Naujausios
Motinystė sulaukė ir valstybės apdovanojimo
Motinos dienos proga Prezidentė pasveikino ir ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu apdovanojo daugiavaikes motinas, kurios išaugino ir gerai išauklėjo septynis ar daugiau vaikų. Tarp 47 apdovanotų mamų buvo ir šešios iš mūsų krašto.
Išbandymai nenuslopino meilės vaikams
Šiaulių rajone, Kuršėnuose, gyvenančiai Zofijai Klimovienei, septynių vaikų mamai, trečiadienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Ponios Zofijos meilės bei rūpesčio užteko ir dviem jos sūnaus vaikams. Vienas močiutės buvo priglobtas vos ketverių metukų. Šiuos rūpesčius dalijosi ir sūnus.
Gyvenant gimtojoje Telšių rajono Upynos apylinkėje, gimė keturi vaikai. Gyvenimas lėmė dvi santuokas, du vyrus išlydėti amžinojo poilsio. Gyvenant Smilgiuose teko patirti namų gaisrą.
Penkiolika metų prabėgo Tryškiuose. Prieš 12 metų įsikūrė Kuršėnuose. Dabar keturi Z. Klimovienės vaikai čia ir gyvena, du – Šiauliuose, vienas ūkininkauja Joniškio rajone. Yra 17 anūkų ir 8 proanūkiai.
Z. Klimovienės diena ne vien buities rūpesčiais turtinga. Ji dainavo choruose, giedojo bažnyčioje. Buvo apdovanota už savo eilėraščių skaitymą. Ir dabar ji rašo eilėraščius. Mezga, siuva ir verpti moka. Jos mezginių tenka vaikams, anūkams. Kojinaitės bei pirštinaitės – dovana ir gimtadienius švenčiantiems proanūkiams.
Roberto DAČKAUS nuotr.
KOMPLIMENTAS: Zofija Klimovienė, septynių vaikų mama, sulaukė Prezidentės Dalios Grybauskaitė komplimento, kad taip gerai atrodanti.
Darbą derino su mamos pareigomis
Kelmės rajone, Šaukėnuose, gyvenanti Ona Kasparavičienė sako tik dabar galinti pailsėti ir pasidžiaugti septyniais dorai išauklėtais savo vaikais ir 12 anūkų.
„Kai auginau, buvo labai sunku. Mažyliai – beveik visi pametinukai, – prisimena moteris. – Atsimenu, pagimdžiau penktą dukrelę. Pavadinau savo vardu – Onute. Pamaniau, jog tikrai daugiau nebereikės gimdyti. Onutei nebuvo nė pusantrų metukų, atsirado net du iš karto – Stasiukas ir Juozukas. Trys maži – ir Onutė, ir dvynukai.“
Šiandien ponia Ona neapgailestauja dėl daugiavaikės motinos likimo. Kiek Dievas davė, tiek gimdė. Vadinasi, taip reikėjo.
Sovietiniais laikais moterų neišleisdavo motinystės atostogų. Praėjo pora mėnesių po gimdymo – ir eik į darbą. Ona dirbusi ir sanitare, ir virėja, ir žolės miltų agregato mašiniste.
Kai dirbo Šaukėnų mokykloje virėja, septintą valandą jau turėdavo būti darbe. Prieš tai pamelždavo karves ir suruošdavo vaikus į mokyklą.
Kasparavičiai nuolatos laikė gyvulių, augino daržovių. Ūkelis taip pat pareikalaudavo darbo rankų. Tačiau daugybė darbo namuose auklėjo ir vaikus. Mokėsi arba dirbo. Dukrų Indros ir Ritos profesija – mokytojos. Laima – žemės ūkio specialistė, dirba Žemės ūkio ministerijoje. Stasys – inžinierius. Dirba ir gyvena Vokietijoje.
Šioje šalyje gyvena trys Kasparavičių vaikai. Gyvenimą svetimoje šalyje pasirinko už vokiečių ištekėjusios dukros Rita ir Onutė. Indros Heynold vyras – taip pat vokietis. Tačiau jos šeima, auginanti keturis vaikus, gyvena Lietuvoje, ūkininkauja.
„Vokiečiai – geri vyrai: nei geria, nei rūko, nei mušasi“, – dukrų pasirinkimui neprieštarauja mama.
Arčiausiai tėvų Kelmės rajone, Beržinės kaime, gyvena dukra Indra, Šiaulių rajone – sūnūs Remigijus ir Juozas. Remigijus dirba „Putokšnio“ įmonėje, Juozas ūkininkauja.
Lietuvos Prezidentūros nuotr.
PALYDA: Atsiimti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio į Prezidentūrą Oną Kasparavičienę lydėjo vyras Stanislovas, dukra Indra su vaikais Dora ir Benu. Pasveikinti mamos atėjo Vilniuje gyvenanti dukra Laima.
„Mano gyvenimas labai geras“
Vienuolika vaikų dorais žmonėmis išauginusiai Antaninai Dumpienei iš Žeimelio (Pakruojo r.) šioji Motinos diena – išskirtinė. Jos sveikinti su Prezidentės apdovanojimu suvažiavo būrys vaikų, žentai, marčios, anūkai.
Tiesa, trys sūnūs, prieš kelerius metus laimėję žaliąją kortą ir galimybę gyventi bei dirbti JAV, ten ir tebegyvena, sukūrė šeimas – jie mamą sveikins internetu.
Kiti Antaninos vaikai lizdus susuko Lietuvoje, tad jiems parvykti į tėvų namus – tik kelios valandos.
Tik jauniausią dukrą Neringą A. Dumpienė mato kasdien. Ji su vyru Gintaru bei dukrele Kamile (Antaninos mažiausiąja iš dvylikos anūkų) įsikūrė pas ją – tėvų namuose.
A. Dumpienė su dvidešimt vieneriais metais vyresniu vyru Alfonsu Dumpiu užaugino aštuonis berniukus ir tris mergaites. Biologine mama ji yra septyniems vaikams. Nežiūrint to, ją myli ir gerbia visi ir visi vadina mama.
Vyriausio iš vaikų Algio jau nebėra tarp gyvųjų. Kaip ir jos vyro – vaikų tėvo. A. Dumpienė beveik prieš 22 metus liko našle.
Antaninai buvo dvidešimt ketveri, kai ji sutiko anksti našliu likusiam Alfonsui Dumpiui padėti auginti keturis be mamos likusius mažamečius vaikus.
„Pirmoji Alfonso žmona mirdama paprašė: „Imk, Alfonsai, į žmonas Antaniną. Matai, kaip ją vaikai myli, geresnės nebus“, – prisimena savo jaunystę A. Dumpienė.
Ji tuo laiku padėjo prižiūrėti sunkiai pasiligojusiai Alfonso pirmajai žmonai Onai vaikus.
„Nesiginčijau, nes labai mylėjau vaikus. O ir mažiausioji velionės Anės duktė Virginija buvo prie manęs labai prisirišusi. Vaikams reikėjo mamos“, – prisiminė Antanina.
„Anė mirdama išrinko man vyrą – likau su našliu ir jo vaikais. Jie mane vadino vardu, tai ir jų motinai mirus sakiau: vadinkit mane vardu. Bet Alfonsas po kurio laiko vaikams paliepė: „Ji jus augina, ją ir vadinkite mama.“
Antaninai nereikėjo stengtis dėl našlio vaikų meilės. Nuo trylikos spėjusi visoje apylinkėje pagarsėti kaip pati geriausia auklė, ji netrukus trims mažamečiams Alfonso sūnums ir dukrelei tapo sava.
„Vaikai dažnai sirgdavo bronchitu, tad pirmiausia ėmiausi juos grūdinti, leisdavau basomis ir upelyje pabraidyti. Kiekvieną šeštadienį maudydavau pirtyje, o kas vakarą prausdavau. Suguldau, o tada drabužėlius plaunu. Anksti rytą išdžiaustydavau, kaimynės stebėdavosi: „Kada tu suspėji? Rytą taip anksti tavo skalbiniai jau išdžiaustyti?" – prisimene A. Dumpienė.
Į klausimą Antanina atsako vėl kalbėdama apie vaikus: „Visi vaikai turėjo savo pareigas, užduotis namuose, o vyriausias sūnus atbėgdavo padėti, kai dirbau kolūkyje.
Taip vaikai mokėsi ir darbo, ir atsakomybės. Užtat dabar sūnūs gali ne tik virti, bet ir marinuoti. Tėvas buvo muzikantas, iš jo vaikai išmoko groti.“
Antaninos gimtinė – Velikije Luki (Rusija) gyvenvietė.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciai išvarė iš būsto. Tada Antaninos šeima su vienuolika vaikų turėjo kurį laiką glaustis pirtelėje.
Rūpindamasis gausios šeimynos pastoge, tėvas ne kiek trukus pastatė gyvenvietėje namą. Tačiau neteko ir jo. Tada persikėlė į kaimą, ten tėvas pasistatė antrą namą.
„Okupantai degino ištisus kaimus, tėvas, vyriausias brolis ir sesuo išėjo partizanauti, – prisimena Antanina. – Tačiau naciai juos suėmė. Broliui pavyko pabėgti į rusų kariuomenę, o sesuo ir tėvas liko vokiečių kareivių nelaisvėje.“
„Juos vagonuose atvežė į Latviją. Tėvas sesei paliepė bėgti. Pats jau buvo pasiligojęs, sakė skauda kojos, nepajėgs. Sesei pasisekė, ji pabėgo, liko gyva, o apie tėvą nieko nebesužinojome. Po karo brolis ieškojo ir Rusijoje, ir Latvijoje“, – šeimai tekusias skaudžias netektis prisimena A. Dumpienė.
Antanina su mama, likusiais gyvais broliais ir seserimis 1943-iaisiais buvo atitremta į lagerį Šiauliuose.
„Į lagerį atvažiuodavo ūkininkai samdinių. Mus ūkininkas Navickas pasiėmė į Sluntiškių kaimą netoli Žeimelio“, – iš paauglystės prisiminimais dalijasi Antanina.
Jai buvo trylika, kai gimtąjį Tverės kraštą pakeitė Lietuva, o svetimi žmonės tapo artimi.
Autorės nuotr.
DŽIAUGSMAS: Į devintą dešimtį įkopusios Antaninos džiaugsmas – kasdien matyti mažiausiąją anūkę Kamilę.
Gausioje šeimoje nebuvo kada dejuoti
Prezidentūroje apdovanojimai buvo įteikti ir Mankiškių kaime (Radviliškio rajonas) gyvenančioms Elenai Šegždienei bei Genovaitei Červinskienei. Vaikai mamų taip pat nepamiršo – pagerbė atvykdami į apdovanojimo ceremoniją.
Abi moterys – geros draugės, aktyvios Mankiškių kaimo bendruomenės narės, kartu dalyvauja renginiuose, išvykose.
Elena Šegždienė, gimusi ir augusi Tauragės rajone, susipažinusi su vyru pradžioje persikėlė gyventi į Joniškio rajoną, vėliau likimas atvedė į Radviliškio rajoną. Ponia Elena visą laiką dirbo kolūkyje. Pradžioje iš gyventojų surinkinėjo pieną, vėliau įsidarbino fermoje.
Pirmiausia pamečiui gimė berniukai: Saulius, Virginijus ir Rimas, dar po dvejų metų – dvynukės Ingrida ir Ilona, ji mirė dar būdama kūdikiu. Tačiau negandos nesugniuždė jaunos šeimos, nes Elenos ir Antano Juozo Šegždų šeima susilaukė dar keturių atžalų: dviejų sūnų Vaido ir Jono bei dukrų Linos ir Aušros.
Šeimoje nebuvo kada dejuoti ar skųstis.
„Nebuvo nei kompiuterių, nei internetų, o namuose stovėjo tik vienas televizorius. Pažiūrėdavo vaikai „Labanakt, vaikučiai!“ ir eidavo miegoti. Dabar vaikai kitokie: daug žino, judresni, gal todėl ir problemų su jais daugiau“, – svarstė ponia Elena.
Kai augo tokia didelė šeima, visi vaikai buvo vienodi, o dabar tėvai, auginantys vieną ar du vaikus, motinos nuomone, labai juos lepina. Mankiškietė juokavo, kad dabar tiek vaikų nemokėtų auginti.
Išauginusi darbščiais žmonėmis aštuonis vaikus, E. Šegždienė gali džiaugtis gausiu 18 anūkų ir jau vieno proanūkio būriu. Vaikai taip pat nepamiršta gimtųjų namų, kai kurie jų jau kuriasi gimtajame Mankiškių kaime.
Negandos šeimos nesugniuždė
Mankiškių krašte gimusi ir augusi, sunkiai kolūkio fermoje melžėja, o vėliau fermos vedėja dirbusi Genovaitė Červinskienė užaugino septynis vaikus – dukrą Laimutę ir sūnus: Edmundą, Gintautą, Kęstutį, Petrą, Zigmą ir Vaidą.
Anksti netekusią vyro, moterį likimas parbloškė dar kartą, kai nuo sunkios ligos mirė jauniausias sūnus, net 25-erių nesulaukęs Vaidas. Tačiau moteris ir tada nepasidavė negandoms.
G. Červinskienė aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenės veikloje, nepraleidžia nė vieno renginio kaime. Moteris turi ir savo hobį – mėgsta skaityti knygas, todėl kaimo bendruomenės bibliotekoje jau beveik neliko knygų, kurių ji nebūtų perskaičiusi.
Mamos nepamiršta ir vaikai. Nėra dienos, kad jos aplankyti neatvažiuotų kuris nors iš sūnų ar dukra. Močiutę, promočiutę dažnai aplanko ir aštuoni anūkai bei du proanūkiai.
Zitos AUGIENĖS nuotr.
PAGARBA: Su įteiktais apdovanojimais pasveikinti mamų – Genovaitės Červinskienės (su gėlėmis kairėje) ir Elenos Šegždienės – į Prezidentūrą atskubėjo ir vaikai su šeimomis.
Atsiimti apdovanojimo sutrukdė liga
Iš šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų apdovanojimą turėjo atsiimti ir Elena Gilvickienė, ji kartu su vyru Stasiu Vytautu, išaugino aštuonis vaikus (keturis sūnus: Zigmą, Rimantą, Arvydą ir Antaną bei tiek pat dukrų: Laimą, Albiną, Gražiną ir Kristiną). Tačiau šventės išvakarėse apsirgo, todėl į Vilnių nebevažiavo.
„Šiaulių kraštui“ moteris sakė, kad toks pripažinimas ją labai pamalonino.
„Anksčiau vaikus auginti buvo ne taip paprasta. Nebuvo tokių pašalpų kaip dabar. Išeidavai ketvirtą valandą į darbą fermoje, o sugrįždavai namo apie septintą. Pamaitindavai vaikus ir vėl į darbą, kad darbo stažas nenutrūktų“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Vaitiekūnų kaime (Radviliškio r.) gyvenanti šeima didžiuojasi savo vaikais bei gausiu būriu anūkų.
Algimantas BRIKAS, Saulius JUŠKEVIČIUS, Regina MUSNECKIENĖ, Janina VANSAUSKIENĖ
