Naujausios
Nomedai Bėčiūtei atsitiko būti aktore
Šeštadienį Valstybinis Šiaulių dramos teatras pakvietė žiūrovus į muzikinį aktorės Nomedos Bėčiūtės vakarą „Atsitiko būti“.
Taip netradiciškai paminėtas apie šešias dešimtis vaidmenų šiauliečiams padovanojusios aktorės jubiliejus.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Paprastas ir šiltas vakaras, kuriame dainas iš spektaklių „Su meile – Marlene Dietrich“ ir „Alisa stebuklų šalyje“ jubiliatė atliko savo kūrybos gerbėjams.
Aktorei talkino ir penki jos bičiuliai muzikantai: Romualdas Lukošius (fortepijonas ir aranžuočių autorius), Audrius Jonaitis (klavišiniai ir saksofonas), Rimantas Alejūnas (smuikas), Ramūnas Jonaitis (klarnetas) ir Aurimas Povilaitis (mušamieji).
Prieš jubiliejinį vakarą trumpas pokalbis su aktore Nomeda BĖČIŪTE, net ir nemėginančia slėpti, kad jai gegužės 20-ąją sukako nei daug, nei mažai – 50 metų.
– Sodrus jūsų balsas jubiliejinio vakaro svečiams vilnijo dainomis iš spektaklių „Su meile – Marlene Dietrich“ ir „Alisa stebuklų šalyje“. Kodėl būtent iš jų?
– Alisa buvo prieš 18 metų. Marlene Dietrich – prieš dešimtmetį. Tai ir pagalvojau, o kodėl jos negali būti kartu.
O jau po to, 60-mečiui ar 70-mečiui, imsime ką nors kitką.
– Taigi atsitiko taip, kaip atsitiko...
– Tai nepriklausė nuo manęs. Tikrąją dieną, gegužės 20-ąją, labai anksti, apie septintą valandą, paskambinau tėčiui ir pasakiau: pats prisidirbai, tai pats ir švęsk. Čia gi tėčio šventė (mamos nebeturiu), ir kuo čia aš dėta! Gimtadienis eina praeina, ir viskas. Kaip mama sakydavo: pradingsta kaip pirdis vandeny.
Dabar kai pagalvoju, su tuo 50-mečiu ir sąnarius paskauda, ir kitką, bet juk ir anksčiau paskaudėdavo! Kaip kokių 3–4 ar penkerių metų vaikams kojas skauda, kai auga. Arba vaikystės traumos atsiliepia.
Taip, taip, man 50. Ir kam gi tuos metus reikėtų slėpti? Unikali daina buvo V. Kikabidzės „Moji goda, majo bogatstvo“ ("Mano metai, mano turtas"). Mano metai – tikrai mano turtas! Tik kad taip dabartinę išmintį man anksčiau... Ne protą, protas tas pats, o išmintį! Išmintis šiek tiek kitokia.
– Sakote, nesate niekuo dėta. Bet vis dėlto atsitiko. Gal todėl ir jūsų jubiliejinis vakaras vadinasi tiesiog „Atsitiko būti“...
– Vakaro pavadinimas toks dėl to, kad viskas atsitiko labai paprastai: atsitiko būti, atsitiko gimti Nomeda Bėčiūte, atsitiko būti savo senelio anūke, savo tėvų vaiku, savo brolio sese. Atsitiko būti aktore, atsitiko gimti Vilniuje, atsitiko dirbti Šiauliuose. Va, kiek jau atsitiko.
O dar kiek atsitiks!
– Paminėjote, jog atsitiko gimti Vilniuje, o dirbti Šiauliuose. Kuris miestas artimesnis – tas, kuriame gimėte, ar kuriame prabėgo 25-eri gyvenimo metai?
– Man artimesni Šiauliai. Vilniaus, kaip miesto, aš nepasiilgstu. Jei parvažiuoju ten, tai parvažiuoju pas žmones. Neturiu sentimentų Vilniui – man ten visko per daug, nesuprantu, kur žmonės lekia ir ko ten jie pučiasi.
Kita vertus, Vilnius yra mano gimtinė, o tėviškė – lygumos tarp Pašvitinio ir Žeimelio. Abu mano tėvai iš to krašto kilę. Tai tėviškė man arčiau kūno.
– 50-metį galima minėti kartu su jūsų kūrybos 25-mečiu. Vaidmenų stygiumi skųstis greičiausiai negalėtumėte? Pakalbėkime apie brangiausius dūšiai.
– Vaidmenų sukurta apie 60. Dar šiek tiek pridėkim iš šen bei ten. Dar renginukų visokių – be skaičiaus!
Statistika oo! Vien vaidmenų spektakliuose per metus – vidutiniškai po du.
Ranką ant širdies padėjusi galiu pasakyti: negalėčiau nė vieno vaidmens nubraukti arba į šalį kur nors nustumti. Nes kiekvienas išėjimas į sceną, nepriklausomai nuo to, ar vaidmuo – pagrindinis, ar mažulytis, kainuoja darbą, kainuoja fantaziją. Žodžiu, viskas yra tai, iš ko aš duoną valgau. Ir jūs man atsakykite, ar didelis duonos kepalas naudingesnis už mažą bandelę? Greičiausiai ne, nes tai vis tiek ta pati duona.
Paslaptis visai paprasta – jei nepamilsi to, ką vaidini ir dėl ko eini į sceną, tai neverta čia net nosies kišti.
– Scenoje jūs – stotingo balso moteriškė – jučiom nejučiom sukuriate labai stiprios asmenybės pojūtį. Dabar, kai kalbamės repeticijų salėje, atrodote jautri ir lengvai pažeidžiama. Kokia jūs iš teatro išėjusi?
– Aš visokia. Absoliučiai visokia. Reikia pripažinti, kad to valdingumo yra. Bet kita vertus, mano ir ašaros paviršiuje. Bet čia jau su vaidyba nesusiję. Spektaklyje turi būti taip, kaip parašyta, ir ne kitaip. Ten yra darbas, ir nemaišykime darbo su gyvenimu.
Antra vertus, išėjimas į sceną ir šiandien, po 25-erių darbo scenoje metų, tebėra toks pats jautrus. Jaudulys – ne dėl to, kad išeini, o todėl, kad šįkart ir vėl viskas būtų maksimaliai gerai.
– Kaip jūs tapote aktore?
– Yra geras anekdotas. Užsienietis lietuviui sako: „Na niekaip aš nesuvokiu tos jūsų Lietuvos.“ O lietuvis jam atšauna: „Nu ir ko čia nesuprasti? Tu vok, vok ir suvoksi.“ Tai ir aš: tapiau, tapiau ir tapau!
Jei aktore nebūčiau tapusi, gal būčiau tapusi mokytoja. Arba medike. Kaime vasaromis tiek gydyta, tiek gydyta! Ir su ligoninės lovomis, ir su švirkštais ir netgi su visa medicinine įranga. Teko daug gydyti. O jau brolis kiek kentėjo!
– Pasvajokime. Kokios, Nomeda, jūsų svajonės?
– Svajonių tai jau yra... Bet nesakysiu. Na gal vieną, bet ir tai ne svajonę. Veikiau palinkėjimą sau ir kitiems – sveikatos ir stiprybės.
Gerbkime savo praeitį ir turėkime viltį ateičiai. Viltį būtinai reikia turėti. Kitaip nieko nebus. Ir atsiminkime, kad pasaulis prasidėjo ne nuo mūsų, ir neduokdie, kad mumis baigtųsi. Nes puikybė, oi, kaip ima viršų. Pažiūrėkime į viešumą: aplinkui vien tik teisės, teisės, teisės, o pareigų mažuma. Tai kaip tos teisės apsiliuobs, jei pareigų nėra?
Ir tas prakeiktas liberalizmas...
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DAINOS: Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė žiūrovus šeštadienio vakarą pakvietė paklausyti dainų iš spektaklių „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Marlene Dietrich“. Tai jos jubiliejinė dovana teatro gerbėjams.
BŪTIS: Nomeda Bėčiūtė: „Na, atsitiko man būti. Jei atsitiko, turiu būti. Negi aš dėl to kalta?“
