Nuo batų prie „Penzeliuko“

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

Nuo ba­tų prie „Pen­ze­liu­ko“

Per Šiau­lių mies­to gim­ta­die­nį šiau­lie­čiai jau ga­lės da­ry­tis sel­fius prie nau­jo me­ni­nio ak­cen­to – žmo­gaus dy­džio tep­tu­ko „Pen­ze­liu­ko“. Iš Rad­vi­liš­kio ki­lęs skulp­to­rius, dai­li­nin­kas Mar­ty­nas Gau­bas lai­mė­jo me­ni­nių ak­cen­tų ple­ne­rą-kon­kur­są. Mies­te jau pa­sta­tęs ge­le­ži­nį dvi­ra­tį prie Dvi­ra­čių mu­zie­jaus ir ba­tus, jis svars­to at­ri­den­ti ir gel­to­ną sa­vo gal­vą.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Skulp­tū­ra vi­siems me­ni­nin­kams

Ple­ne­re-kon­kur­se „(Ne)at­ras­ti Šiau­liai“ ge­riau­siu pri­pa­žin­ta M. Gau­bo skulp­tū­ra „Pen­ze­liu­kas“, skir­ta to­kia pra­var­de vi­sų pa­ži­no­tam dai­li­nin­kui Ge­rar­dui Bag­do­na­vi­čiui at­min­ti. Kū­ri­niui įgy­ven­din­ti skir­ta 14 tūks­tan­čių eu­rų.

Iš ke­taus pa­ga­min­ta tep­tu­ko skulp­tū­ra brėš ant že­mės da­žus, pa­ga­min­tus iš veid­ro­di­nio, ne­rū­di­jan­čio plie­no. Tai sim­bo­li­zuos ryš­kų dai­li­nin­ko pėd­sa­ką Šiau­liuo­se, žais­min­ga sim­bo­li­ka – ne­ra­mų dai­li­nin­ko cha­rak­te­rį.

Su M. Gau­bu su­si­tin­ka­me prie Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos, kur čia pat ant grin­di­nio prieš dve­jus me­tus „įkal­ta“ jo skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja „Ma­no ba­tai“. „Ooo, jau šiek tiek pa­kei­tę spal­vą“, – pa­va­lo ba­tų no­sį me­ni­nin­kas.

Įsis­py­ręs į juos nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja – taip da­ro dau­ge­lis šį kū­ri­nį pa­mė­gu­sių žmo­nių. Pas­vars­to pa­po­zuo­ti at­si­len­kęs 90 laips­nių kam­pu, kaip iš fil­mo „Mat­ri­ca“.

Gurkš­no­jant ka­vą ant suo­le­lio, „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bi­no M. Gau­bą apie bū­si­mą kū­ri­nį, vie­šą­sias erd­ves, kū­ry­bi­nę va­sa­rą, bur­tus ir su­per­ga­lias.

– Ko­dėl „Pen­ze­liu­kas“?

– Man la­biau­siai įstri­go G. Bag­do­na­vi­čiaus pra­var­dė. Ta­da dings­ta ofi­cia­lu­mas, nes pra­var­dė su­minkš­ti­na tar­pu­sa­vio san­ty­kį. Vos ne šiau­lie­tiš­kai „pen­ze­liuks“, žar­go­niš­kas žo­dis, da­bar, man­rods, nie­kas taip ne­be­sa­ko.

No­rė­jau, kad tai ne­bū­tų konk­re­tus žmo­gus, o su juo sie­ja­mas sim­bo­lis. Tuo pa­čiu dar­bas skir­tas ir ki­tiems Šiau­lių me­ni­nin­kams. Ne­no­rė­jau su­reikš­mi­ni­mo į vie­ną as­me­nį, nes dau­ge­lis me­ni­nin­kų kaž­ka­da bu­vo pa­na­šiai va­di­na­mi – ter­lio­riais, pen­ze­liu­kais.

Įdo­mu G. Bag­do­na­vi­čiaus pa­lik­ta­me pėd­sa­ke pa­ma­ty­ti da­bar­ti­nius Šiau­lius – veid­ro­di­nia­me at­spin­dy­je. Mies­tas, žmo­nės kei­čia­si, o pėd­sa­ke tai vi­są lai­ką at­si­spin­di.

Veid­ro­di­nis at­spin­dys kas­kart kei­sis, skulp­tū­ra taip pat. Pa­vyz­džiui, ap­si­niau­kus po­tė­pis vi­sai ki­toks. Jei ša­lia pil­na žmo­nių, jie at­si­spin­di. Skulp­tū­ra kin­tan­ti, bet kar­tu mo­nu­men­ta­li. Gal­vo­ju pa­da­ry­ti ją ju­de­sy­je, kad tep­tu­kas at­ro­dy­tų kaip kren­tan­tis, brė­žian­tis, da­ran­tis po­tė­pį.

Ne­bu­vau aiš­kiai pri­si­ri­šęs prie vie­tos kur sta­ty­ti skulp­tū­rą. Da­bar gal­vo­ju, gal­būt bul­va­re jau per tirš­ta, net ge­riau ant­ra­sis pa­siū­ly­tas va­rian­tas prie Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos, ša­lia įė­ji­mo į par­ką.

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų skulp­tū­rai yra in­te­rak­ty­vu­mas, nes ji sto­vi vie­šo­jo­je erd­vė­je. Kai ku­rie žmo­nės ma­tys tie­siog tep­tu­ką, kas no­rės, ga­lės gi­liau pa­si­do­mė­ti kas tas „Pen­ze­liu­kas“, kas G. Bag­do­na­vi­čius.

Ta­ra­ko­nai gė­ri­mo puo­de­ly­je

– Tik­riau­siai te­ko gir­dė­ti dis­ku­si­jas dėl per­nai me­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­jo Gin­tau­to Lu­ko­šai­čio skulp­tū­ros „Verks­mas“. Ar ne­bai­su, kad ir „Pen­ze­liu­kas“ bus taip verks­min­gai priim­tas?

– Gal­vo­ju, kad to­kio at­gar­sio tik­rai ne­su­lauk­siu, nes ne­tu­riu to­kio sie­kio. Daž­nai da­ly­vau­jant kon­kur­suo­se at­si­ran­da su­pra­ti­mas, ką žmo­nės prii­ma, o ko ne. Man at­ro­do, „Pen­ze­liu­kas“ nė­ra ką nors įžei­džian­tis, tu­rin­tis blo­gų aso­cia­ci­jų.

De­dant į dar­bą dau­giau ne­ga­ty­vo, jis daž­niau­siai sukelia dis­ku­si­jų. Ga­li­ma jį nau­do­ti spe­cia­liai. Pa­vyz­džiui, įdė­jus į gė­ri­mą tris ta­ra­ko­nus tai jau su­kel­tų pa­si­pik­ti­ni­mą, jei pa­siū­ly­tum at­si­ger­ti, kas nors įsi­žeis­tų.

– Jū­sų dar­bai žais­min­gi, šmaikš­tūs, iro­niš­ki. Gal­būt ir Šiau­liams trūks­ta žais­min­gu­mo?

– Kei­čia­si lai­kai. Anks­čiau mo­nu­men­ta­lu­mo rei­ka­lau­da­vo pa­čios tech­no­lo­gi­jos. Ak­me­ni­nę skulp­tū­rą da­ry­da­vo ke­lis me­tus, rei­kė­da­vo de­ta­liai vis­ką ap­gal­vo­ti, tiks­liai su­de­rin­ti vi­sus pro­jek­tus. Ta­da dings­ta žais­min­gu­mas. Kai ban­dai iš­ves­ti vi­du­riu­ką, gau­na­si kaip „Auš­ra“.

Da­bar­ti­niu laik­me­čiu pro­ble­miš­ka su skulp­tū­ro­mis, nes vi­sos ki­tos me­di­jos prii­ma­mos daug grei­čiau, leng­viau. Kai dar stu­di­ja­vau, žmo­nės skir­da­vo apie 10 se­kun­džių kaž­ko­kiam vaiz­dui, da­bar su­ma­žė­jo iki ko­kios se­kun­dės. Jei vaiz­das ne­si­kei­čia ir nie­kas ne­vyks­ta, žmo­nėms to ne­be­rei­kia. Vaiz­das tu­ri ju­dė­ti, šo­ki­nė­ti, spro­gi­nė­ti...

Ne­bė­ra žmo­nių, ku­rie mė­gau­tų­si su­stin­gu­sia aki­mir­ka. Ypač jei tą pa­da­rai la­bai mo­nu­men­ta­liai, skulp­tū­ra lie­ka su­stin­gu­siu kal­nu, nie­ko ne­be­sa­ko. Skulp­tū­rai rei­kia leng­vu­mo ir ty­ru­mo, nes ki­tu at­ve­ju su­ku­ri pa­mink­lą.

– Kaip ver­tin­tu­mė­te Šiau­lių vie­šą­sias erd­ves?

– Žiū­rint su kuo ly­gin­ti. Pa­vyz­džiui, prieš mė­ne­sį bu­vau Os­le – ten skulp­tū­rų neį­si­vaiz­duo­ja­mai daug. Nie­kas per daug ne­žiū­ri vie­tos – yra alė­ja ir pa­sta­to. Ne­bū­ti­nai cent­re.

Idea­liau­sia cent­ri­nes mies­to vie­tas, aikš­tes pa­lik­ti trum­pa­lai­kėms skulp­tū­roms: snie­gams, le­dams, smė­liui... Vis­kas greit kei­čia­si, no­ri­si, kad to­se vie­to­se kas­kart at­si­ras­tų kas nors nau­jo.

Dėl to ky­la pro­ble­ma, pa­vyz­džiui, su Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­te. Pas­ta­ty­ti vie­ną dar­bą, ku­ris at­spin­dė­tų vis­ką, vi­siems tik­tų ir pa­tik­tų, bū­tų me­ni­niu po­žiū­riu ge­rai pa­da­ry­tas – pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Vis tiek iš­ves vi­dur­kį ir pa­da­rys ko­kią ne­są­mo­nę.

Kar­tais ge­riau to­kias vie­tas pa­lik­ti gy­vai be­si­kei­čian­čias. Lu­kiš­kių aikš­tė­je kaž­ka­da ma­čiau ru­giais už­so­din­tą plo­tą, ki­tą kar­tą ga­lė­tų pri­pu­čia­mos skulp­tū­ros at­si­ras­ti. Ne­ži­nau, ar šiais lai­kais rei­kia sta­bų, su­reikš­min­ti cent­rą. Cent­ra­vi­mas iš vi­so ne­rei­ka­lin­gas.

Il­ges­niam lai­kui vie­šo­sio­se erd­vė­se sta­to­mos skulp­tū­ros tu­ri bū­ti leng­vai skai­to­mos, tik su už­ko­duo­tais sluoks­niais. Skulp­tū­ra kaip pa­žin­tis su žmo­gu­mi – pir­ma pa­ma­tai išo­rę, kū­no ju­de­sius, vė­liau imi bend­rau­ti, pa­žįs­ti cha­rak­te­rį, as­me­ny­bę. Sluoks­nius ga­li­ma pa­ma­žu lukš­ten­ti ar­ba tie­siog ei­ti pro ša­lį ir ne­si­gi­lin­ti – es­te­tiš­kas daik­tas ar­ba ne.

Kar­tais sluoks­nius ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir po ku­rio lai­ko. Pa­vyz­džiui, ant „ba­tų“ yra iš­pieš­tas iš­skai­dy­tas Šiau­lių her­bas – meš­ka, jau­tis, kny­ga, taip pat „Šau­lys“. Pra­džio­je at­ro­do tik ba­tai, pa­skui pa­ma­tai, kad šiau­lie­tiš­ki, nie­kur ki­tur ne­tik­tų. Taip at­si­ran­da ry­šys.

– Sma­gu, kai kū­ri­nys pri­gy­ja, žmo­nės fo­tog­ra­fuo­ja­si?

– Aiš­ku! Tie­są sa­kant gal­vo­jau, kad kas nors su jais išeis, ap­sia­vęs nu­bėgs, ka­dan­gi jie iš bron­zos. Anks­čiau vi­so­je Lie­tu­vo­je skulp­tū­ros vis nu­ken­tė­da­vo nuo van­da­lų, o da­bar, tik­riau­siai, kei­čia­si žmo­nių kul­tū­ra, jie da­ro­si ge­res­ni.

Gel­to­na gal­va Šiau­liuo­se

– Be „Pen­ze­liu­ko“ ko­kie dar kū­ry­bi­niai pla­nai šią va­sa­rą?

– Bus dar vie­nas skulp­to­rių ple­ne­ras Šiau­liuo­se, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja įmo­nė „Sal­da“. Su ki­tais gar­siais lie­tu­vių skulp­to­riais de­šimt die­nų kur­si­me dar­bus iš me­ta­lo. Pran­cū­zi­jo­je kur­siu skulp­tū­ras iš šiau­dų, vė­liau ple­ne­ras Smil­ty­nė­je... Dar lau­kia ke­le­tas pri­va­čių už­sa­ky­mų. Va­sa­ra dar­bin­ga, rei­kia skai­čiuo­ti die­nas, kad vis­ką su­spė­tum.

– Ko­kie nau­ji iš­šū­kiai lau­kia? Anks­čiau mi­nė­jo­te, kad iš kom­for­to zo­nos išei­ti pri­ver­tė šiuo­lai­ki­nės skulp­tū­ros ma­gist­ro stu­di­jos Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je.

– Stu­di­jas bai­giau. Anks­čiau klau­sy­da­vau įvai­rių se­mi­na­rų, da­bar ten­ka bend­rau­ti su įdo­miais ko­lek­cio­nie­riais, vers­li­nin­kais. Iš jų mo­kau­si vers­lo gud­ry­bių, o pa­ts mai­nais pa­sa­ko­ju apie me­nus. Mo­ko­me vie­ni ki­tus.

Su vie­nu žmo­gu­mi at­si­tik­ti­nai su­si­pa­ži­nau Tarp­tau­ti­nė­je šiuo­lai­ki­nio me­no mu­gė­je Vil­niu­je, ku­ris bran­giai įsi­gi­jo ma­no dar­bą, pra­dė­jo­me bend­rau­ti. Man įdo­mus žmo­nių po­žiū­ris, ku­rie mo­ka di­de­lius pi­ni­gus už me­nus. Kaip jie ma­to ta­vy­je in­ves­ti­ci­ją, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo as­me­ni­niais pi­ni­gais, ko­dėl pa­si­ren­ka tam tik­rus au­to­rius.

– Jū­sų pa­ties gal­va daž­nai bū­na kū­ry­bos ob­jek­tu, įkvė­pi­mo šal­ti­niu. Ka­da ko­kią nors M. Gau­bo gal­vą pa­ma­ty­si­me Šiau­liuo­se?

– Rei­kė­tų ka­da nors at­vež­ti į Šiau­lių bul­va­rą! Ar­ba ne, ne į cent­rą, o ko­kį pa­kam­pį.

Vie­nai pa­ro­dai su­kū­riau au­to­port­re­tą, tuš­čia­vi­du­rę gel­to­ną gal­vą iš plas­ti­ko, pa­va­di­nau „Kon­tei­ne­riu“. Ji ne­sun­ki, ją ga­li­ma ne­šio­ti, net su ja vaikš­čio­ti pa­siė­mus už au­sų. Da­bar sto­vi Birš­to­ne, va­sa­ros est­ra­do­je prie Ne­mu­no, tai kiek­vie­ną kar­tą nu­su­ka­ma vis į ki­tą pu­sę. Gal­vo­jau, kas nors ja nu­plauks Ne­mu­nu ar­ba nu­spal­vins no­sį, ap­ra­šys keiks­ma­žo­džiais. Nie­ko. Tik­rai pa­si­kei­tę žmo­nės į ge­res­nę pu­sę!

Klau­si­mai „ne į te­mą“

– Jū­sų ba­tų skulp­tū­ra „Šiau­lių kraš­tą“ įkvė­pė su­kur­ti rub­ri­ką „Apie ba­tus ir apie ra­tus“. Jo­je klaus­da­vo­me apie svar­biau­sius gy­ve­ni­mo pėd­sa­kus ir klau­si­mų „ne į te­mą“. Tai­gi, koks jū­sų gi­liau­sias gy­ve­ni­mo pėd­sa­kas?

– Svar­biau­sias žings­nis, kad at­si­dū­riau Šiau­liuo­se ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te. Iki tol nie­ka­da vai­kys­tė­je ne­gal­vo­jau bū­ti me­ni­nin­ku, bet stu­di­jos su­ge­bė­jo įkvėp­ti, duo­ti jė­gų, pa­si­ti­kė­ji­mo. Dar vie­nas pliu­sas, kad at­si­dū­riau bū­tent Šiau­liuo­se, o ne Vil­niu­je. Tik­riau­siai jei bū­čiau Vil­niu­je, vis­kas bū­tų se­niau­siai pa­si­bai­gę. Iki šiol gy­ve­nu tuo, ką at­ra­dau ir kuo už­de­gė Šiau­liai.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ste­buk­lin­gą laz­de­lę, ko­kius tris no­rus įgy­ven­din­tu­mė­te?

– Pir­ma­sis, kad vi­si žmo­nės bū­tų lai­min­gi. Vaikš­čio­tų iš­si­šie­pę, kaip ne šios Že­mės gy­ven­to­jai. Ant­ra­sis, kad ne­be­bū­tų jo­kių li­gų. Tre­čia­sis, kad nie­kam ne­trūk­tų duo­nos.

– Jei tu­rė­tu­mėt su­per­ga­lią, ko­kia ji bū­tų?

– Daž­nai sap­nuo­ju, kad mo­ku skris­ti. Man pa­tin­ka tas jaus­mas, bū­tų ge­rai skrai­dy­mo su­per­ga­lia. Su­kau­pi jė­gas ir pa­ky­li nuo že­mės.

– Kaip at­ro­dy­tų ki­no fil­mas apie jū­sų gy­ve­ni­mą?

– Man la­biau­siai pa­tik­tų, kad fil­mą kur­ti su­si­tik­tų du re­ži­sie­riai – Emi­ras Kus­tu­ri­ca ir Tin­to Brass, su­kur­tų ne­ti­kė­tą fil­mą su daug vis­ko, šiek tiek „po­šlai“. Ma­ne vai­di­nan­tis ak­to­rius ga­lė­tų bū­ti vi­siš­kai ne­ži­no­mas ir pa­da­ry­ti kar­je­rą per šį fil­mą. Pa­va­di­ni­mą su­gal­vo­ti la­bai sun­ku... Gal „Kar­tą Lie­tu­voj“?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

BA­TAI: Skulp­to­rius Mar­ty­nas Gau­bas įsi­spy­rė į sa­vo kū­ri­nį – prieš dve­jus me­tus su­kur­tą žais­min­gą me­ni­nį ak­cen­tą „Ma­no ba­tai“.

SLUOKS­NIAI: Skulp­to­riaus Mar­ty­no Gau­bo ma­ny­mu, pa­žin­tis su vie­šų­jų erd­vių skulp­tū­ra vyks­ta kaip su žmo­gu­mi – iš pra­džių pa­ma­tai išo­rę, po to pra­de­di gi­lin­tis į už­ko­duo­tus sluoks­nius, de­ta­les.

IN­TE­RAK­TY­VU­MAS: „Spar­čiai kin­tan­čia­me šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je žmo­nes pa­trau­kia in­te­rak­ty­vios, kin­tan­čios skulp­tū­ros, mo­nu­men­ta­lūs pa­mink­lai ne­bė­ra pa­trauk­lūs“, – įsi­ti­ki­nęs me­ni­nin­kas Mar­ty­nas Gau­bas.

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos iliustr.

AK­CEN­TAS: Me­ni­nių ak­cen­tų ple­ne­rą-kon­kur­są lai­mė­jo M. Gau­bo skulp­tū­ra „Pen­ze­liu­kas“.