Naujausios
Naujuosius politikos Heraklius pasitinkant
Nerijus BRAZAUSKAS

Pagaliau baigėsi audringieji Seimo rinkimai, kurie į valdžios Olimpą iškėlė naujuosius politikos Heraklius.
Sekmadienį išrinkome dar 68 Tautos atstovus vienmandatėse apygardose (3 užbūrė rinkėjus dar I ture), kurie prisijungė prie 70 politikos (pus)diev(i)ų, pasidabinusių partinių bilietų vainikais po pirmojo turo.
Aktyvumas siekė 37,85%, bet svariausią vaidmenį čia, matyt, suvaidino permainų troškimas ir Bažnyčia, šventą dieną suglobusi Marijos žemės gyventojus.
Laikotarpis tarp dviejų rinkimų turų parodė tikrąjį mūsų politinių partijų veidą. Rinkėjai nepamatė, neišgirdo konceptualios programinių nuostatų dvikovos, nes viską užgožė galimos koalicijos partnerių (re)vizijos. Taip norėjosi išgirsti, kaip viena ar kita įsivaizduojama valdančioji koalicija spręs aktualiausias Lietuvos valstybės problemas.
To nebuvo, nes partijų Dzeusai įsakmiai skelbė, su kuo nesudarys koalicinės sutarties.
Valstiečių Dzeusas debatuose pareiškė neisiąs į koaliciją su Liberalų sąjūdžiu, nes skiriasi jų vertybės, o ši žinia susuko galvas šios politinės partijos elektoratui.
Konservatorių Dzeusas suokė siekiąs, kad partija „taptų jungiančia, nuosaikia ir racionalia jėga“, o socialdemokratų Dzeusas iš anksto buvo susitaikęs su pralaimėjimu ir su laukiančia opozicija Olimpo papėde.
Vidinės partijų direktyvos už ką balsuoti liudija, kad nepasitikima pačių rinkėjų sveiku protu, ir viską lemia sovietmečio praktika, kai nurodoma iš viršaus. Galimas mandatų skaičius ir koalicinė aritmetika tapo svarbiausiu agitacijos dalyku.
Kerštingoji graikų deivė Hera galėtų būti šių laikų Lietuvos politikų simboliu. Šmeižto pliūpsniai, kompromituojamas informacijos ieškojimas, desperacijos demonstravimas, žaibiškas viešosios erdvės (re)formavimas, chameleoniškas partijų elgesys, „objektyvių“ politologų, komentuojančių kandidatų šeimas, pasitelkimas, išmanus socialinių tinklų išnaudojimas metant ropę į konkurento darželį – tai tik dalis lietuviškos politinės kovos. Kiekvienas politikas ar kandidatas turi būti pasiruošęs bet kokiai informacijai, „juodosioms“ ar „pilkosioms“ rinkimų technologijoms.
Antai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatas į Seimo narius Juozas Pundzius 18,5 metų vadovavo Kauno klinikoms, pergyveno 15 ministrų, bet net elementariai nesugebėjo paaiškinti savo / tėvo sukauptų turtų kilmės.
Galėjo nors leptelėti, kad aitvaras sunešė – „Profesijos Riteris“ būtų atskleidęs lietuvių mitologijos žinojimą! Neišlemeno ir išskrido iš šilto TS-LKD lizdo, nors jo besiužetėmis pasakomis patikėjo net 3625 rinkėjai. Ir ši istorija tik patvirtina, kad kiekvienas kandidatas į Olimpą turėjo savąjį Achilo kulną.
Žvelgiant nuo sparčiai griūvančio Gedimino kalno, matome, kad rinkėjai savaip sudėliojo lietuviškąjį Olimpą.
Antrajame Seimo rinkimų ture rungėsi 42 Kregždučių partijos kandidatai, o, išankstiniais duomenimis, laimėjo 10; iš 40 Gandro partijos atstovų nugalėjo net 35; 21-as Rožių partijos kandidatas badėsi spygliais, nors konkurentus įveikė tik 4; Besiderančių žmonių partijos atstovų buvo 12-a, o kontraktus pasirašė 6; iš 4 Erelio partijos narių net 3 galės daryti tvarką.
Rinkėjai pakirpo sparnus kregždutėms, kurių vedlys naiviai tikėjosi tapti dominuojančia partija. Taip neatsitiko, todėl rinkimų naktį kukli kregždutė pavirto agresyviu jaunu vanagėliu.
Žemdirbiškoji Lietuva seniai garsėja gandrų populiacija, o rinkimai tai dar kartą patvirtino. Totali partijos pergalė rodo, kad rinkėjai nemelavo, kai apklausose antruoju pasirinkimu įvardijo Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Šalnų pakąstos rožės atsidūrė komposto dėžėse, o liberalių derybininkų gretos pasipildė, nes dalis rinkėjų tebemėgsta vyrus ir moteris juodais drabužiais.
Kai kas dievina ir tvarką, dėl to ereliai Seime galės turėti teisingą frakciją. Tai byloja, kad (ne)dieviški partijų žaidimai sudomino tik ištikimiausius rinkėjus, kurie apskritai paleido skausmingas strėles į sistemines partijas, į centrą ir į vadinamąjį politikos elitą.
Pastarasis, kaip rodo porinkiminė naktis, buvo priblokštas žaliųjų sėkmės, ir su valstiečių Dzeusu kovojo taip įnirtingai, kaip Heraklis kovėsi su baisiosiomis stimfalidėmis.
Valstiečiai gali rinktis koalicijos partnerius, o to psichologiškai nenorėjo pripažinti jaunasis Landsbergis. Ir savo neadekvačiomis šnekomis pats parodė, kad „vienas dalykas yra kalbėti, o kitas valdyti“. Jo klausantis pradėjau mąstyti, kas parašė partijos programą, kuria patikėjo daug Lietuvos žmonių.
Keistai atrodė ir santūrusis Karbauskis, prabildamas apie dvi derybines grupes. Taip jis nepagrįstai suteikia viltį socialdemokratams ir ją atima iš rinkėjų, pasirinkusių pažangą, o ne atžangą.
Gali būti, kad abu partijų vedliai taps didžiausia problema formuojant valdančiąją koaliciją. Abi atsinaujinusios politinės jėgos yra pasmerktos daryti kompromisus, jeigu iš tiesų joms rūpi rinkėjai, o ir vakarietiška Lietuva. O paskatinti šių politinių jėgų dialogą turėtų Prezidentė, galinti po savo skvernu sulipdyti atsakingą, skaidrią ir veiksmingą Permainų koaliciją.
Nuožmiame politikos titanų mūšyje, vykusiame ne Lernos, o Lietuvos vienmandatėse pelkėse, (ne)laikinai krito: Arvydas Vidžiūnas, Rasa Juknevičienė, Valentinas Stundys, Virginija Baltraitienė, Rimantas Jonas Dagys, Dalia Kuodytė, Agnė Bilotaitė, Gintaras Steponavičius, Dangutė Mikutienė, Artūras Zuokas, Petras Gražulis, Radvilė Mikulėnaitė-Morkūnienė, Mantas Adomėnas, Juozas Olekas, Alina Monkauskaitė, Arvydas Mockus, Kęstutis Masiulis, Algirdas Butkevičius, Julius Sabatauskas, Edvardas Žakaris, Arvydas Anušauskas, Laurynas Kasčiūnas, Jurgis Razma, Stasys Šedbaras.
Suprantu, kad kai kas klaikiai susinervino ar graudžiai apsiverkė skaitydamas šias pavardes, bet aš turėjau jas išvardyti, nes jos liudija, kad konstitucinės reformos prašosi Lietuvos Seimo rinkimų sistema. Žmonės išbrokuoja, o partijos legitimuoja...
Vieniems konkurentų nuodai ir devynios galvos atnešė mirtį, o kitiems ambrozija tapo daugiamandatės apygardos rezultatai. Pirmieji gali neliūdėti, nes jų laukia solidžios išeitinės išmokos ir galimybė išbandyti nulines darbo sutartis. Antrieji turėtų padėkoti mišriai rinkimų sistemai ir lojalumo principui. Tegyvuoja nemarios kregždutės ir kvapnios rožės, gaivinančios smoge skendintį Gedimino prospektą!
Save išsikėlė kandidatai šįsyk atliko žygdarbį, prilygstantį Herakliui, turėjusiam atnešti Nemėjos liūto kailį.
Nevardysiu pavardžių, bet pastebėsiu, kad ambicingi Seimo užkariautojai, išskyrus Povilą Urbšį, pataikė ant žaliosios bangos, kuri Lietuvai dovanoja nesisteminius, nepartinius kandidatus. Kai kurie iš jų turi tranzitinę vizą ir galės ja Seime pasinaudoti, kai panorės.
Heraklis per dieną išmėžė gudriojo karaliaus Augėjo arklides, o mūsų kandidatams pakako dviejų spalio dienų, kurios juos arba iškėlė į Olimpą, arba nutrenkė į Hado karalystę.
Belieka naiviai tikėtis, kad jie bus išmintingi kaip Prometėjas ir supras, kuo skiriasi „Didžioji koalicija“ ir „Didžioji virėja“. O mūzos šlovina žaliuosius Heraklius:
„Jums hesperidžių stebuklinga obelis, / kol permainų gerbėjai nesupyks. / Tarp Scilės ir Charibdės švies viltis, / nors mūsų akys jos ir neišvys“.