Padėti kitiems – ne žygdarbis, o būtinybė

Pa­dė­ti ki­tiems – ne žyg­dar­bis, o bū­ti­ny­bė

„Ne­si­jau­čia­me iš­skir­ti­niai. Nie­ko ypa­tin­go ne­da­ro­me“, – sa­ko Šiau­lių ra­jo­no Ku­žių se­niū­ni­jos No­ru­tai­čių kai­mo gy­ven­to­ja Ka­ro­li­na Klei­no­tai­tė Go­rod­ni­čen­ko.

O iš­ties bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ant to­kių žmo­nių kaip Ka­ro­li­na ir jos su­tuok­ti­nis Il­ma­ras lai­ko­si pa­sau­lis. Jau ta­pę tra­di­ci­ja, kad Šiau­lių dar­bo bir­žos spe­cia­lis­tės ir vers­li­nin­ko šei­ma me­tai iš me­tų da­li­ja­si ge­ru­mu su ma­žiau tu­rin­čiais.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

No­ri­me pa­dė­ti ty­liai

Ka­ro­li­na kuk­li: jo­kių žyg­dar­bių su vy­ru Il­ma­ru jie ne­da­ro, tik kar­tais pri­si­de­da prie vie­nos ki­tos šei­mos gau­ses­nio sta­lo.

Su­tuok­ti­niai per di­džią­sias me­tų šven­tes – Ka­lė­das – pri­per­ka ska­nės­tų ke­lioms ra­jo­no, o kar­tais ir šei­moms iš to­liau. Pa­de­da pa­gal ga­li­my­bes, daž­niau­siai mais­to pro­duk­tais, sal­du­my­nais.

Rink­da­ma do­va­nos krep­še­lį mo­te­ris kiek­vie­ną­syk at­sa­kin­gai vis­ką ap­mąs­to. Sa­ko pa­pras­tai per­kan­ti tai, ką ir pa­ti no­rė­tų ma­ty­ti ant sa­vo šei­mos šven­ti­nio sta­lo. Bū­ti­nai įde­da la­ši­šos, aukš­čiau­sios rū­šies deš­ros, eg­zo­ti­nių vai­sių, sil­kės (ko­kios Kū­čios be jos!), sal­dai­nių, sau­sai­nių.

To­kių rin­ki­nu­kų Ka­ro­li­na pa­pras­tai su­komp­lek­tuo­ja apie pen­ke­tą. Do­va­nos – kas­met vis ki­toms šei­moms.

„No­rim vis­ką da­ry­ti ty­liai, ne dėl pa­si­gar­si­ni­mo pa­de­da­me. Ne­rei­kia, kad mū­sų pa­var­dė skam­bė­tų, – sa­ko jau­na mo­te­ris. – O ir pa­gal­ba mū­sų ne­ženk­li“.

Vie­šai kal­bė­da­ma apie pa­ra­mą sve­ti­mam, K. Go­rod­ni­čen­ko bi­jo bū­ti ne­tei­sin­gai su­pras­ta.

Įk­ve­pian­ti is­to­ri­ja

Prieš še­še­rius me­tus į Šiau­lių dar­bo bir­žos spe­cia­lis­tės K. Klei­no­tai­tės-Go­rod­ni­čen­ko ka­bi­ne­tą užė­jo mo­te­ris. Ji pa­si­tei­ra­vo dėl jai pri­klau­san­čios be­dar­bės iš­mo­kos.

Žo­dis po žo­džio mo­te­rys iš­si­kal­bė­jo. Klien­tė spe­cia­lis­tei pa­si­guo­dė, kad ser­ga on­ko­lo­gi­ne li­ga – dėl jos ir ne­te­ko va­ly­to­jos dar­bo, kad pi­ni­gų jai rei­kia sku­biai ope­ra­ci­jai, kad vie­na au­gi­na anū­ką.

Is­to­ri­ja taip su­jau­di­no Ka­ro­li­ną, kad ji nu­spren­dė pa­dė­ti fi­nan­siš­kai. Šiau­lie­tė grei­tai bu­vo ope­ruo­ta. Dar ke­le­rius me­tus ko­vė­si su li­ga. Go­rod­ni­čen­kų šei­ma pi­ni­gais tą mo­te­rį rė­mė ir dar ke­lis kar­tus.

„Ža­vė­jo, kad ji to­kia švie­si ir neiš­pa­sa­ky­tai kuk­li. La­bai tvar­kin­ga, nors na­muo­se net skal­bi­mo ma­ši­nos ne­tu­rė­jo“, – pa­sa­ko­ja Ka­ro­li­na.

Šian­dien tos mo­ters jau ne­bė­ra... Li­ko anū­kas. Jis stu­di­juo­ja me­di­ci­ną, da­bar jau tre­čia­me kur­se, sva­jo­ja bū­ti kar­dio­chi­rur­gu. Rė­mė­jai su vai­ki­nu pa­lai­ko ry­šį. Ta­čiau kuk­lias pa­ja­mas tu­rin­tis vai­ki­nas pa­gal­bos at­si­sa­ko, tvir­ti­na ga­lin­tis iš­si­vers­ti iš to, ką tu­ri.

Ši be­veik še­še­rių me­tų is­to­ri­ja Go­rod­ni­čen­kų – Dar­bo bir­žos spe­cia­lis­tės Ka­ro­li­nos ir tvo­rų ga­my­bos vers­lą tu­rin­čio Il­ma­ro – šei­mą įkvė­pė ne­sus­to­ti. Pa­si­ta­rė abu ir nu­spren­dė: kol ne­tu­ri sa­vų vai­kų, pa­dės ki­tiems.

Da­bar jų jau ket­ver­tas, ta­čiau ge­ri dar­bai tę­sia­si.

„Ko­dėl ne­pa­si­da­ly­ti, jei­gu yra ga­li­my­bė?“ – šyp­so­si šiuo me­tu vai­ku­tį au­gi­nan­ti Ka­ro­li­na.

Sa­ko, ži­no ne­pri­tek­liaus jaus­mą – prieš dvi­de­šimt­me­tį abu su vy­ru stu­di­ja­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­te, bu­vo sun­ku, te­ko verž­tis dir­žus. Ta­da at­si­ra­do, kas pa­de­da.

Ne­rei­kia ti­kė­tis pa­dė­kos

Sa­ko, daž­nai bū­na taip, kad nu­va­žiuo­ji, pa­duo­di prieš­šven­ti­nės do­va­nos krep­še­lį, ir – nė ačiū.

Pa­dė­kos šei­ma ir ne­si­ti­ki. Jei ti­kė­tų­si, smar­kiai nu­si­vil­tų. Gal ki­ti žmo­nės tie­siog ne­mo­ka gar­siai pa­dė­ko­ti, gal ne­mo­ka įvar­dy­ti, ką jau­čia im­da­mi, o gal tie­siog neįs­kie­py­tos ver­ty­bės, gal al­ko­ho­lis pro­tą su­su­kęs. Pas­ta­rų­jų grei­čiau­siai ne­rem­tų, bet gai­la to­kio­se šei­mo­se au­gan­čių vai­kų.

No­rė­da­mi ty­liai pa­dė­ti su­tuok­ti­niai sa­ko, kad ir pa­rem­ti lin­kę la­biau tuos, ku­rie ne­vaikš­to po so­cia­li­nes įstai­gas, rei­ka­lau­da­mi pa­šal­pų, ne­kei­kia vals­ty­bės, ku­ri esą tu­rė­tų juos iš­lai­ky­ti, o be triukš­mo ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą šiaip taip su­dur­da­mi ga­lus.

„Iš pa­tir­ties ži­nau, kad tie žmo­nės, ku­rie vargs­ta ty­liai, ne­šauk­da­mi, ne­rei­ka­lau­da­mi ir ne­pra­šy­da­mi, iš tie­sų gy­ve­na kur kas sun­kiau ne­gu rėks­niai“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ge­rų, pa­dė­ti no­rin­čių žmo­nių yra la­bai daug – tai liu­di­ja lab­da­ros ak­ci­jų me­tu spė­riai au­gan­čios su­mos.

„Ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ku, kad lie­tu­viai – sa­va­nau­džiai ir pikt­džiu­gos. Esa­me ge­ra, jaut­ri tau­ta, mo­ka­me da­ly­tis“, – sa­ko mo­te­ris. Ji da­ly­vau­ja įvai­riuo­se in­ter­ne­ti­niuo­se pa­gal­bos fo­ru­muo­se.

Ka­ro­li­nos tei­gi­mu, juo­du su vy­ru Il­ma­ru ne vie­ne­rius me­tus bu­vo Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do bei te­le­vi­zi­jos lai­dos „Bė­dų tur­gus“ rė­mė­jai – sa­vus du pro­cen­tus gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio skir­da­vo pa­ra­mai.

To­kių, kaip jie, šyp­so­si mo­te­ris, Lie­tu­vo­je – tūks­tan­čiai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­ro­li­na Klei­no­tai­tė-Go­rod­ni­čen­ko la­bai dė­kin­ga sa­vo vy­rui Il­ma­rui, ku­ris pa­lai­kė jos su­ma­ny­tą pa­gal­bos vargs­tan­tiems žmo­nėms idė­ją.

Ka­ro­li­na ma­no, kad no­ras pa­dė­ti gre­ta esan­čiam tu­ri bū­ti ug­do­mas nuo ma­žens. Ji au­go bū­tent to­kio­je šei­mo­je.