Naujausios
Nuteistųjų intergraciją norima išstumti
Šiaulių miesto politikai, po gyventojų protestų atidėję patalpų skyrimo klausimą nuteistųjų integracijos centrui, jį vėl svarstys rugpjūčio pabaigoje. Politikai tikrino, kaip labdaros ir paramos fondo „KRIS“ tvarkosi kituose objektuose. Rengiamas fondo susitikimas ir su bendruomene, kuri priešinasi integracijos centro kaimynystei.
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ, Rita ŽADEIKYTĖ
ruta_ju@skrastas.lt
Sąlyga — susitikimas su bendruomene
Šiandien, rugpjūčio 12 dieną, 16 valandą, buvusios Jono Laužiko specialiosios mokyklos patalpose, Žemaitės gatvėje 71, labdaros ir paramos fondo „KRIS — Šiaurės vakarų Lietuvoje“ rengia susitikimą su šiauliečiais bei šio miesto rajono gyventojais.
Fondas pristatys projektą, kuriuo siekiama integruoti į visuomenę asmenis, grįžusius iš įkalinimo įstaigų.
Susitikimą su bendruomene inicijavo miesto politikai, apsilankę kituose fondo steigėjo Vladimiro Karpovo įrengtuose objektuose: Ginkūnuose esančiose Lietuvos krikščioniško labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija“ ir Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė “AGAPAO“ Romučių kaime.
„Norėjome pamatyti, kaip Vladimiras Karpovas vykdo kitus projektus, kaip prižiūri patakpas, ką kalba šalia šių objektų gyvenantys žmonės. Įspūdis labai geras. Aš neprieštaraučiau, kad nuteistųjų integracijos centras įsikurtų būtent Žemaitės gatvėje“, — “Šiaulių kraštui“ sakė Šiaulių vicemerė Danguolė Martinkienė.
Politikė tikino, kad nuteistieji šiame centre negyventų, nes yra sudaryta sutartis su Nakvynės namais, kur grįžę iš įkalinimo įstaigų asmenys gali apsigyventi.
Bijo, kad didės nusikalstamumas
„Šiaulių kraštas“ rašė, kad patalpų Žemaitės gatvėje 71 politikai fondui neišdrįso skirti, nes gavo 65 gyventojų parašus, kad jie nepageidauja tokios kaimynystės.
Pasak V. Karpovo, įkurtame nuteistųjų integracijos centre būtų teikiama psichologinė, teisinė pagalba, organizuojami bendrųjų įgūdžių mokymai. Dirbtų ir socialiniai darbuotojai, padedantys integruotis nuteistiesiems į visuomenę, susirasti darbą.
Panašių integracijos ir mokymo centrų yra Vilniuje bei Kaune.
„Nuteistas, kaip ir bet koks žmogus, — turi teisę į parką, į miestą, į žolę. Jei mes tų teisių nepaisysime, jie toliau eis nusikaltimo keliu“, — svarsto V. Karpovas.
Anot jo, kiekvienais metais iš įkalinimo įstaigų grįžta 500 nuteistųjų. „Turim padėti integruotis į visuomenę. Kitaip vagysčių ir žmogžudysčių tik daugės, gyvensime nusikaltimo zonoje“, — sakė V. Karpovas.
Padėti reikia, bet ne čia
Žemaitės gatvės gyventojas Algirdas Levickis teigia nepritariantis centro steigimui: „Visi kaimynai priešinasi. Juk turi būti sąlygos tam kažkokios — tvora ar kažkas... Pas mus anūkai atvažiuoja, kiemuose žaidžia...“.
Tos pačios gatvės gyventojos Marytės Vilkienės žodžiais, rajonas ir taip nesaugus: „Matot, visur šiukšlynai, turginiai, benamiai žmonės vaikšto. Tarp degradavusių būdami nuteistieji negalės pasikeisti“.
Jos nuomone, „reikia padėti žmonėms pasikeisti, bet ne čia“.
„Šansą reikia suteikti, negalime atstumti — jie tokie pat žmonės“, — kitą nuomonę išsakė kitas gyventojas, bet nedrįsę viešinti savo pavardės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PASTATAS: Šiame pastate galėtų įsikurti Nuteistųjų integravimo į darbo rinką mokymo centras. Iki rudens patalpos oficialiai priklauso Jono Laužiko specialiajai mokyklai.
NUOMONĖ: Žemaitės gatvės gyventojas Algirdas Levickis nepritaria centro įsikūrimui.
VIETA: Marytė Vilkienė mano, kad nuteistiesiems šiame rajone pasikeisti nepavyks — rajonas esąs nesaugus.
