
Naujausios
Tiesa, pirmą kartą iš užsienio į Ukrainą atvykusiam žmogui pavojaus sirenų kaukimas, kasdien bent kelis kartus Odesoje pusvalandžiui užgožiantis visus kitus gatvės garsus, gali pasirodyti labai gąsdinantis. Pavojaus sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos lekia į kitus Ukrainos regionus.
Odesos priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi yra numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi saugesni ir nebekreipia dėmesio į pavojaus sirenas.
Mieste jau atsidarė beveik visos parduotuvės ir restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl gresiančio bankroto, nes šiemet neatvyksta poilsiautojai. Žmones, kurie investavo savo santaupas į turistų aptarnavimo verslą, tikrai galima užjausti dėl ištikusios krizės.
Tačiau jų nerimas yra niekis, palyginti su tuo nerimu, kokį išgyvena už šimto kilometrų nuo Odesos esančio Mykolajivo miesto gyventojai. Mykolajivas jau nuo pat karo pradžios atsidūrė mūšių lauke, ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip išlikti gyviems per kasdienius bombardavimus.
Dėl susprogdintų geležinkelio bėgių traukinių eismas į Mykolajivą yra nutrūkęs. Į pusmilijoninį miestą (devintą pagal gyventojų dydį) galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais. Jų per dieną iš Odesos vyksta vos penki, nes norinčių ten keliauti yra labai mažai. Gerokai daugiau yra pageidaujančių iš Mykolajivo išvykti, ir juos kasdien į Odesą išgabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja toliau – į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.
Mykolajivą jau paliko daugiau kaip pusė gyventojų. Išlipus miesto centre iš karto į akis krenta neveikiančios beveik visos parduotuvės ir kavinės, o ir dar neuždarytų langai bei durys apkalti medžio plokštėmis.
Gatvėse nedaug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai.
Mykolajivas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čia esą labai gražios merginos. Išskirtinių gražuolių gatvėje neteko pamatyti, nes jaunų merginų išvis sutikau nedaug.
Ištuštėjusiame mieste didesnes žmonių grupes galima pamatyti tik prie Raudonojo Kryžiaus labdaros skyrių. Pagal sąrašus dalijami maisto daviniai, drabužiai, maistas.
Vykdamas vienai dienai į Mykolajivą nemaniau, kad trumpas pasisvečiavimas pafrontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkive. Apsirikau, karas yra karas, ir vėl šalia pasigirdę sprogimų aidai bei baiminga miesto dvasia persidavė ir man.
Centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones nudundėjo du sprogimai, ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė kas kur. Vėliau paaiškėjo, jog priemestyje bomba sugriovė namą ir sužeidė penkis žmones.
Per parą nuo sprogimų Mykolajivo rajone sužeidimų patyrė devyniolika žmonių, tačiau, laimei, niekas nežuvo.
Mykolajivui Ukrainos prezidentas suteikė miesto didvyrio vardą, nes jis sugebėjo ne tik išvyti karo pradžioje į jį įsiveržusius okupantus, bet ir sustabdė keleriopai gausesnių priešų puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mykolajivą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir kartu palikti Ukrainą be jokio priėjimo prie Juodosios jūros.
Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mykolajivą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Dėl to kelias savaites žmonės vandenį sėmėsi net iš griovių ir pelkių. Būtent tada miestą paliko dauguma mamų su mažais vaikais.
Pakalbintos 69 ir 72 metų Aleksandra ir Nadežda – viena buvusi fizikos mokytoja, o kita vaikų gydytoja – sakė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys nešėsi gautą maisto paketą, ir neslėpė pykčio, jog Maskva savo agresiją teisina kova su fašistais.
„Nei mes esam fašistės, nei mūsų mieste jų buvo, visi čia kalbėjom rusiškai ir netikėjom, kad gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai, jaučiamės, tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai“, – sakė pedagogė Aleksandra.
„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų; tikime Ukrainos pergale ir greita karo baigtimi, tačiau į gatvę einam su baime, kad galim žūti netoliese sprogus bombai“, – pareiškė gydytoja Nadežda.
Apie kasdien lydinčią baimę kalbėjo ir prie humanitarinės pagalbos centro sėdinti 26 metų Svetlana. Mergina į Mykolajivą su šešerių metų sūnumi Andriuša atsikraustė po to, kai jų Blagadatny kaimą, esantį dvidešimt kilometrų link rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bombarduoti okupantų artilerija.
„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir mūsų kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas galėjom, puolėm bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką, iš kaimo nieko neliko“, – pasakojo Svetlana.
„Mane į savo mašiną priėmė pusbrolis, o Mykolajive kartu apsistojome tuščiame kito giminaičio bute, nes jie išbėgo į Moldovą; toliau kažkur vykti nenoriu, prie bombardavimų pripratom, jie yra kasdienybė, tad į lauką neinam tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir artimi, o šiaip stengiamės gyventi tikėdami, kad mirtis mus aplenks“, – sakė Sveta.
Merginai tą dieną teko šešias valandas išstovėti eilėje prie maisto davinio, bet ji nesipiktino tokia pafrontės kasdienybe.
Niną sutikau, grįždamas į Odesą.
Mergina į Mykolajivą buvo nuvykusi trims dienoms aplankyti kariškį vyrą bei aptvarkyti paliktą butą. „Mykolajive per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus, kas gali, išvažiuoti; mano vyras nenori, kad aš net trumam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, – sakė 28 metų moteris.