Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je me­ni­nin­kė ta­pė vei­dus

Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je me­ni­nin­kė ta­pė vei­dus

Šiau­lių ra­jo­no kai­me gy­ve­nan­ti vi­zua­laus me­no kū­rė­ja Lau­ra Guo­kė sa­vo dar­bais ak­tua­li vi­sam pa­sau­liui. Tapusi prestižiškiausio pasaulyje portretų konkurso „BP Portrait Award 2016“ laureate „BP Travel Award 2016“ kategorijoje, menininkė Ritsonos pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Grai­ki­jo­je kū­rė si­rų ir jiems pa­de­dan­čių sa­va­no­rių po­rtre­tus.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Ne­se­niai grį­žo­te iš kū­ry­bi­nės ke­lio­nės į pa­bė­gė­lių sto­vyk­lą Grai­ki­jo­je. Ką ten vei­kė­te?

– Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­riuo nea­be­jo­jau ten vyk­da­ma, kad ši pa­tir­tis pa­keis ma­no gy­ve­ni­mą. Iš­vy­ka bu­vo gau­si įspū­džių, in­ten­sy­vių iš­gy­ve­ni­mų. Įsi­mi­nė di­džiu­liai kont­ras­tai – nuo­sta­bi Grai­ki­jos gam­ta pri­glau­du­si pa­bė­gė­lių sto­vyk­las.

Rit­so­nos pa­bė­gė­lių sto­vyk­la įkur­ta vi­du­ry­je nie­kur. Tuš­ti lau­kai, ku­riuo­se au­ga alyv­me­džiai, ap­leis­ti fab­ri­kai, iš ku­rių tik ke­le­tas vei­kian­čių. Dir­bau mais­to pa­skirs­ty­mo punk­te. Ten tris kar­tus per die­ną yra iš­duo­da­mas mais­tas.

Sto­vyk­lo­je per 300 pa­la­pi­nių ir vis at­vyks­ta nau­ji žmo­nės.

– Ar leng­vai pa­vy­ko įgy­ti po­rtre­tuo­ja­mų žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą, už­megz­ti su jais ry­šį?

– Da­lin­da­ma mais­tą su­si­pa­ži­nau su žmo­nė­mis. Be­veik vi­si sa­va­no­riai yra už­sie­nie­čiai. Ka­dan­gi kar­tu dir­bo­me, su­si­kal­bė­ti, paaiš­kin­ti, ko­dėl čia at­vy­kau, pro­ble­mų ne­ki­lo. Kiek sun­kiau su pa­bė­gė­liais – jų ang­lų kal­bos ži­nios mi­ni­ma­lios, ki­ti vi­siš­kai ne­kal­ba. Lais­vu nuo sa­va­no­ria­vi­mo lai­ku tie­siog vaikš­čio­jau po sto­vyk­lą.

Sto­vyk­los gy­ven­to­jai – pa­pras­ti, mie­li žmo­nės. Pir­miau­sia ma­tai jų skaus­mą, bend­rau­da­mas jį su­vo­ki dar la­biau. Jie ro­do sa­vo su­griau­tų na­mų Si­ri­jo­je fo­tog­ra­fi­jas, gy­ve­ni­mą, ku­rį gy­ve­no prieš ka­rą. Ara­bų kal­bos ne­mo­kė­jau, su­si­kal­bė­jo­me emo­ci­niu lyg­me­niu. Gan daž­nai kiek­vie­nas sa­vo kal­ba, bet su­pra­to­me vie­nas ki­tą.

Pa­ma­tę anks­tes­nius ma­no dar­bus, ypač vy­res­ni žmo­nės, daug dis­ku­tuo­da­vo tar­pu­sa­vy­je. Jiems jie pa­ti­ko. Gal­būt dėl to už­megz­ti ry­šį pa­vy­ko. Jie ma­ne pa­si­rin­ko – ne aš juos.

– Ko­kį įspū­dį pa­li­ko gy­ve­ni­mas pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je?

– Lau­ki­mas. Žmo­nės gy­ve­na lau­ki­mu. Vi­si lau­kia po­kal­bio dėl pi­lie­ty­bės ga­vi­mo, ku­ris vyks­ta Atė­nuo­se, ži­nios į ku­rią ša­lį vyks.

Vie­nos šei­mos gal­va Mu­ha­me­das, ku­rios na­rių po­rtre­tus ku­riu, sa­kė, kad jiems yra svar­bu kur nors įsi­kur­ti. Il­gi­si pa­sto­vaus gy­ve­ni­mo, kad vai­kai ga­lė­tų vėl lan­ky­ti mo­kyk­lą, bū­tų ra­mu.

Jų šei­ma jau sep­ty­nius mė­ne­sius sto­vyk­lo­je. Ar­tė­ja žie­ma, lie­tui ly­jant į pa­la­pi­nes ver­žia­si van­duo. Jos kaž­kiek pa­kel­tos ant me­di­nių pa­le­čių, ta­čiau tai ne vi­sa­da pa­de­da. Va­sa­ros me­tu na­gin­gi vy­rai su­si­konst­ra­vo ven­ti­lia­to­rius, ku­rie šiek tiek ma­ži­no karš­tį. Kuo­met lan­kiau­si sto­vyk­lo­je, rug­sė­jo mė­ne­sį tem­pe­ra­tū­ra sie­kė 39 laips­nius.

Drą­ses­ni, leng­viau bend­rau­jan­tys sto­vyk­los gy­ven­to­jai pra­šo sa­va­no­rių pa­gal­bos, kad šie jiems at­vež­tų tam tik­rų daik­tų. Juos su­re­mon­tuo­ja ir tu­ri šal­dy­tu­vus, kai ku­rios šei­mos ir te­le­vi­zo­rius.

Mu­ha­me­das puo­se­lė­ja pui­kų dar­žą, ku­ria­me au­ga cu­ki­ni­jos, pu­pe­lės, svo­gū­nai, apel­sin­me­dis, ki­ti au­ga­lai.

Ne­ma­žai žmo­nių sa­vo gim­to­jo­je ša­ly­je stu­di­ja­vu­sių hu­ma­ni­ta­ri­nius moks­lus: su­si­pa­ži­nau su dai­ni­nin­kais, mu­zi­kan­tais. Chal­ki­do­je, esan­čio­je už 20 km nuo sto­vyk­los, jie jau ke­lis kar­tus yra dai­na­vę, gro­ję kon­cer­tuo­se kar­tu su vie­ti­niais gy­ven­to­jais.

Žmo­nės sto­vyk­lo­je itin drau­giš­ki, mie­li, vai­šin­gi. Nep­raei­si pro ša­lį tik pa­si­svei­kin­da­mas – tu­ri pri­sės­ti, jie vai­ši­na, kuo tu­ri.

Pas­ku­ti­nį va­ka­rą prieš iš­vyks­tant iš sto­vyk­los vie­na šei­ma man ga­mi­no va­ka­rie­nę. Bu­vo liūd­na iš­vyk­ti, skau­du, nes nie­kuo ne­ga­li pa­dė­ti.

– Ar tu­rė­jo­te ko­kių išanks­ti­nių nuo­sta­tų apie pa­bė­gė­lių pro­ble­mą prieš va­žiuo­da­ma į kū­ry­bi­nę sto­vyk­lą?

– Tu­rė­jau tik abe­jo­nių, ku­rios bu­vo vei­kia­mos Lie­tu­vo­je esan­čių žmo­nių. Jų išanks­ti­nės nuo­sta­tos, vėl­gi, for­muo­ja­mos ne­tiks­lios in­for­ma­ci­jos me­di­jo­se. Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je psi­cho­lo­gi­niu at­žvil­giu yra daug sau­giau ne­gu dau­ge­ly­je mū­sų itin kul­tū­rin­gų įstai­gų...

Po iš­vy­kos vy­ku­sio su­si­ti­ki­mo me­tu su Lon­do­no na­cio­na­li­nės po­rte­tų ga­le­ri­jos (NPG) ku­ra­to­riais, pir­mas jų iš­tar­tas sa­ki­nys, per­žiū­rė­jus ma­no su­rink­tą me­džia­gą, bu­vo: „vis­kas ne taip, kaip įsi­vaiz­da­vo­me“. Pas juos yra daug spe­ku­lia­ci­jos ir išanks­ti­nių nuo­sta­tų su­si­ju­sių su pa­bė­gė­liais. Jei­gu vi­si abe­jo­jan­tys ga­lė­tų nu­vyk­ti į sto­vyk­lą ar pa­bend­rau­ti su šiais žmo­nė­mis, ma­nau, pa­keis­tų nuo­mo­nę.

Si­rai la­bai rū­pi­na­si sa­vo šei­mo­mis, yra rū­pes­tin­gi, my­lin­tys tė­vai. Vai­kai ger­bia sa­vo tė­vus. Vie­nin­te­liai gin­čai ky­lan­tys šei­mo­je, kaip man juok­da­ma­sis pa­sa­ko­jo Mu­ha­me­das, kuo­met vy­ras tu­ri dvi žmo­nas. Jo žo­džiais ta­riant „one wi­fe – no pro­blems, two wi­fes – big pro­blems“ (liet. vie­na žmo­na – nė­ra pro­ble­mų, dvi žmo­nos – di­de­lės pro­ble­mos). Šios pro­ble­mos, tik ki­ta­me for­ma­te, pa­žįs­ta­mos ir eu­ro­pie­čiams vy­rams.

– Kuo pa­bė­gė­lių te­ma jums pa­čiai svar­bi, ak­tua­li? Ko­dėl svar­bu apie tai kal­bė­ti?

– Sto­vyk­lo­je, ku­rio­je lan­kiau­si, dar ne­bu­vo nė vie­no lie­tu­vio. Vi­si dis­ku­tuo­ja apie ne­drau­giš­kas pa­bė­gė­liams ša­lis. To­kie at­ro­do­me žmo­nėms, ku­rių vie­to­je bet ka­da ga­li­me at­si­dur­ti pa­tys.

Tu­rė­tu­me ne­pa­mirš­ti žiau­rių, pro­tų ne­su­vo­kia­mų pa­tir­čių, ku­rias iš­gy­ve­no mū­sų se­ne­liai, tė­vai, trė­mi­mų ir so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tu. Jei­gu ne­ga­li­me pa­dė­ti pa­bė­gė­liams, bent jau ne­ken­ki­me.

Pa­bė­gė­lių po­rtre­tais no­riu pa­ro­dy­ti trau­mą, ne­gan­das, ku­rias jie pa­ty­rė. Vil­tis, ku­rias šie žmo­nės puo­se­lė­ja, kaip ir kiek­vie­nas iš mū­sų.

Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se už­stri­gę žmo­nės liu­di­ja, kaip Va­ka­rų ša­lių vy­riau­sy­bės klys­ta. Ki­ta ver­tus, žmo­nės nė­ra pa­mirš­ti. Hu­ma­ni­ta­ri­nių or­ga­ni­za­ci­jų tei­kia­ma pa­gal­ba sto­vyk­lo­se yra tai, kuo mū­sų vi­suo­me­nės ga­li di­džiuo­tis. Taip pat iš vi­so pa­sau­lio ten vyks­tan­tys žmo­nės, ku­rie be at­ly­gio dir­ba sun­kius sta­ty­bos, svei­ka­tos ap­sau­gos, dau­ge­lį ki­tų dar­bų.

– Kaip at­ro­do nau­jo­jo pro­jek­to kū­ry­bi­nis pro­ce­sas?

– Šiuo me­tu to­bu­li­nu es­ki­zus po­rtre­tams. Sto­vyk­lo­je su­si­pa­ži­nau su daug dau­giau žmo­nių, nei ga­lė­siu su­kur­ti po­rtre­tų ga­le­ri­jai. Jau­čiu įsi­pa­rei­go­ji­mą nu­siųs­ti kiek­vie­nam bent ne­di­de­lį es­ki­zą.

Dar­bų at­li­ki­mo tech­ni­ka pa­kan­ka­mai de­ta­li, nes po­rtre­tuo­ja­mi pa­pras­ti žmo­nės, ku­rie, ti­kė­ti­na, ne­sup­ras­tų, ko­dėl jų fi­gū­ra de­for­muo­ta, vei­de at­si­ra­do ryš­ki disp­ro­por­ci­ja, o no­sis ža­lios ar mė­ly­nos spal­vos. Taip ku­riu tam, kad re­zul­ta­tas ten­kin­tų ne tik ma­ne, bet ir dar­bų he­ro­jus.

Taip pat bend­rau­ju su sa­va­no­riais. La­bai ma­lo­nu, kad jie lau­kia bū­si­mo­sios eks­po­zi­ci­jos, ža­da nu­vyk­ti jos ap­žiū­rė­ti.

– Kar­tais sa­ko­ma, kad ki­tų žmo­nių po­rtre­tuo­se me­ni­nin­kas už­fik­suo­ja da­le­lę sa­vęs. Kiek jū­sų pa­čios yra ki­tų žmo­nių po­rtre­tuo­se?

– Lie­tu­viš­ka pa­tar­lė – ne­spręsk apie kny­gą iš jos vir­še­lio. Ara­bų tau­tos sa­ko at­virkš­čiai: kaip el­gie­si – taip ir at­ro­dai. Ga­li­ma sa­ky­ti, esu tai, ką ku­riu.

Port­re­tais kal­bu apie gy­ve­ni­mo tra­pu­mą, mir­tį, gro­žį, ieš­kau in­for­ma­ci­jos, ku­riai žmo­gaus šir­dis jau­čia di­džiu­lį al­kį vi­są gy­ve­ni­mą. Me­ni­nin­kas tik įran­kis, ku­riam pa­de­dant ne­ma­žai įvai­rių tau­ty­bių žmo­nių pa­ma­to Pet­rą, Eri­ką, juos pa­žįs­ta. Vė­liau pa­žins Mu­ha­me­dą su šei­ma, su­ži­nos jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

Aš ieš­kau at­sa­ky­mų į man ky­lan­čius klau­si­mus. Ieš­kau jų Lie­tu­vos kai­me, ieš­ko­jau pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je, vė­liau ieš­ko­siu ki­tur. Man se­ka­si – ran­du žmo­nes, ku­rie at­sa­ko į tuos klau­si­mus, ku­riuos pa­ti sau vis už­duo­du.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Grai­ki­jo­je, Rit­so­nos sto­vyk­lo­je, glau­džia­si pa­bė­gė­liai – sto­vyk­lo­je yra dau­giau nei trys šim­tai pa­la­pi­nių. Va­sa­rą jas ke­pi­na karš­tis, žie­mos se­zo­nu lie­ja van­duo.

Lau­ra Guo­kė pie­šia es­ki­zus prie vie­no iš Rit­so­nos pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je esan­čio gra­fi­čio, ku­rį su­kū­rė vie­nos šei­mos, ku­ri jau yra iš­vy­ku­si ir įsi­kū­ru­si Grai­ki­jo­je, šei­mos na­rys.

Vie­nas iš sto­vyk­los gy­ven­to­jų, me­ni­nin­kės Lau­ros Guo­kės pie­šia­mas darbš­tu­sis Mu­ha­me­das dar­buo­ja­si sa­vo dar­že.

Me­ni­nin­kės Lau­ros Guo­kės ant dro­bės tam­so­je švy­tin­čiais da­žais ta­py­ti žmo­nių po­rtre­tai kai ku­riems pri­me­na fo­tog­ra­fi­jas. Nuot­rau­ko­se – dar­bai iš cik­lo „Lie­tu­vos kai­me“.

Lau­ros Guo­kės dar­bas „Pet­ras“ šie­met lai­mė­jo pres­ti­ži­nia­me po­rtre­tų kon­kur­se „BP Port­rait Award 2016“ , ka­te­go­ri­jo­je „Tra­vel“. Pet­ro po­rtre­tas šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­mas Us­her ga­le­ri­jo­je Lin­kol­ne.

Šiau­lių ra­jo­no kai­me gy­ve­nan­ti me­ni­nin­kė Lau­ra Guo­kė kai­me at­ran­da ty­lą, ra­my­bę, lai­ką sa­vi­ref­lek­si­jai, čia iš­si­gry­ni­na ge­riau­sios kū­ry­bi­nės idė­jos.

Je­le­na Lat­ga­les LAIKS nuo­tr.

Vie­no po­rtre­to su­kū­ri­mui Lau­ra Guo­kė ski­ria 2–3 mė­ne­sius, be­veik kas­dien bent 8 va­lan­das dir­ba vi­siš­ko­je tam­so­je, švie­čiant spe­cia­lioms lem­poms – tą lai­ką bū­na įsi­my­lė­ju­si kiek­vie­ną iš po­rtre­tuo­ja­mų­jų.