Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Nežinodamas istorijos, nesuprasi šiandienos
Metų mokytoja, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorikė Elvyra Rickevičiūtė sako, kad istorija gali būti ašis, jungianti visus mokomuosius dalykus. Mokytoja nesutinka, kad dabartiniai mokiniai blogiau moka istoriją, nors egzamino rezultatai ir nepradžiugino. Gal reikėtų keisti patį egzaminą, o per istorijos pamokas daugiau dėmesio skirti lemtingiems mūsų šaliai įvykiams?
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Maži balai lygio neparodė
– Šiemet per valstybinį istorijos egzaminą neigiamai įvertinti net 11 procentų jį laikiusių abiturientų. Ar mokiniai nežino istorijos?
– Nemanau, kad mokinių žinios prastėja. Istorijos egzaminą laiko daug mokinių – šalyje daugiau nei 14 tūkstančių. Tarp jų būna laimės ieškotojų, kurie mano: kaip nors išlaikysiu šį egzaminą, istorija lengvas dalykas.
Pasikeitė istorijos egzamino vertinimas, jis šiek tiek pakeitė istorijos egzamino rezultatą.
Svarbus ir kitas aspektas – kokios buvo egzaminų užduotys. Galbūt moksleivius suklaidino neaiškus klausimų formulavimas, užduočių pateikimas, kita vertus, vertinimas buvo griežtas, laikantis instrukcijų.
Abiturientai kritikavo egzaminą dėl to, kad didelė dalis klausimų buvo skirta kultūrai, architektūros stiliams. Už tai buvo galima gauti penktadalį viso egzamino taškų. Egzamino proporcijos neatitiko dalyko dėstymo – kultūrai skiriama mažiau pamokų negu istorijos mokymui.
– Šiemet per visą šalį buvo tik 15 mokinių, kurie iš istorijos egzamino gavo aukščiausią įvertinimą – šimtuką. Tik 3 procentai laikiusiųjų surinko nuo 80 iki 99 balų. Kitų vertinimas buvo kur kas žemesnis. Ar tokie rezultatai atspindi tikrąjį istorijos žinių lygį?
– Reikėtų plačiau apie tai diskutuoti – ir apie pasirengimą, ir apie užduotis.
Tendencija, kad pagal istorijos egzamino rezultatus yra labai daug vidutiniokų ir mažai pirmūnų, išliko visuose miestuose. Deja, toks rezultatas mokinius suniveliavo. Mažiau dėmesio istorijai skyręs mokinys, gal net ne visuomet lankęs istorijos pamokas, surinko 20–30 balų, ir jam tiek užteko. O mąstantis, skaitantis ir dirbantis mokinys gavo irgi labai vidutinį rezultatą – 65 balus. Kodėl taip atsitiko, tikrai kelia labai daug klausimų.
Istorija gali būti jungianti ašis
– Kiek mokiniui reikėtų skirti laiko istorijai, kad jis suvoktų laikotarpius ir mokėtų juos nagrinėti?
– Juokaudama sakau vaikams, kad jeigu jūs mokėtės istoriją penktoje, šeštoje, septintoje, aštuntoje, devintoje, dešimtoje, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje – jau yra pusė sėkmės. Be abejo, reikia nuosekliai mokytis, bet, žiūrint plačiau, turime bendrą problemą, kad mokomieji dalykai dėstomi atskirai, jų nesiejant.
Štai per istorijos pamokas mes mokomės baroko, renesanso, klasicizmo ir taip toliau, o per dailės pamokas jie to mokosi ne toje pačioje klasėje, o visai kitu metu. Todėl mokinių žinios būna sudedamos tarsi į skirtingus „stalčiukus“. Išmokau istoriją – įsidėjau į vieną stalčiuką, išmokau geografiją – į kitą, išmokau literatūrą – dar į kitą.
Trūksta bendro suvokimo. Vyresnėse klasėse būtų labai įdomu mokytis pagal epochas. Istorija būtų ašis, kuri sietų kitus dalykus. Jeigu mokomės viduramžių istoriją, tai kartu turėtų būti dėstoma ir viduramžių literatūra, viduramžių dailė ir viduramžių muzika. Gal tada susidėliotų bendras vaizdinys, ir mokiniui būtų lengviau suprasti, kas gi vyko toje epochoje, būtų lengviau nagrinėti šaltinius, perprasti sąsajas, priežastis, pasekmes ir panašiai.
Bet atskirų dalykų mokymosi programos nėra suderintos.
Egzaminas apima istoriją nuo viduramžių iki dabartinių laikų ir dalį politologijos – konstitucijos ir politinių įvykių supratimą, sąvokų žinojimą. Apimtis tikrai yra nemaža – reikia labai daug padirbėti, norint aprėpti visus laikotarpius, juos perprasti, mokėti nagrinėti šaltinius ir pritaikyti šias žinias darant išvadas.
Daugiau dėmesio lemtingiems įvykiams
– Ar daug žemų ir mažai aukštų balų iš egzamino rodo, kad mokiniai slysta paviršiumi?
– Neįmanoma išmokti istorijos giliai turint tokią apimtį – nuo viduramžių iki šių laikų. Vienoms temoms skiriama dešimt, kitoms devynios, penkios pamokos, kultūrai nėra skirta daug valandų. Reikia įsitekti į pamokų skaičių, kuris numatytas ugdymo plane. Turime atitikti parengtus standartus, ką baigdamas mokyklą turi žinoti mokinys.
Būta įvairių diskusijų. Siūlyta plačiau nagrinėti XX amžiaus istoriją, nes šis amžius svarbus ir turi sąsajų su šiandiena. Kitose šalyse per istorijos pamokas yra nagrinėjama tam tikra tematika – pavyzdžiui, į viduramžius gilinamasi pusę metų. Mes neturime tokios galimybės.
– Gal reikėtų plačiau gilintis į tuos istorinius įvykius, kurie darė didžiausia įtaką valstybei formuotis?
– XX amžiaus istorija pasakoja apie valstybingumo atkūrimą, valstybės raidos peripetijas, nulėmusias ir šiandieną. Mokiniams patinka praėjusio amžiaus istorija. Būtų smagu, kad mokiniai ir patys daugiau domėtųsi Lietuvos istorija, norėtų jos mokytis. Žinotų ne tik datas ir pagrindinius įvykius, bet žiūrėtų giliau. Taip mokytis yra ir kur kas įdomiau.
Ne tik išmokta, bet ir patirta
– Norint žinoti istoriją, reikia daug skaityti, o šiandieninei interneto kartai tam nelieka laiko...
– Norint pažinti istoriją iš tikrųjų reikia jai atsidėti.
Ši karta kitokia, bet ji nėra bloga. Jaunimas vienu metu gali skaityti, rašyti laišką ir siųsti SMS. Gal reikėtų peržiūrėtį ir patį istorijos mokymą, ir egzaminų programą? Ne jį palengvinti, bet pagalvoti apie galimybę mokiniams per egzaminą rašyti esė.
Reikėtų pasverti visus faktorius: ir mokytojų darbą, ir mokinių mokymąsi, ir kartos ypatumus, norėtųsi išgirsti ir egzaminų rengėjų nuomonę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SĄLYTIS: „Džiaugiuosi, kai mano mokinys pasidomi ne tik einamuoju laikotarpiu, bet ir tuo, kaip tada gyvavo jo gimtieji Šiauliai. Kaip atrodė miestas, kokie žmonės čia gyveno ir ką jie veikė“, – sako Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja Elvyra Rickevičiūtė.
SIŪLYMAS: Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja Elvyra Rickevičiūtė siūlo leisti mokiniams per istorijos egzaminą rašyti esė, nes tai parodytų ne iškaltas, o suvoktas istorijos žinias.
ŽVILGSNIS IŠ UNIVERSITETO
Istorija – tiesiausias kelias suvokti dabartį
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo reikalų ir plėtros prodekanas dr. Salvijus Kulevičius mano, jog reikia skirti daugiau dėmesio istorijai mokytis:
– Jeigu į universitetą nepapuola atsitiktinių žmonių, istorijos mokymo lygis išlieka aukštas. Vis dėlto moksleiviams trūksta motyvacijos, dabar pastebiu daugiau abejingumo, bet tai ne tik istorikų problema, o kartos bruožas.
Istorija yra viena iš priemonių ir tiesiausių kelių lietuviui suvokti save esant tautos atstovu.
Taip pat matome, kad šiuolaikinės politikos klausimai dažnai sprendžiami per istorijos prizmę. Pavyzdžiui, Krymo atvejis.
Žmogų lengvai gali paveikti svetima propaganda, transliuojama klaidinga informacija, jeigu jis neišmano istorijos. Ir atvirkščiai, turintis pakankamai istorinių žinių gali tarsi iš šono, kritiškai stebėti ateinančią informaciją. Vadinasi, istorija tampa viena iš priemonių pilietiškumui ugdyti. O jeigu žmogus nėra kritiškas ir neturi istorinio pagrindo po kojomis, kyla nemenka grėsmė būti apgautam.
Todėl siūlyčiau istorijos mokymą stiprinti ir mokykloje, ir populiariosiomis priemonėmis – per spaudą, televiziją. Svarbu, kad žmogus žinotų lietuviškąją istorijos versiją ir mokėtų kritiškai vertinti informaciją ir procesus.
Būtina ugdyti kritiškumą, nes istorijoje niekada nebūna vienos tiesos, o ir gyvenime kritiškumas labai praverčia.
Redakcijos archyvo nuotr.
PRIEMONĖ: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo reikalų ir plėtros prodekanas dr. Salvijus Kulevičius istoriją laiko viena iš priemonių pilietiškumui ir kritiniam mąstymui ugdyti.
