Paminklas atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti

Paminklas atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti

Pa­mink­las at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti

Įvai­rios bend­ruo­me­nės sa­vaip mi­ni Lie­tu­vos vals­ty­bės ju­bi­lie­jų: vie­nos so­di­na par­kus, ki­tos or­ga­ni­zuo­ja kon­fe­ren­ci­jas, tre­čios pa­ger­bia iš jų bend­ruo­me­nių ki­lu­sias as­me­ny­bes, ka­bin­da­mos at­mi­ni­mo len­tas ar dar ki­taip įam­žin­da­mos tai, kas bend­ruo­me­nei at­ro­do svar­biau­sia, ver­tin­giau­sia.

Ge­gu­žių kai­mo bend­ruo­me­nė šiai da­tai at­min­ti nu­ta­rė prie bend­ruo­me­nės na­mų pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Šiais lai­kais pa­mink­lai sta­to­mi ne­daž­nai, o dar re­čiau jie gims­ta bend­ruo­me­nių ini­cia­ty­va.

Įdo­mi pa­ties pa­mink­lo idė­ja – ant ąžuo­lo po­sta­men­to gu­lin­ti at­vers­ta kal­ti­nė me­ta­lo kny­ga, ku­rią sau­go moks­lo ir ži­nių sim­bo­lis – ąžuo­li­nė pe­lė­da.

Kny­gos pus­la­piuo­se įam­žin­ti ne tik Ge­gu­žių bend­ruo­me­nei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai svar­būs var­dai, su­si­ję su vie­nu skau­džiau­sių, o drau­ge ir švie­siau­sių mū­sų tau­tos gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pių – knyg­ne­šys­te. To­dėl čia įrėž­ta Ge­gu­žių dva­ro val­dy­to­jo ba­jo­ro Pliuš­ke­vi­čiaus, švie­suo­lio Po­vi­lo Vi­šins­kio, kal­bi­nin­ko Jo­no Jab­lons­kio, ra­šy­to­jo Bro­niaus Lau­ce­vi­čiaus-Varg­šo, knyg­ne­šių Jo­no Amb­ro­zai­čio (anuo­met va­din­to Šiau­lių Dė­de), An­ta­no Po­vy­liaus, tuo­met dar moks­lei­vių Sta­sio ir Ka­zio Šal­kaus­kių pa­var­dės.

De­ra pri­si­min­ti, kad knyg­ne­šys­tė Lie­tu­vo­je, nors ir sie­ja­ma su vi­su spau­dos drau­di­mo (1864–1904) lai­ko­tar­piu, itin suin­ten­sy­vė­jo, kai užau­go spau­dos drau­di­mo prie­šauš­ry­je gi­mu­si kar­ta, ku­riai la­biau­siai rū­pė­jo tau­tos gy­vy­bin­gu­mo, jos vie­ni­ji­mo klau­si­mai. Pir­miau­sia tai sie­ti­na su Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus leis­ta „Auš­ra“ (1883–1886), vė­liau – su Vin­co Ku­dir­kos „Var­pu“ (1889–1905).

Bū­tent „Var­po“ pe­rio­du suin­ten­sy­vė­ja lie­tu­vių kul­tū­ri­nė ir po­li­ti­nė veik­la Šiau­lių kraš­te. Tai neat­sie­ja­ma nuo gra­fo Vla­di­mi­ro Zu­bo­vo pa­žiū­rų, jo prie­lan­ku­mo lie­tu­vy­bės idė­joms: tai jo Gu­ber­ni­jos dva­ro san­dė­liuo­se sle­pia­ma lie­tu­viš­ka spau­da, tai jo dva­rų pa­tal­po­se vei­kia lie­tu­viš­kos mo­kyk­los, tai juo­se vyks­ta gar­sio­sios Šiau­lių ge­gu­ži­nės, iš es­mės – lie­tu­vių in­te­li­gen­ti­jos su­va­žia­vi­mai. Pa­ga­liau Vla­di­mi­rą Zu­bo­vą mi­ni­me ir kaip vie­ną pir­mų­jų mies­to me­ce­na­tų – jis 1921 me­tais sa­vo rū­mus pa­do­va­nos mies­tui.

Sup­ran­ta­ma, to­kia fi­gū­ra da­rė įta­kos ir mies­to, ir apy­lin­kių vi­suo­me­nei. Jo pa­vyz­džiu vei­kiau­siai rė­mė­si Ge­gu­žių kai­mo ba­jo­ro Pliuš­ke­vi­čiaus šei­ma, ku­ri taip pat rū­pi­no­si lie­tu­viš­kų lei­di­nių slė­pi­mu, o jos vai­šin­gu­mą pa­ju­to ne vie­nas lie­tu­vių kul­tū­ros vei­kė­jas.

Bet grįž­ki­me prie pa­mink­lo idė­jos. Kaip mi­nė­ta, jis skir­tas at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čiui įam­žin­ti. Kaip kny­ga sie­ti­na su vals­ty­bės at­si­kū­ri­mu? Ga­li­mi įvai­rūs svars­ty­mai. Ta­čiau nea­be­jo­ti­na, kad be knyg­ne­šys­tės, be „Var­po“ idė­jų, be in­te­li­gen­ti­jos su­bū­ri­mo ne­bū­tų iš­ki­lu­si ta kar­ta, ku­ri 1918 me­tų va­sa­rio 16-ąją pa­skelbs at­ku­rian­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę. Vals­ty­bės idė­ja skli­do dar iš knyg­ne­šių epo­chos. Jo­je gi­mė mū­sų vals­ty­bės him­nas, jo­je kaip tau­tos (dar ne vals­ty­bės) sim­bo­lis įsi­tvir­ti­no Vy­tis.

Pa­žy­mė­ti­na, kad V. Ku­dir­kos prieš 120 me­tų pa­skelb­ta „Tau­tiš­ka gies­mė“ vė­les­niuo­se lei­di­muo­se jau va­di­na­ma Lie­tu­vos (ar­ba lie­tu­vių) him­nu. Tai­gi – Lie­tu­vos vals­ty­bės dar ne­bu­vo, bet pa­grin­di­nį sim­bo­lį – him­ną – ji jau tu­rė­jo. Ir juo knyg­ne­šių epo­cha tam­pa la­bai svar­bia ne tik mū­sų tau­tos, bet ir vals­ty­bės is­to­ri­jos da­li­mi.

Prof. dr. Gied­rė Če­pai­tie­nė

Or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

Ge­gu­žių kai­mo bend­ruo­me­nė at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čiui at­min­ti nu­ta­rė prie bend­ruo­me­nės na­mų pa­sta­ty­ti pa­mink­lą.

Ge­gu­žių kai­mo bend­ruo­me­nės pa­sta­ty­to pa­mink­lo idė­ja – ant ąžuo­lo po­sta­men­to gu­lin­ti at­vers­ta kal­ti­nė me­ta­lo kny­ga, ku­rią sau­go moks­lo ir ži­nių sim­bo­lis – ąžuo­li­nė pe­lė­da.