Naujausios
Mylėti gali tik laisvas
Prieš šventes Šiaulių Bendruomenės namuose viešėjęs pranciškonų vienuolis kunigas Arūnas Peškaitis gausiai susirinkusiai auditorijai pasakojo apie daugelyje religijų mėgiamą žodžių trejybę — tikėjimą, meilę ir viltį. „Skamba gražiai, o ką mums tai reiškia?“, — klausė A. Peškaitis ir pradėjo nuo meilės.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Meilė — menas duoti
Kunigas Arūnas Peškaitis, kalbėdamas apie meilę, priminė apaštalo Pauliaus himną meilei: „Ji visa pakelia, visa tiki ir niekada nesibaigia. Čia nieko nėra apie jausmą. Meilė — nuolatinis atidavimo veiksmas. Amžinai duoti ir nieko negauti — katorga.“
Vienuolis vaizdžiai palygino kaip myli velnias ir Dievas. Nelabasis sako, jog myli taip smarkiai, kad net suvalgyti nori. Dievas mylėdamas palieka mus laisvus. „Kalbu apie konkretų dievą. Negalėčiau mylėti to, kuris gyvena mano širdyje, bet nieko apie jį nežinau“, — sakė pranciškonas.
Svečias akcentavo, kad mes mėgstame meilę deklaruoti, tačiau pasimetame, kai ją reikia pademonstruoti: „Mums būdinga mylėti ne artimą, o tolimą savo. Lengva kovoti už Baltarusijos ar Afrikos žmonių teises. Pabandykite tai padaryti Šiauliuose. Pavojinga?“
Kaip dievą suvokia krikščionys? „Paulius tikėjo Dievu, kuris viską sukūrė iš meilės. Mylėti gali tik laisvas. Meilė išsiskleidžia laisvėje. Bahajų religija sako, kad Dievas negali nekurti, nes jo tokia prigimtis. Krikščionys sako — ne. Dievas — ne gimnazijos direktorius. Jis neprivalo kurti. Jis kuria iš meilės“, — sakė vienuolis.
A. Peškaitis prisipažino nežinantis, kur netikintys semiasi jėgų meilei, nes nuolat duoti ir aukotis artimui reikalauja daug jėgų.
Tikėjimas širdyje?
„Ar šiais sunkiais laikais turėtume kalbėti tik apie viltį? Nederėtų vien jos išskirti. Dauguma Lietuvos gyventojų deklaruoja esantys krikščionys, tačiau į bažnyčia ateina tik per šventes. Kuo paremtas toks tikėjimas?“, — klausė pranciškonas A. Peškaitis.
Jis priminė kad kartais tuokiasi poros, kurių vienas būna nereligingas. Į klausimą, kokią religiją išpažįsta, sulaukė atsakymo: „Nepriklausau jokiai konfesijai, bet su Dievu viskas tvarkoj. Dievas gyvena mano širdy.“
„Pala, tai Dievas toks mažas, kad telpa širdyje?“, — karštai klausė vienuolis.
A. Peškaitis prisiminė savo gyvenimo momentą, kai jis dar buvo nereligingas. „Šventėme Naujus metus. Kalėdos man nieko nereiškė. Taip nutiko, kad likau vienas. Nuėjau į filmą. Vėliau parsinešiau šampano. Namuose taip liūdna pasidarė. Raudojau, meldžiausi. Gėda buvo vienam melstis, užsidariau vonioje. Paskui praėjo. Rytą troleibuse sutikau vaikiną, buvusį Dailės akademijos studentą, kuris propagavo valkatizmą — skleidė valkatavimo filosofiją, vaikščiojo apiplyšęs, nuolat gėrė — dažniausiai kitų sąskaita. Tą rytą jis kaip niekada buvo su kostiumu ir nė lašo negėręs. Sako — aš įtikėjau į Dievą. Dievas išlaiko Visatą ir žino tave. Netrukus sutikau moterį, kuriai buvo daug blogiau nei man. Aš ją visaip guodžiau. Supratau, kad Dievas siuntė ją man tam, kad išgelbėčiau save.“
Vienuolis patikino, kad ir po to įvykio jis neatsivertė. Tai nutiko dar po kelerių metų.
Viltis suteikia gyvenimui prasmę
A. Peškaitis priminė, kad mums visada reikia kažką gelbėti. Visiems yra duoti žmonės, kuriems mes reikalingi. Žmonės, kuriems labiau nei mums, reikia vilties.
„Sakoma, kad depresija sergantys žmonės pradeda matyti juodą tašką savo gyvenime. Jis vis didėja ir pagaliau įtraukia — kaip juodoji skylė. Viltis veda mus nuo to juodo taško, suteikia gyvenimui prasmę“, — kalbėjo vienuolis.
Jis ragino nejuodinti savo gyvenimo patiems: „Kodėl mes taip apokaliptiškai kalbame? Visada tirštiname spalvas. Pavyzdžiui, esu buvęs Sankt Peterburge. Puikus miestas, panašus į daugelį Europos didmiesčių. O mes dažnai norime tikėti, jog ten vis dar stalinizmas“.
A. Peškaičiui geriausias vilties liudijimas šiemet yra jaunuolio, kuris mirė nuo meningokokinės infekcijos, istorija. Jis rytą sukarščiavo, o vakare mirė. „Šeimoje — visiškas paralyžius. Žmonės su tokiu sielvartu šiaip taip pradėjo judėti ir ruoštis laidotuvėms. Po dviejų mėnesių aplankiau tą šeimą ir radau juos dvasiškai atsigavusius. Man paaiškino: jis niekur nedingo, jis čia, su mumis. Sūnaus mirtis suartino šeimą. Žmonės po ilgo lėkimo sustojo, atsigręžė vienas į kitą ir pradėjo kalbėtis. Juos prikėlė viltis. Viltis — ne ta kvailių motina, o ta, kuri padeda gyventi“, — pasakojo vienuolis.
„TIRŠTUMAI“: Kunigo Arūno Peškaičio nuomone, mes tikrštiname spalvas.
Autoriaus nuotr.
