Naujausios
Skaitytojai siūlo temą
Neįgaliuosius įskaudino abejingumas
Į redakciją atėję du neįgalūs žmonės papasakojo dvi istorijas, kurios juos įskaudino. „ Jau lyg ir ne sovietmečiu gyvename“, – sakė vienas iš jų.
Specialistai pastebi, kad mūsų visuomenės požiūris į neįgalų žmogų po truputį gerėja, tačiau dar dažnai apsiribojame vien aplinkos pritaikymu arba kelių litų auka įvairiuose projektuose.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Nepardavė bilieto
Šiaulietis Erikas turi judėjimo negalę. Jam tenka po miestą riedėti vežimėliu. Prieš kelias dienas Erikas norėjo patekti į kino teatrą viename didžiausių prekybos centrų.
Privažiavo prie kasos įsigyti bilietą, tačiau jam buvo pasakyta, kad liko tik du bilietai jie neparduodami. Paklausus kodėl, kasininkas tik dar kartą pakartojo neparduosiąs bilieto.
Erikas įsižeidė ir parašė laišką kino teatro administracijai. „Šiaulių padalinio atstovai, pasiaiškindami administracijai, nurodė klaidingą incidento dieną. Taip pat parašyta, jog man buvo siūlomas bilietas i neįgaliųjų vietą. Niekas man nieko nesiūlė, o bilietas nebuvo parduotas“, – pasakojo Erikas.
Vaikinas liko šokiruotas: „Gal neįgalieji kaip sovietiniais laikais turi sėdėti namuose ir netrikdyti įprasto piliečių gyvenimo savo pasirodymu viešumoje?“.
Ilgos valandos prie notaro durų
Šešiasdešimtmetis Stanislovas Glebas prieš porą dienų iš Aukštelkės važiavo į Šiaulius pas notarus. Dėl silpnos sveikatos ir cukrinio diabeto vyras turi pirmos grupės invalidumą.
Reikėjo gauti vieną pažymą, kuriai specialistai sugaišo apie septynias minutes. Deja, kol pateko pas notarą, teko laukti visą pusdienį.
S. Glebui apie 11 valandą buvo paaiškinta, kad notaras bus užimtas beveik iki 14 valandos. „Liepė eiti pasivaikščioti. Kur aš eisiu, jei nepaeinu. Neturėjau pasiėmęs nei insulino, nei kokio saldainio. Nuo nervinės įtampos cukraus kiekis šokinėjo. Klientų buvo vos vienas kitas“, – braukė ašarą vyras.
Vyras sako, kad per pietų pertrauką notarai užsirakino – pietauja. Likus dešimčiai minučių iki nurodyto laiko, teikėsi aptarnauti, puse lūpų burbėdami: „Čia tas „pravadnykas“, maištininkas“.
S. Glebui pro gniaužiamas ašaras išsprūsta ir keiksmai: „Tikrai nebuvo klientų antplūdžio. Nenoriu sau išskirtinių sąlygų, bet mano sveikata nepakelia tiek laukti. Velniop tokią Lietuvą. Dar Baltijos kelyje stovėjau. Ar dėl to, kad iš manęs tyčiotųsi?“.
Nuskriaudei neįgalųjį, nuskriaudei – save
Adolfas Juodraitis, Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas:
– Mūsų visuomenė yra vartotojiška. Daugėja eskalatorių, keltuvų ir kitaip pritaikoma aplinka neįgaliesiems, tačiau daugelio mūsų požiūris dar stereotipiškas.
Nuskriaudęs neįgalų žmogų, padarai blogą ne tik jam, bet ir sau. Kaip reikėjo pasielgti kasininkui? Neatsakykime į šį klausimą. Lai kiekvienas skaitytojas sugalvoja savo variantą. Neabejoju, kad salėje buvo tuščių vietų. Visada būna, juk kas nors neateina.
Notarų biure greičiausiai suveikė sindromas „patinka“ arba „nepatinka“. Kai žmogus nepatiko iš pirmo žvilgsnio, klerkas pajuto savo galią ir nusprendė ją pademonstruoti. Tai dar gyva mūsų visuomenėje.
Bogotos meras Antanas Mockus pasakojo tokią sitoriją,. Ateina žmogus į knygyną ir turi 50 dolerių. Pamato knygą, kurios jam labai reikia. Ji kainuoja 100 dolerių. Žmogus žinio, kad bažnyčioje už 50 dolerių jam bus garantuotai atleista šios knygos vagystė. Kaip jam elgtis?
Mes jau galime paaukoti keletą litų telefonu, tačiau kai neįgalusis kreipiasi tiesiogiai į mus, grįžta stereotipai. Tarsi tai ne mūsų, o kurios nors įstaigos ar savivaldybės reikalas. Neturime patirties bendrauti su kitokiais. Retai lankomės jų renginiuose.
Ką galime padaryti? Bendraukime, bendradarbiaukime, padėkime vienas kitam ir nuo to ne tik mums, bet ir valstybei bus geriau. Dažnai neįgalus žmogus būna kitose srityse pranašesnis. Apjunkime mūsų sugebėjimus.
ATJAUTA: Psichologijos katedros vedėjas Adolfas Juodraitis primena, kad atstumdami pagalbos prašantį, mes pirmiausia nuskriaudžiame save.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr
