Nuo dešrelių iki karališko miesto

Nuo deš­re­lių iki ka­ra­liš­ko mies­to

Šiau­lių ar­chi­tek­tų bend­ruo­me­nė ieš­ko at­sa­ky­mo į klau­si­mą, koks yra Šiau­lių iden­ti­te­tas – or­ga­ni­za­vo vie­šą dis­ku­si­ją. Že­mai­čiai pri­me­na, kad Šiau­liai nė­ra „ant ru­be­žiaus“ – tai Že­mai­ti­jos da­lis. Įvaiz­džio kū­rė­jų pri­mes­tas Sau­lės mies­to var­das – pa­ki­bęs. Ko­dėl klai­džio­ja­ma 780 me­tų gy­vuo­jan­čio mies­to is­to­ri­jo­je?

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rių Rai­mun­dą Bal­zą ste­bi­na to­kios iden­ti­te­to paieš­kos: „Ko čia dar be­si­tar­ti? Dirb­ti rei­kia!“

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ta­ry­bos na­riai kvie­ti­mo ne­gir­dė­jo

Pir­mo­ji Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų są­jun­gos (LAS) Šiau­lių sky­riaus ini­ci­juo­ta dis­ku­si­ja „Šiau­lių mies­to iden­ti­te­to beieš­kant ur­ba­nis­ti­nė­je mies­to erd­vė­je“ vy­ko penk­ta­die­nį Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je.

LAS Šiau­lių sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kė, dis­ku­si­jos mo­de­ra­to­rė ar­chi­tek­tė Rū­ta Stuo­pe­lie­nė ap­gai­les­ta­vo, kad iš vi­sų kvies­tų atė­jo tik ke­li mies­to Ta­ry­bos na­riai: „Dvi­de­šimt šeš­tais Lie­tu­vos vals­ty­bės gy­va­vi­mo me­tais jiems vi­suo­met bū­na dau­giau ki­to­kių rū­pes­čių ne­gu mies­to rei­ka­lai.“

Vie­šo­se dis­ku­si­jo­se spe­cia­lis­tai ban­dys at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ko­kį po­vei­kį da­ro ar­chi­tek­tū­ra pi­lie­čiui, ar ur­ba­nis­ti­nė erd­vė yra ver­ty­bė, ką se­na­mies­čio są­vo­ka reiš­kia skir­tin­goms vi­suo­me­nės gru­pėms, ko­kie vi­suo­me­nės lū­kes­čiai ir prie­sa­kai iš­rink­tiems mies­to Ta­ry­bos na­riams.

Deš­re­lės su gars­ty­čio­mis

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­kos ty­ri­mų cent­ro moks­lo dar­buo­to­jai doc. dr. Si­mo­nas Strel­co­vas ir dr. Mo­des­tas Gri­ga­liū­nas pri­sta­tė ty­ri­mo „Mū­sų Šiau­liai: „gy­va­sis“ mies­to vei­das ir jo kai­ta vie­šų­jų erd­vių po­žiū­riu XX–XXI a.“ pir­mo­jo eta­po re­zul­ta­tus.

Pro­jek­to me­tu moks­li­nin­kai su­kū­rė is­to­ri­nės ir kul­tū­ri­nės at­min­ties že­mė­la­pį, ku­ria­me už­fik­suo­tos įvai­rios mies­tie­čių pa­mėg­tos, lan­ky­tos vie­tos, marš­ru­tai nuo 1918 me­tų iki šių die­nų.

Iš vi­so bu­vo iden­ti­fi­kuo­ta 5 500 ob­jek­tų, ta­čiau da­lis jų per­si­den­gia lai­ko tėk­mė­je. Pa­vyz­džiui, tas pa­ts pa­sta­tas il­gai­niui pa­kei­tė pa­skir­tį. Apk­lau­so­je šiau­lie­čiai iš­sky­rė Kri­mi­na­lų, Lais­va­lai­kio, Ro­man­ti­kos, Šven­čių ta­kus.

Ana­li­zuo­jant duo­me­nis iš­ryš­kė­jo, kad šiau­lie­čiai ge­rai pri­si­me­na lai­ko­tar­pį iki ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, so­viet­me­tį, kur kas ma­žiau duo­me­nų apie lai­ko­tar­pį po ne­prik­lau­so­my­bės.

„Apk­lau­so­je res­pon­den­tai ne­pa­gai­lė­jo lai­ko ir pa­ra­šė ko­men­ta­rų. Pa­vyz­džiui, kaip prie se­no­jo via­du­ko, kur da­bar yra de­ga­li­nė, ei­da­vo į cir­ką, čiuo­ži­nė­da­vo Kaš­to­nų alė­jo­je bu­vu­sio­je čiuo­žyk­lo­je, val­gy­da­vo pie­niš­kas deš­re­les su gars­ty­čio­mis „Si­gu­tės“ ka­vi­nė­je. Tai su­tei­kia ob­jek­tams žmo­giš­ką vei­dą“, – ko­men­ta­vo M. Gri­ga­liū­nas.

Apk­lau­sos duo­me­ni­mis, so­viet­me­čiu kaip lais­va­lai­kio pra­mo­ga ryš­kiai do­mi­na­vo ki­no teat­rai, kul­tū­ros įstai­gos, ka­vi­nės, vie­šo­sios mies­to erd­vės – cent­ri­nis mies­to par­kas, čiuo­žyk­la. Po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo daug dė­me­sio ski­ria­ma Vil­niaus gat­vės pės­čių­jų bul­va­rui.

Laik­ro­dis „Gai­dys“ ir so­viet­me­čiu, ir da­bar iš­li­ko su­si­ti­ki­mų, pa­si­ma­ty­mų vie­ta. Da­bar prie pa­si­ma­ty­mų vie­tų pri­si­dė­jo se­no­sios mies­to ka­pi­nės, pre­ky­bos cent­rai.

Iš so­viet­me­čio dau­gu­ma mi­nė­da­vo ideo­lo­gi­nes šven­tes, pa­ra­dus Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je, ren­gi­nius cent­ri­nio mies­to par­ko est­ra­do­je. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę ideo­lo­gi­nes šven­tes pa­kei­tė vals­ty­bi­nės, daug dė­me­sio ski­ria­ma mies­to gim­ta­die­niui, me­no fes­ti­va­liams, ren­gi­niams kon­cer­tų įstai­go­se, mu­zie­juo­se. Tarp pra­mo­gų vie­tų ne­be­lie­ka Sal­du­vės pi­lia­kal­nio, cent­ri­nio mies­to par­ko.

Kri­mi­na­li­nia­me ta­ke pa­žy­mė­ta, ko mies­tie­čiai ven­gia.

So­viet­me­čiu pa­vo­jin­go­mis vie­to­mis lai­ky­tos pie­ti­nio ra­jo­no Ai­do gat­vė, „Ly­ros“ pre­ky­bos cent­ras, Talk­šos, Prū­de­lio pa­kran­tės, par­kas prie Šiau­lių are­nos, ge­le­žin­ke­lio sto­tis. Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais tarp pa­vo­jin­gų, ne­jau­kių vie­tų įvar­din­tas cent­ri­nis mies­to par­kas, tur­gaus ra­jo­nas. Iš veng­ti­nų vie­tų iš­ny­ko au­to­bu­sų sto­tis.

„Jei mies­te su­tvar­ko­ma tam tik­ra vie­šo­ji erd­vė, ji tam­pa pa­trauk­li, prie jos pra­de­da vir­ti gy­ve­ni­mas“, – pa­žy­mi M. Gri­ga­liū­nas.

Nors kal­ba­ma, kad pės­čių­jų bul­va­ras nyks­ta, į jį sun­ku pri­trauk­ti žmo­nių, ta­čiau ty­ri­mas ro­do, kad jis žmo­nėms yra svar­bus. „Bul­va­ro lai­do­ti ne­va­lia“, – pa­žy­mi mokslininkas.

Ko­kie Šiau­lių at­vi­ru­kai?

Apie Šiau­lių iden­ti­te­tą ir vie­šą­jį in­te­re­są kal­bė­jo ar­chi­tek­tė, mies­to Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Gied­rė Men­do­za Her­re­ra. Ji abe­jo­jo Šiau­lių, kaip Sau­lės mies­to, įvaiz­džiu, ku­ris „nė­ra iš­gy­ven­tas“, o iš­kel­ti šū­kiai: „Sau­gus, at­vi­ras, verž­lus“ mies­tas tin­ka api­bū­din­ti bet ku­rį ge­rą mies­tą. Tai ne­pa­de­da kur­ti in­di­vi­dua­laus Šiau­lių iden­ti­te­to.

Ar­chi­tek­tas Vy­te­nis Ru­do­kas pa­siū­lė: „Kai pa­gal­vo­ji apie iden­ti­te­tą, pir­ma min­tis – nuei­ti į kny­gy­ną ir pa­žiū­rė­ti at­vi­ru­kus. Pa­si­da­ro vel­niš­kai liūd­na: ma­tau tik ka­ted­rą ir, ge­riau­siu at­ve­ju, me­ta­li­nę la­pę.“

Jo nuo­mo­ne, at­va­žia­vęs į Šiau­lius žmo­gus nie­ko neat­si­me­na apie mies­tą, nes ur­ba­nis­ti­ka esą nie­kuo neiš­sis­ki­ria. V. Ru­do­kas mies­te pa­si­gen­da įdo­mių pa­mink­lų, skulp­tū­rų.

Šiau­liai – Že­mai­ti­jos da­lis

Dis­ku­si­jo­je pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­jo bu­vęs il­ga­me­tis Tel­šių mies­to ar­chi­tek­tas, Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, VDA Tel­šių fa­kul­te­to pro­fe­so­rius Al­gir­das Žeb­raus­kas.

Jis at­krei­pė dė­me­sį, jog Šiau­lių mies­tas is­to­riš­kai pri­klau­so Že­mai­ti­jai, nė­ra „ant ru­be­žiaus“ tarp Aukš­tai­ti­jos ir Že­mai­ti­jos. „Že­mai­ti­ja – svar­bi mies­to iden­ti­te­to, ta­pa­ty­bės da­lis“, – sa­kė jis.

Ro­dy­da­mas is­to­ri­nius že­mė­la­pius pro­fe­so­rius pa­brė­žė – Šiau­liai bu­vo di­de­lis, rim­tas žai­dė­jas Že­mai­ti­jos is­to­ri­jo­je, o šis re­gio­nas iš es­mės nu­lė­mė vi­sos Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

„Gai­la, kad Šiau­liai, bū­da­mi la­bai aiš­kia uni­ka­lios re­gio­ni­nės der­mės da­li­mi, ją yra vi­siš­kai pra­ra­dę. Že­mai­ti­ja 200 me­tų pra­ktiš­kai vie­na ko­vo­jo dėl sa­vo iš­li­ki­mo. Jūs esa­te ly­giai to­kia pa­ti is­to­ri­nės že­mės da­lis. Gal­būt to me­cha­niš­kai grą­žin­ti ne­rei­kia, bet svar­bu pri­si­min­ti for­muo­jant ta­pa­ty­bę. Rei­kia stip­rin­ti tai, ką tu­ri­te, ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių“, – sa­kė A. Žeb­raus­kas.

Tel­šių pa­vyz­dys įkve­pia

Tel­šiai sa­ve iden­ti­fi­kuo­ja kaip „sep­ty­nių kal­vų mies­tą prie eže­ro“, Že­mai­ti­jos sos­ti­nę – ta­pa­ty­bė bu­vo pa­sta­ty­ta ant tik­rų is­to­ri­nių fak­tų.

A. Žeb­raus­kas at­krei­pia dė­me­sį, jog prieš tris­de­šimt me­tų mies­tas bu­vo ga­na liūd­no vaiz­do. 1983 me­tais Tel­šiai bu­vo vie­nas la­biau­siai at­si­li­ku­sių ra­jo­no cent­rų Lie­tu­vo­je, tu­rė­jo di­džiau­sią ša­ly­je ava­ri­nių na­mų skai­čių, la­bai už­terš­tas, rek­rea­ci­jai vi­siš­kai ne­nau­do­ja­mas Mas­čio eže­ras, ne­sau­go­ma, nu­gy­ven­ta se­no­ji mies­to da­lis.

Nors mies­te vei­kė me­ni­nin­kų tech­ni­ku­mas, ja­me te­bu­vo tik vie­na pu­siau už­baig­ta skulp­tū­ra – dip­lo­mi­nį dar­bą da­ręs skulp­to­rius tu­rė­jo už­da­vi­nį iš­kal­ti aiš­kius bu­hal­te­rės bruo­žus, bet jam ne­pa­vy­ko, to­dėl skulp­tū­ros ne­be­fi­nan­sa­vo.

Da­bar Tel­šių se­na­mies­tis yra sau­go­mas – vie­nas iš sep­ty­nių na­cio­na­li­nio lyg­mens se­na­mies­čių. Mies­te su­tvar­ky­tos vi­sos ke­tu­rios aikš­tės, 95 pro­cen­tai vi­sų me­no kū­ri­nių mies­te pa­sta­ty­ti iš pri­va­čių lė­šų. Da­lis me­ni­nių ak­cen­tų yra in­te­rak­ty­vūs, pa­vyz­džiui, su jais ga­li­ma žais­ti.

Bai­gia­mas re­konst­ruo­ti rau­do­nų ply­tų bu­vu­sios spi­ri­to ga­myk­los pa­sta­tas – de­vy­nių pa­sta­tų komp­lek­są su­ti­ko re­konst­ruo­ti vie­nas pre­ky­bos cent­ras. „Juos įkal­bė­ti, bu­vo ką veik­ti“, – juo­ka­vo A. Žeb­raus­kas.

Pa­sak jo, anks­čiau prie cent­re esan­čio Mas­čio eže­ro bu­vo „kiau­lių SPA“ – ten jos vo­lio­da­vo­si pur­ve. Da­bar eže­ro pa­kran­tė su­tvar­ky­ta, pri­tai­ky­ta rek­rea­ci­nėms reik­mėms – eže­ro ir mies­to ry­šys at­kur­tas.

„Dirb­ti rei­kia“

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za dis­ku­si­jos da­ly­viams pri­pa­ži­no, kad ji pa­li­ku­si „įdo­mų įspū­dį“, nes tik vie­nas pra­ne­šė­jas kal­bė­jo iš pra­kti­nės pu­sės. Vi­si ki­ti bu­vo „teo­ri­niai pa­svars­ty­mai, kaip ga­lė­tų bū­ti“.

„Mums to jau se­niai ne­be­rei­kia – rei­kia pra­dė­ti dirb­ti“, – pa­brė­žė R. Bal­za.

Mu­zie­ji­nin­kai, is­to­ri­kai dar­bą jau pra­dė­jo: su­kū­rė 30 fil­mų „Įdo­mio­ji Šiau­lių is­to­ri­ja“ apie kiek­vie­ną is­to­riš­kai ver­tin­gą pa­sta­tą, gat­vę. Dar 1995 me­tais api­brėž­ta is­to­ri­nė mies­to se­na­mies­čio zo­na, ku­rio­je yra iš­li­kęs ar­cheo­lo­gi­nis sluoks­nis.

Be­si­re­miant ar­chi­tek­to, aka­de­mi­ko Al­gi­man­to Miš­ki­nio me­džia­ga prieš dau­giau nei de­šimt me­tų bu­vo pa­da­ry­tas ar­chi­tek­tū­ri­nę bei is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­čių pa­sta­tų są­ra­šas.

„Kas truk­dė tuos 50–80 pa­sta­tų pa­skelb­ti vie­šai, mies­to Ta­ry­bai pa­tvir­tin­ti re­ko­men­da­ci­jas, kad žmo­nės ži­no­tų, ką sau­go­ti? Val­džios kei­tė­si, nie­kas ne­bu­vo pa­da­ry­ta. Pa­tys ar­chi­tek­tai ga­li tar­pu­sa­vy­je su­si­tar­ti – mes juos sau­go­si­me“, – pa­žy­mė­jo R. Bal­za.

Jam aiš­kus ir at­sa­ky­mas į klau­si­mą – koks Šiau­lių iden­ti­te­tas.

„So­vie­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros mies­te daug, tai ir­gi mū­sų iden­ti­te­tas – sau­go­ki­me. Tu­ri­me iš­skir­ti­nių ar­chi­tek­tū­ri­nių an­samb­lių, Šiau­lių ka­ted­rą – sau­go­ki­me. Mau­ki­me is­to­ri­nį kar­ka­są kaip vė­ri­nį, – ra­gi­no R. Bal­za. – Tu­ri­me gam­ti­nį kar­ka­są, Talk­šos eže­rą – su­tvar­ky­ki­me pa­kran­tes. Tu­ri­me mies­to šer­dį, is­to­riš­kai su­si­for­ma­vu­sią aikš­tę – su­tvar­ky­ki­me. Tu­ri­me gi­lias is­to­ri­nes šak­nis – esa­me ka­ra­liš­kas mies­tas, toks bu­vo­me iki pat XIX am­žiaus pra­džios.

Tu­ri­me uni­ka­lų Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ko komp­lek­są, ku­ris ža­vi vi­są Eu­ro­pą, nes to­kių ne­bė­ra – su­nai­ki­no, da­bar na­gus grau­žia­si. Mes sa­ko­me – kaž­ko­kia ap­šiu­ru­si erd­vė... Čia yra mū­sų iden­ti­te­tas su vi­so­mis su­de­da­mo­sio­mis da­li­mis! Ko čia dar be­si­tar­ti? Dirb­ti rei­kia!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Praė­jus 780 me­tų nuo Šiau­lių gim­ta­die­nio vis dar ke­lia­mas klau­si­mas, koks yra mies­to iden­ti­te­tas.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za sa­kė, jog daug dar­bo iš­ryš­ki­nant is­to­ri­nius, ar­chi­tek­tū­ri­nius, ur­ba­nis­ti­nius, kul­tū­ri­nius, iden­ti­te­to ak­cen­tus jau pa­da­rė is­to­ri­kai ir mu­zie­ji­nin­kai – tuo te­rei­kia pa­si­nau­do­ti ir pra­dė­ti dirb­ti.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­kos ty­ri­mų cent­ro moks­lo dar­buo­to­jai doc. dr. Si­mo­nas Strel­co­vas (kairėje) ir dr. Mo­des­tas Gri­ga­liū­nas ren­gia is­to­ri­nės ir kul­tū­ri­nės at­min­ties že­mė­la­pį, ku­ria­me už­fik­suo­tos įvai­rios mies­tie­čių pa­mėg­tos, lan­ky­tos vie­tos, marš­ru­tai nuo 1918 me­tų iki šių die­nų.

Ar­chi­tek­tas, Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, VDA Tel­šių fa­kul­te­to pro­fe­so­rius Al­gir­das Žeb­raus­kas pa­brė­žė, jog Šiau­liai yra ne mies­tas „ant ru­be­žiaus“, o aiš­ki is­to­ri­nio Že­mai­ti­jos re­gio­no da­lis – tuo tu­ri di­džiuo­tis, iš­nau­do­ti kaip mies­to ta­pa­ty­bės da­lį.

Ko­kį Šiau­lių mies­to iden­ti­te­tą for­muo­ja kny­gy­ne ran­da­mi at­vi­ru­kai? Ar­chi­tek­tas – ur­ba­nis­tas Vy­te­nis Ru­do­kas pa­ste­bi liūd­ną vaiz­dą – juo­se daž­niau­siai vaiz­duo­ja­ma tik Šiau­lių Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ra ir ge­le­ži­nė la­pė.

Šiau­lių šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ra bei ge­le­ži­nė „La­pė“ – po­pu­lia­riau­si mies­to vaiz­dai ant at­vi­ru­kų.