„Normalus autistinis filmas\": Aš nesu kitoks, tik jūs visi per daug vienodi

„Nor­ma­lus au­tis­ti­nis fil­mas": Aš ne­su ki­toks, tik jūs vi­si per daug vie­no­di

„Esu tru­pu­tį ne­nor­ma­lus. Bet man vi­sai pa­tin­ka ma­no ne­nor­ma­lus gy­ve­ni­mas“, – juo­kia­si As­ber­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­tis for­te­pi­jo­no vir­tuo­zas De­nis. Apie au­tiz­mą įpras­ta gal­vo­ti, kaip apie me­di­ci­ni­nę diag­no­zę, o pa­čius au­tis­tus lai­ky­ti neį­ga­liai­siais. Do­ku­men­ti­nės ki­no juos­tos „Nor­ma­lus au­tis­ti­nis fil­mas“ re­ži­sie­rius Mi­ros­lav Ja­nek kves­tio­nuo­ja to­kį po­žiū­rį ir ke­lia klau­si­mą, ką ap­skri­tai reiš­kia są­vo­ka „nor­ma­lu“. Jis su­da­ro są­ly­gas mums pa­žvelg­ti iš As­ber­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­čių jau­nų žmo­nių per­spek­ty­vos ir su­vok­ti, kaip vi­suo­me­nė­je įpras­ti el­ge­sio mo­de­liai at­ro­do au­tis­tų aki­mis. Šis di­na­miš­kas, poe­tiš­kas, hu­mo­ro ir au­toi­ro­ni­jos ne­sto­ko­jan­tis fil­mas at­sklei­džia pen­kių iš­skir­ti­nių jau­nuo­lių psi­cho­lo­gi­nius po­rtre­tus. Paaug­liai ati­džiai ste­bi ir ana­li­zuo­ja ab­sur­diš­ką mū­sų pa­sau­lį, o re­ži­sie­riaus ka­me­ra fik­suo­ja jų at­vi­rai iš­sa­ko­mas fi­lo­so­fi­nes įžval­gas apie žmo­nių san­ty­kius, vi­sa­tą bei mir­tį. 2016 me­tais „Nor­ma­lus au­tis­ti­nis fil­mas“ tarp­tau­ti­nia­me Jih­la­va do­ku­men­ti­nių fil­mų fes­ti­va­ly­je bu­vo pa­skelb­tas ge­riau­siu če­kų fil­mu.

– Kaip su­si­pa­ži­no­te su fil­mo vei­kė­jais?

– Su­kur­ti fil­mą apie au­tis­tus bu­vo ne ma­no, o ma­no pro­diu­se­rio Ja­no Ma­co­la idė­ja. Pra­džio­je apie au­tiz­mą ne­ži­no­jau vi­siš­kai nie­ko. Pra­ho­je gy­ve­na toks žmo­gus var­du Mi­chal Ros­ka­nuk. Jam As­ber­ge­rio sind­ro­mas bu­vo diag­no­zuo­tas su­lau­kus ke­tu­rias­de­šim­ties. Nuo ta­da jis la­bai do­mė­jo­si šia te­ma ir ta­po šei­mų, au­gi­nan­čių au­tis­tus vai­kus, kon­sul­tan­tu. Ma­ža­me Pra­hos teat­re Mi­chal ve­da po­kal­bių va­ka­rus „Mes atei­nam tai­kiai“. Šiuo­se po­kal­biuo­se vi­suo­met da­ly­vau­ja du au­tis­tai ir vie­nas As­ber­ge­rio sind­ro­mo eks­per­tas, kaip sve­čias. Mi­chal man ta­po kon­tak­tų šal­ti­niu, su vi­sais vai­kais su­si­pa­ži­nau per jį. Ta­da bu­vo il­gas vei­kė­jų at­ran­kos pro­ce­sas, da­rė­me ban­do­muo­sius fil­ma­vi­mus. Ga­liau­siai iš­si­rin­kau šiuos pen­kis vai­kus, ku­rie ir pa­si­ro­do fil­me.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo pa­tir­tį bend­rau­jant su As­ber­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­čiais vai­kais ir jau­ni­mu.

– Au­tiz­mo su­ke­lia­mi su­tri­ki­mai yra la­bai pla­taus spekt­ro. Aš są­mo­nin­gai rin­kau­si dirb­ti tik su As­ber­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­čiais vai­kais. Tai yra aukš­to funk­cio­na­lu­mo for­ma. As­ber­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­tys vai­kai pa­pras­tai pa­si­žy­mi ypa­tin­gu ge­bė­ji­mu su­telk­ti dė­me­sį į vie­ną da­ly­ką. Kiek­vie­nas vai­kas – at­ski­ras pa­sau­lis. Ma­ne la­bai nu­ste­bi­no jų hu­mo­ro jaus­mas, įžval­gu­mas, ne­gai­les­tin­gas at­vi­ru­mas ir sa­vi­tas po­žiū­ris į įvai­rius „svei­kų“ žmo­nių ri­tua­lus. Man bu­vo la­bai ge­ra leis­ti lai­ką su jais ir jų šei­mo­mis, jau­čiau­si įkvėp­tas. Kiek­vie­na die­na bu­vo ypa­tin­ga, nie­ka­da ne­ži­no­jau, ko ti­kė­tis. Šie vai­kai man at­ro­dė kur kas nor­ma­les­ni nei „nor­ma­lūs“ žmo­nės, net jei kar­tais elg­da­vo­si šiek tiek pa­slap­tin­gai.

– Vi­si fil­mo vei­kė­jai prieš ka­me­rą jau­čia­si la­bai at­si­pa­lai­da­vę ir, at­ro­do, kad mė­gau­ja­si jū­sų drau­gi­ja. Kaip jums pa­vy­ko įgy­ti jų pa­si­ti­kė­ji­mą?

– Ma­no nuo­mo­ne, vie­nas svar­bus as­pek­tas, ku­ris lei­do ma­ni­mi pa­si­ti­kė­ti yra tas, kad aš jiems nie­ka­da ne­sa­kiau, kaip elg­tis prieš ka­me­ras, ką da­ry­ti. Jie tie­siog bu­vo sa­vi­mi.

– Fil­me paaug­lė Maj­da sa­ko: „Vi­suo­me­nei aš esu neį­ga­li, o man neį­ga­li at­ro­do vi­suo­me­nė“. Su ko­kiais sun­ku­mais au­tis­tams ten­ka su­si­dur­ti mū­sų pa­sau­ly­je?

– Pag­rin­di­nė pro­ble­ma – so­cia­li­nė in­teg­ra­ci­ja. Daž­nai jie ne­sup­ran­ta išo­ri­nio pa­sau­lio vei­ki­mo prin­ci­pų ir, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ir aš ne vi­sa­da juos su­pran­tu.

– Ko­kius mi­tus apie au­tis­tus jūs gir­di­te ir no­rė­tu­mė­te pa­neig­ti?

– Fil­ma­vi­mo me­tu, kai drau­gai ma­nęs klaus­da­vo, ką aš vei­kiu, ir aš jiems pa­sa­ky­da­vau, jog ku­riu fil­mą apie au­tis­tus, jie nu­tai­sy­da­vo gai­les­čio ir liū­de­sio ku­pi­ną mi­ną ir sa­ky­da­vo: „O, tik­riau­siai tau la­bai sun­ku“. O aš at­sa­ky­da­vau: „Ne, tai nuo­sta­bu, aš ne­kant­riai lau­kiu kiek­vie­nos fil­ma­vi­mo die­nos“. Vi­suo­me­nės pro­ble­ma yra mąs­ty­mo vie­no­du­mas – tai ne­lei­džia žmo­nėms pa­jus­ti em­pa­ti­jos tiems, ku­rie nors tru­pu­tį ki­to­kie. Žmo­nės ne­no­ri tu­rė­ti nie­ko bend­ra su ki­to­kiais, nei jie. Ki­to­niš­ku­mas juos er­zi­na.

– Fil­me suau­gu­sių­jų be­veik nė­ra. Ta­čiau vis dėl­to šiek tiek at­sklei­džia­te vie­nos ma­mos po­rtre­tą. Ko­dėl?

– Pa­gal pir­mi­nį su­ma­ny­mą fil­me ne­tu­rė­jo bū­ti jo­kių suau­gu­sių žmo­nių. Bet Mar­jam­kos ma­mos nuo­lan­ku­mas bu­vo toks įkve­pian­tis, jog aš įtrau­kiau ją, kad žiū­ro­vas ga­lė­tų su­si­da­ry­ti įspū­dį apie tai, su ko­kiais iš­šū­kiais ten­ka su­si­tvar­ky­ti tė­vams. Vi­si tė­vai, ku­riuos aš su­ti­kau (su vie­na išim­ti­mi) bu­vo la­bai su­pra­tin­gi, iš­ma­nan­tys ir itin pa­lai­kan­tys sa­vo vai­kus.

– Pia­nis­tas De­nis šim­tus kar­tų skai­to An­tua­no de Sent Eg­ziu­pe­ri kny­gą „Ma­ža­sis Prin­cas“, ma­ža­sis Ah­me­das ly­gi­na sa­ve su atei­viais. Ką bend­ro tu­ri au­tis­tai, Ma­ža­sis Prin­cas ir atei­viai?

– Jie vi­si tu­ri pa­slap­tį.

Fil­mo anon­sas: https://www.you­tu­be.com/watch?v=fZkplOXksl0&feature=youtu.be

„Nor­ma­lų au­tis­ti­nį fil­mą“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti fes­ti­va­lio „Ne­pa­to­gus ki­nas“ me­tu spa­lio 29 d. 14.30 val. Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je Šiau­liuo­se. Įė­ji­mai į vi­sus fes­ti­va­lio sean­sus – nuo 1 cen­to. Dau­giau in­for­ma­ci­jos – ne­pa­to­gus­ki­nas.lt.

„Nor­ma­lus au­tis­ti­nis fil­mas“.