Naujausios
Padėkime vaikui įveikti nežinios baimę
Mažiau nei po mėnesio – naujieji mokslo metai. Ar žinote, kad jūsų vaikui, ypač jei jis pirmokas, tai nemenkas stresas: juk įžengia į nepažįstamą pasaulį, kuriame svetimi žmonės ir griežtos taisyklės.
„Padėkite savo atžalai", – sako šiaulietė psichologė Vaida ŠARAUSKIENĖ. Ji pataria, į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ruošdami mažąjį šeimos narį naujam jo gyvenimui etapui.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Pradžių pradžia
– Taigi, nuo ko ir kada derėtų pradėti vaiką pratinti prie minčių apie mokyklą?
– Likus maždaug savaitei iki naujos mokslo metų pradžios būtų naudinga šeimoje kartu su vaiku aptarti, kas ir kaip keisis jo kasdienėje veikloje. Tuomet, atėjus pirmai rugsėjo savaitei, nebebus netikėtų staigmenų – viskas vyks taip, kaip buvo aptarta.
Suaugusieji, turėdami daugiau įgūdžių, turi padėti susiplanuoti dienotvarkę būsimam mokiniui. Numatytos taisyklės, pareigos, rutina vaikui suteikia aiškumo, saugumo jausmą. Būtų šaunu, jei šiame režimo „kūrime“ dalyvautų ir pats vaikas, prisiimtų dalį atsakomybės už tai. Svarbu, kad vaikas būtų įtrauktas į savo dienotvarkės planavimą, kaip į kažką smagaus. Dažnai tėvai linkę „nuleisti taisykles iš viršaus“, tada, kai nebelieka pasirinkimo laisvės, laiko vaiko pomėgiams, tokios dienotvarkės mažiau laikomasi.
Pradėti vaikams ruoštis į mokyklą reikia ne paskutinę dieną, o likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios. Visų pirma jie turi eiti miegoti anksčiau kuo panašesniu laiku, kad priprastų prie laukiančių dienos režimo pasikeitimų. Miego režimas tampa vaikų įprasta rutina. Pradėjus lankyti ar sugrįžus į mokyklą vaikai nepatiria didesnių sunkumų einant miegoti, keliantis anksti rytą.
Artėjant mokslo metų pradžiai, vaikas kartu su tėvais turėtų dalyvauti perkant mokyklos reikmenis, išsakyti savo nuomonę, pats prisidėti prie mokyklinių prekių rinkimosi. Taip mokyklai jis pasiruošia psichologiškai. Tėvams visada rekomenduoju kartu su vaiku apžiūrėti mokyklines prekes, aptarti kam jos reikalingos, kur bus naudojamos, kaip dažnai perkamos naujos.
Būtų šaunu, jei pradėdamas lankyti mokyklą vaikas spėtų susipažinti su būsima mokytoja, aplankytų mokyklą, klasę, kartu su tėvais pasivaikščiotų mokyklos koridoriais.
Taip pat svarbu nuspręsti, kaip vaikas pasieks mokyklą, jį lydės ar ne. Natūralu, kad daugelis tėvų su baime išleidžia savo vaikus iš namų, jaudinasi dėl jų kelionės viešuoju transportu ir pan. Apie tai būtina kalbėtis šeimoje dar prieš prasidedant mokslo metams.
Kartu su vaiku galima pabandyti įveikti maršrutą nuo namų iki mokyklos pėsčiomis ar kitu pasirinktu būdu, atsakyti į vaikui kylančius klausimus.
Pirmoje klasėje ar pakeitus mokyklą, tėvams rekomenduoju kartu su savo atžala nusibraižyti žemėlapį nuo namų iki mokyklos, būrelių (ten susižymime stoteles, autobusų grafiką, gatves). Reikėtų su vaiku aptarti, kaip derėtų elgtis situacijose, kai užkalbina nepažįstamas žmogus, kažką siūlo ir pan.
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą ir nespėjus adaptuotis jos aplinkoje (bent jau keletą pirmųjų savaičių), siūlau palydėti savo vaikus iki mokymo įstaigos. Taip jie jaučiasi saugesni, mažiau nerimauja, įgyja naujų įgūdžių, savarankiškumo.
Svarbiausia – įsiklausyti į vaiką
– Į kokius dalykus reikėtų tėvams atkreipti dėmesį?
– Pradėti ruošti savo vaiką mokyklai reikėtų anksčiau, nei jam sueis septyneri. Prieš mokyklą vaikai būna lankę paruošiamąją grupę ir jau turi savo supratimą, kas yra mokymasis, taisyklės mokyklos aplinkoje.
Pastebiu, kad tėvai, ruošdami vaikus mokyklai, didžiausią dėmesį kreipia mokydami juos pažinti raides, skaičius, dažnai jau skatindami juos skaityti, atlikti elementarius matematinius veiksmus. Toks paruošimas nėra labai svarbus, nes viską vaikas išmoks pirmoje klasėje. Daug svarbiau – parengti vaiką naujai jo laukiančiai socialinei aplinkai.
Vienas svarbiausių dalykų ruošiantis mokyklai – vaiko sugebėjimas atsiskirti nuo tėvų ir likti mokyklos aplinkoje su bendraamžiais, mokytoja, išsakyti ir išgirsti ką sako kiti, bendradarbiauti žaidžiant, dalytis.
Klausiant vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, derėtų nepamiršti paklausti ne tik apie tai, ką veikė, ko išmoko, kaip buvo įvertintas, tačiau kartu, kaip sekėsi draugauti, ar nutiko dalykų, kurie sukėlė džiugesį, nerimą ir pan.
Pastebiu, kad dažnai tėvai daugiausiai dėmesio skiria pasiekimams mokykloje, pamiršdami, kad didžiąją laiko dalį vaikas praleidžia tarp kitų klasės draugų bendraudamas, žaisdamas, kartais net krėsdamas išdaigas.
Konsultuodama tėvus, vesdama jiems mokymus, visada pabrėžiu, jog, pradėdamas lankyti mokyklą, vaikas susiduria su nauju pasauliu, kartais net pajuokauju, kad jis palieka namų šiltnamį. Iki tol, gyvenant namuose, nebuvo kritiškai vertinami jo atlikti darbeliai, užduotys. Vaikas girdėdavo gražius, jį palaikančius, paskatinančius žodžius, pagyrimus, visi džiaugdavosi jo parašytais skaičiais, sudėtais pagaliukais ir pan. Mokykla – ta aplinka, kur vaikas bus vienaip ar kitaip vertinamas, dažnai net lyginamas su kitais, jis išgirs pastabų (dažnai jam nemalonių).
Nauja mokyklinė aplinka suteikia ne tik naujų draugų ratą, tačiau ir įneša konkurenciją į mažo vaiko gyvenimą. Vienas svarbiausių tėvų uždavinių – tinkamas socialinis vaiko parengimas. Tėvai turi stebėti, kiek jų vaikas socialiai drąsus, t.y. kaip jam sekasi prieiti užkalbinti bendraamžį, paprašyti pagalbos, kokiu būdu išreiškia savo emocijas (tiek teigiamas, tiek neigiamas).
Tenka konsultuoti vaikus, kurie pradėję lankyti puikiai skaito, rašo, atlieka aritmetinius veiksmus, tačiau bijo eiti į mokyklą, nes nėra socialiai jai pasiruošę, sunkiai sekasi užmegzti draugystę, prisitaikyti tarp bendraamžių.
Jei vaikui sunkiau sekasi susidraugauti su kitais bendraklasiais, galima jį pamokyti, kaip prieiti prie jam patinkančio vaiko ir jį užkalbinti. Taip pat reikėtų pasikalbėti su vaiku ir apie tai, kad gali būti atvejų, kada klasės draugas nesutiks su juo pažaisti, nenorės bendrauti. Vaikui galima paaiškinti, kad jis nieko blogo nepadarė, būna įvairių žmonių, jie gali išgyventi skirtingas emocijas (liūdesį, pyktį) ir jis susiras kitų draugų.
– Kokias klaidas dažniausiai daro tėvai?
– Prieš žengiant į pirmąją klasę vaikui galima formuoti mokymosi patirtį, pavyzdžiui, žaidžiant lavinamuosius žaidimus: konstruojant, klijuojant paveikslėlius ir pan. Tai yra puikus mokymasis, kadangi vaikas veikia pagal planą.
Kartais tėvai, intensyviai ruošdami vaiką mokyklai, kartu su juo pereina pirmos klasės kursą. Pasitaiko vaikų, kurie į pirmą klasę jau ateina „viską“ mokėdami, jiems leisti laiką mokyklos suole tampa nuobodu. Žinoma, svarbu palengvinti vaiko adaptaciją, suteikti elementarių žinių, stengiantis palengvinti jo mokymąsi, bet tą reikia daryti su saiku. Pagrindinė varomoji vaiko jėga mokykloje – atrasti mokymosi, atradimo džiaugsmą.
Pradedant lankyti mokyklą labai svarbus pačių tėvų požiūris į mokymąsi, mokyklą. Nereikia vaiko gąsdinti. Kartais pačių tėvų patirtis mokykloje buvo nesėkminga ir jie tai perduoda savo atžalai. Tačiau tėvai kartais pamiršta, kad jų vaikas kitokia asmenybė, jis turės kitą mokytoją, jį sups kiti vaikai. Tėvams svarbu savo atžalai išaiškinti, jog turint sunkumų mokykloje, jis visada gali kreiptis į juos. Dažnai kalbėdami su vaiku patys tėvai savo atžalą tarsi užprogramuoja, jog mokykloje bus sunku, teks anksti keltis, mokys pikta mokytoja, kuri užduos namų darbų, baigsis katino dienos ir t.t. Tokie tėvų žodžiai dažnai verčia vaikus jaustis dar nestabiliau, nesąmoningai formuoja neigiamą nuostatą mokyklos atžvilgiu.
Kartais paklausiu vaikų, dėl kokių priežasčių jie nenori eiti į mokyklą. Pasakymas, kad „aš nenoriu“ nereiškia tikrojo nenoro ją lankyti. Dažnai pastebiu, kad jų lūpomis kalba ne jie patys, o tėvų nuomonė, neigiamas požiūris mokyklos atžvilgiu.
– Kaip bendrauti su vaiku, būsimu mokiniu?
– Konsultuodama vaikus pastebiu, kad jie jautriai išgyvena tėvų išreiškiamą kritiką dėl mokymosi rezultatų, nesutarimų su bendraamžiais, kitų mokykloje patiriamų problemų. Dažnai tėvai ištaria tokius žodžius pavyzdžiui, „čia ne problema“, „nepergyvenk dėl niekų“, „nieko čia neatsitiko“, „būk linksmas“, „negali būti liūdnas“. Dėl šių priežasčių vaikas gali pasijusti silpnas, nuvertinti save, ilgainiui atsirasti uždarumas, nes jis ir jo sunkumai – neįdomūs, yra ignoruojami.
Svarbu nemenkinti, nekritikuoti, neneigti atžalos išgyvenamų jausmų, skirti pakankamai dėmesio problemų išsiaiškinimui, atspindėti rūpestį, savo ir vaiko jausmus, pavyzdžiui, „matau, kad esi susirūpinęs“, „įsivaizduoju, kaip supykai“, „džiaugiuosi, kad man tai papasakojai“, „gali visada manimi pasitikėti“, „įsivaizduoju, kaip tau tai buvo svarbu“ ir pan.
Jei vaikas pradeda lankyti mokyklą, tačiau išreiškia nenorą eiti į ją, svarbu išsiaiškinti priežastis, dėl kurių atsirado toks atmetimas. Priežasčių tam atsirasti gali būti daug ir įvairių. Galbūt jį atstumia draugai, vyksta patyčios, jam nesiseka mokytis, sunku išsėdėti, sukaupti dėmesį, jis pervargsta, nesutaria su mokytoja, turi specialiųjų poreikių. Svarbu išsiaiškinti vaiko nuomonę, kokį sunkumų sprendimą mato jis pats, tada kartu su vaiku stengtis padėti įveikti esamas problemas.
Dažnai prieš pradėdami lankyti mokyklą vaikai išgyvena daug baimių. Galime kiekvienas prisiminti tą jausmą, kai pakeičiame darbą. Su vaikais vyksta kažkas panašaus. Vaikai išgyvena dėl nepažįstamų žmonių, naujos aplinkos, elgesio ribų. Todėl svarbus tėvų uždavinys vaikui paaiškinti, kas yra mokykla, kuo ji naudinga, ką joje reikės veikti. Svarbu visa tai paaiškinti pabrėžiant gerąsias mokyklos puses, pavyzdžiui, kad mokykloje bus šaunu, susiras naujų draugų, išmoks įdomių dalykų ir pan.
Pasitaiko atvejų, kada pradėjus mokyklą prasideda įvairūs vaiko sveikatos sutrikimai: jis negali užmigti, gali prasidėti šlapinimasis (ko anksčiau nebuvo), skaudėti pilvuką, galvą, sukilti temperatūra. Šios problemos dažnai kyla dėl vaiko gyvenime įgyto naujo mokinio statuso. Vyksta pokyčiai, kurie sukelia didelį stresą ir įtampą, išbalansuoja vaiko organizmą
Ruošiantis keliauti į mokyklą reikėtų su vaiku pasikalbėti, pasistengti suprasti, kaip jis įsivaizduoja mokyklą, kas jam atrodo svarbu, kelia baimę, rūpestį, ko norėtų ir pan.
Dažnai bendraudama su būsimų pirmokėlių tėvais rekomenduoju žaisti situacinius žaidimus, pavyzdžiui, mokyklą, pasitelkiant gyvūnų, žmonių figūrėles. Kurdamas vaikas nesąmoningai parodo savo baimes, emocijas, gali save išreikšti skirtinguose vaidmenyse, geriau išmoksta suprasti kitus, spręsti sunkumus, ugdo socialinio bendravimo įgūdžius.
Adaptacijos mokykloje trukmė labai priklauso nuo konkretaus vaiko, jo temperamento, asmeninių gebėjimų, individualių polinkių. Dažniausiai per pirmuosius du mėnesius vaikai adaptuojasi ir pripranta prie klasės aplinkos, naujos mokytojos, klasės draugų, kelionės į mokyklą ir pan. Jeigu taip neatsitinka, visada galima pasitarti ir konsultuotis su specialistais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Psichologė Vaida Šarauskienė: „Tik nuoširdžiai bendraujant su vaiku, tariantis galima išspręsti daugelį problemų, reikia tik noro.“
