
Naujausios
"Monmartro respublika" atidaryta keturioliktą kartą
Trečiadienio pavakarę Šiaulių „Laiptų“ galerijoje susirinkę menininkai, svečiai oficialiai atidarė „Šiaulių Monmartro respubliką“. Šiemet 14-as tarptautinis festivalis pakvietė šūkiu „Savas tarp svetimų! Gebėk priimti.“ Toks šūkis pasirinktas ne atsitiktinai – iš būrio menininkų, suburtų į plenerą, keturi atvykę iš užsienio. Kartu su atidarymu pristatyta šiauliečio, gyvenusio Paryžiuje, Žibunto Mikšio (1923-2013) bei vilniečio Mindaugo Šnipo paroda.
Gustė KAIRYTĖ
guste@skrastas.lt
Mintys ir apie bohemą
Plenero dalyvius – Dailininkų cechą – pristatė „Respublikos apsišaukėle prezidente“ pasivadinusi Janina Ališauskienė, festivalio vadovė. Folklorininkui Dariui Dakniui sumušus 14 varpo dūžių, dailininkai bei skulptoriai buvo kviečiami prie galerijos kiemelyje esančios „Gilės“ duoti priesaiką – įrodyti, kad yra verti „Šiaulių Monmartro respublikos“ menininko vardo. Kiekvienas atvykęs menininkas galerijos bibliotekai padovanojo po knygą.
Pelikso Bugailiškio sode ramiai stoviniuoti neleido Šiaulių pučiamųjų orkestras su dirigentu Gediminu Brūzga bei vadovu Sigitu Vaičiulioniu. Pakilią nuotaiką kurti padėjo ir tenoras Juozas Janužas.
Vienas iš ceremonijos svečių, buvęs Šiaulių vicemeras, dabar Seimo narys, Stasys Tumėnas kreipėsi į organizatorius, svečius: „Kai prieš 15-20 metų kalbėdavome apie Monmartrą, mintyse mums visada būdavo Paryžiaus Monmartro aukštumos. Mąstydavome, kas ten dedasi, kaip ten siaučia bohema, kaip ten liejasi vynas, kartais atskiestas dailininkų dažais. Tačiau jau 14 metų, kai apie Monmartrą mąstome kitais masteliais. Mąstome ir apie Lietuvos bohemos tradicijas.“
Politikas kvietė prisiminti ir mirusius, ir gyvus, bet nepakeičiamus Šiaulių menininkus.
Miesto mero pavaduotojas Domas Griškevičius pažadėjo, jog "Monmartro respublika" gyvuos ir toliau: „Festivalis tapo vizite kortele Šiauliams. Ne visi gali didžiuotis atskira respublika mieste. Susitikimo su menininkais metu priėjome svarbios nuomonės, jog svarbiausias dalykas yra žmonės. Plytelės lieka plytelėmis, muzika taip pat užburia, bet žmonės ir galimybė bendrauti – svarbiausia“.
Dvasia, kurios nesuteikia tikėjimas
Šv. Jurgio bažnyčios kunigas klebonas Saulius Matulis kalbėjo poeto Justino Marcinkevičiaus lūpomis: „Kiekvienas paliekam pėdas žemėje, kai einam laukais. Jeigu gilios – ilgam jos išlieka. Jei teisingos – jos tampa takais.“ Labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu su „Laiptų“ galerija. Manyčiau, jog nuo galerijos iki šv.Jurgio bažnyčios yra ne takas, o ištisi vieškeliai.“
Dvasininkas svarstė: „Monmartras yra mūsų dvasinio gyvenimo pagilinimas. Pagilinimas to, ko neduoda tikėjimas, religija.“ Vakar šv.Jurgio bažnyčioje vyko festivalio renginys – poezijos ir muzikos vakaras.
Paroda – festivalio ašis
Kartu su atidarymu pristatyta šiauliečio, gyvenusio Paryžiuje, grafiko Žibunto Mikšio (1923-2013) bei vilniečio skulptoriaus Mindaugo Šnipo paroda.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, pristatydamas Žibunto Mikšio darbus, svarstė, jog tai, kas bet kuriam dailę studijuojančiam žmogui atrodo neįmanoma – vaizdo ir žodžių sintezė – menininko darbuose atrodo organiškai. „Šriftas išsigryninęs iki minimalistinio, skaudžiai primityvaus archetipiškumo. Tą patį matome prieš save“, – rodydamas į Mindaugo Šnipo skulptūras sakė V. Kinčinaitis.
Skulptorius M. Šnipas džiaugėsi galimybe eksponuoti darbus prie Žibundo Mikšio kūrybos. Neslėpė simpatizuojantis tam, ką kūrė grafikas: „Jei aš turiu kokią nors klausą, vaizdo ar panašiai, tai ta klausa man sako, kad Žibuntas Mikšys tikrai turi puikią klausą.“
Festivalio uždarymas – šeštadienį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Atidarymo šventėje svečius pasitiko mimai.
Skulptorius Mindaugas Šnipas.
Karikatūristui Kęstučiui Šiaulyčiui rišama dailininko prijuostė.
„Laiptų“ galerijos vadovė Janina Ališauskienė kvietė giedoti festivalio himną.
Mindaugo Šnipo skulptūrų parodoje.