių, nes ten yra normalios salės, aukšto lygio muzikantai. Beje, daug jų yra kilę būtent iš Šiaulių arba iš Šiaulių krašto."
Muzikai diskutuoja, jog chorų situacija Lietuvoje blogėja. Muzikos mokyklose chorų dar yra, bet gimnazijose mišrių chorų, kiek anksčiau būdavo, nebėra. Jeigu mokykloje požiūris į muziką yra kaip į "atliekamą" dalyką, kuris nieko nereiškia, tai ir yra, kaip yra.
"Valstybės požiūris į savo tautą, kaip neįgalią muzikos prasme, yra labai ryškus – menai, muzika yra nereikalingi, – karčiai kalba R. Adomaitis. – Aš manau, kaip matematika ar kalbos žinojimas, taip ir muzika yra reikalinga. Mūsų galvos bus didesnės, abu smegenų pusrutuliai veiks."