Namai po atviru dangum

Namai po atviru dangum

Namai po atviru dangum

Šiaulietės Janinos Gertrūdos Čyžauskienės namai – po atviru dangumi. Gyvenimas šiai moteriai padiktavo savo taisykles: buvo nuteista, teismo sprendimu prarado butą, iš kalėjimo grįžo kaip stovi, glaudėsi, kur papuolė.

Kur praleis šią žiemą? Šypteli – „Palik numerį, aš tau pranešiu, kur esu“. Šį pirmadienį 72 metų benamė, atsižvelgus į gyventojų nusiskundimus, buvo iškraustyta iš vieno daugiabučio kiemo. Prie šiukšlių konteinerių suverstą dėžių krūvą ji vadino savo namais.

Edita KARKLELIENĖ

edita@skrastas.lt

Namai – atliekų krūva

J. G. Čyžauskienę pamatome kitądien po jos iškraustymo iš daugiabučio, kurio gyventojai nebeapsikentė benamės keliamos netvarkos, kiemo. Toli net nereikėjo jos ieškoti, užteko pereiti gatvę prie statybvietės. Kraujo spalvos megztinį vilkinti ir tokią pat ryškią kepurę užsimaukšlinusi moteris kaip tik sėdėjo ant kažkada statybininkų paliktos betono perdangos.

„Pietauju“, – nušvito pasveikinta, ir čia pat numetė pusiau apkramtytą dešrelę, prie kurios bematant prisistatė du katinai.

Kartoninės dėžės po kiemo medžiais Janiną Gertrūdą glaudė kelis paskutiniuosius mėnesius. Rugsėjo 1-ąją atvykus kraustytojams iš miesto savivaldybės Viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus, dėžės, skudurai, keli indai, maišeliai su maisto produktais, tiksliau, atliekomis, iškeliavo ten, kur ir buvo rasti – į konteinerį.

„Iškraustė iš namų, keliausiu į Savivaldybę „prie langelio“ ieškoti teisybės“, – namais moteris vadina kartonines dėžes, tarp kurių įsikasusi miegodavo daugiabučio kieme po medžiais.

Prie šiukšlių konteinerių

Iškraustytoji nusprendė toliau neiti – apsistojo kitoje gatvės pusėje, kur vieta atokesnė ir daugiabučių nėra. „Turtų“ netruko sukaupti per vieną dieną – padirbėjo „savo“ teritorijoje prie prekybos centrų ir kavinių konteinerių.

J. G. Čyžauskienė ranka mosteli į kairiau sukrautą kartono atliekų, dirbtinių gėlių, polietileno maišelių su kažkokiu turiniu ir popierių krūvą. Išdidžiai sako, kad čia, po medžiais, jos persirengimo kambarys, vasaros rezidencija.

Išmesta iš kiemo Tilžės gatvėje ir įsikūrusi Vasario 16-osios gatvės statybvietėje benamė tą pačią dieną pasuko pas pažįstamą moterį, kuriai kadaise talkino. Ji nors ir nelabai noriai, „ale keletui naktų sutiko įleisti į rūsį“.

„Ant betoninių grindų vis geriau miegoti, negu ant sulytos žemės“, – tarsi užsukta savo kasdienybės detales su linksmumu kloja benamė, nesuprasi, ar šypsena reiškia, jog ji jaučiasi laiminga, o gal tik nori išsikalbėti.

Iš rūsio pasišalinti reikią anksti, kol namo gyventojai dar miega. Tada J. G. Čyžauskienė ateina į savo „vasaros rezidenciją“ persirengti. O paskui suka į darbą prie konteinerių.

Šiukšlyne, sako, oi! kokių gerų dalykų galima rasti – ir drabužių, ir pavalgyti, ir tuščių plastiko bei stiklo butelių, kuriuos pristačius į supirktuvę, galima užsidirbti.

Kiekvienas benamis, anot moters, turi aptarnaujamą teritoriją, konteinerius – irgi. Gertrūdos žinioje – Šiaulių centro konteineriai. Tiesa, kartą benamė susipainiojo ir „apieškojo“ svetimą. Už tai buvo apstumdyta „kolegų“ ir įspėta laikytis atstumo.

Taupo laidotuvėms

Įdienojus benamė paprastai suka į Stoties gatvę – Paramos tarnybos valgyklą. Čia kas antrą ketvirtadienį ateina ir „po dušu“.

Ketverius metus ji glaudėsi Nakvynės namuose, tačiau tenykštė aplinka – gyventojų muštynės ir priverstinis darbas – Janiną Gertrūdą slėgusi. Tada susirinko daiktus ir išėjo. Vėliau buvo grįžusi: kur žiemą dėtis?, tačiau neužsibuvo.

Kiekvieną mėnesį gaunamos pašalpos – šiek tiek daugiau nei trijų šimtų litų – benamė nejudina, kaupianti laidotuvėms, ir svajoja, kad pinigų užtektų ir gedulingiems pietums, jei žmonės norėtų pavalgyti, pakalbėti.

„Negerai likti skolingai valstybei, – kelissyk pakartoja 72 metų benamė. – Noriu būti palaidota savo pinigais“.

Šiandien pragyventi jai užtenka to, ką uždirba rausdamasi šiukšlėse. Vogti, sako, ne jai, ne „kolchozų“ laikai.

Nuteistoji

J. G. Čyžauskienė dirbo Šiaulių televizorių gamyklos kontroliere.

Prieš beveik 15 metų buvo patraukta atsakomybėn už naminės degtinės laikymą savo bute. Teismas skyrė pusantrų metų kalėjimo bausmę, konfiskavo butą prie Elektros tinklų. Savęs šiaulietė neteisina. Sako, negerai darė ir prisidirbo.

„Taip sakant, čia buvo mano verslas, – greitakalbe aiškina pašnekovė. – Tada masiškai visi pardavinėjo samagoną. Tik dabar pajudėti nebeleidžia. Tada viskas buvo kitaip.“

Didžiąją paskirtos bausmės dalį nuteistoji atliko Panevėžio moterų kalėjime. Baigiantis bausmės laikui, apako – atsimerkusi vieną rytą nebematė nieko, tik tamsą.

Akla išleista iš kalėjimo apčiuopomis atkako į Panevėžio autobusų stotį, grįžo į Šiaulius. Tačiau gimtajame mieste nei palikuonių, nei artimųjų neturinčios buvusios kalinės niekas nelaukė. Priglaudė Nakvynės namai.

Benamė dėkinga žmonėms, kurie pasirūpino, kad jai būtų atlikta akių operacija, dar labiau dėkinga tiems, kurie ją atliko.

Ar ji laiminga? Pastato akis: o kodėl turėtų būti kitaip? Sveikatos jai kol kas netrūksta. Šiandien dar eis į darbą, rytoj „prie langelio“ į Savivaldybę. Tikisi, kad valdininkai jai pasiūlys, kur prisiglausti bent žiemą.

„Aš registruota prie Savivaldybės!, – Janina Gertrūda net trykšta sveiku protu sunkiai suvokiamu optimizmu. – Negi nieko nepasiūlys!“

Savivaldybės adresu

Nuo 2007 metų liepos į gyvenamosios vietos Šiaulių mieste neturinčių asmenų apskaitą įtraukta 6860 žmonių.

Šiemet Savivaldybės adresą, kaip deklaruojamą gyvenamąją vietą, nurodė jau 938 asmenys.

Pasak Šiaulių miesto savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Vitalio Lebedžio, iš visų deklaravusiųjų, tikrų benamių nėra labai daug. Dažniau gyvenamąją vietą Savivaldybėje deklaruoja jaunos šeimos, kurios būstus nuomojasi.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

GYVENIMAS: Janina Gertrūda Čyžauskienė sako be namų gyvenanti jau trylika metų. Kartą po atviru dangumi teko praleisti žiemą, laimei, jos būta nešaltos.

DOKUMENTAI: „Ant betoninių grindų geriau miegoti, negu ant sulytos žemės“, – aiškina pašnekovė. Moters rankose – jos iškraustymo iš daugiabučio namo kiemo dokumentai.

REZIDENCIJA: Naujieji benamės namai – statybvietėje, po krūmu. Šią vietą Janina Gertrūda Čyžauskienė ironiškai vadina vasaros rezidencija.