Naujausios
Paryžiečiai demonstruoja vienybę ir kavinėse
Prancūzų vienybė ir solidarumas Paryžiuje – apie tai pasakoja Paryžiuje studijuojanti ir gyvenanti šiaulietė smuikininkė Gabrielė Sližytė. Jos žodžiais, sėdėjimas kavinių terasose tampa pasipriešinimo simboliu, kad žmonės nebijo.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Jautė meilę ir solidarumą
Eilinis penktadienio vakaras, kai po repeticijų šiaulietė smuikininkė Gabrielė Sližytė, studijuojanti Paryžiaus Bulonės konservatorijoje ir Paryžiaus Sorbonos universitete, grįžo namo. Paryžiuje ji gyvena jau ketvirtus metus.
Kažkas iš draugų pusę vienuolikos vakare socialiniame tinklalapyje parašė žinutę, jog Paryžiuje vyksta susišaudymai. Gabrielė puolė ieškoti informacijos internete, pagrindinėse Prancūzijos žiniasklaidos svetainėse, bet be trumpo pranešimo nebuvo platesnės informacijos.
„Viskas vyko čia ir dabar, tačiau tuomet dar niekas nesuprato įvykių apimties. Po pusvalandžio pradėjo skambinti draugai, klausdami, ar viskas gerai, ar esu namuose. Buvo sunku pasakyti, kas dedasi. Iš pradžių net į galvą neatėjo, kad tai galėtų būtų teroro aktas“, – prisiminė G. Sližytė.
Tik šeštadienio rytą apėmė siaubas, supratus įvykių mastą ir tai, kad aukomis galėjo tapti bet kas: žmonės, sėdintys kavinėse, draugai, klausantys koncerto. Mergina džiaugiasi, jog visi jos bičiuliai saugūs ir sveiki.
„Vienintelis juntamas dalykas buvo rūpestis, meilė, draugiškumas, solidarumas. Visi norėjo vieni kitiems padėti. Ligoninėms paskelbus, kad trūksta kraujo donorų sužeistiesiems operacijoms atlikti, kraujo donorų atsirado tiek daug, kad ne visi norintys turėjo galimybę tai padaryti“, – pasakojo smuikininkė.
Patarta likti namuose
G. Sližytės nuomone, visuomet atsiranda žmonių, kurie kaltina tikėjimą kaip pretekstą žudyti. „Tai yra netiesa. Tai tik dingstis pateisinti žudymus vienai fanatiškai grupuotei. Koranas draudžia bet kokį žudymą. Niekas neturi teisės smerkti, būti teisėjais. Už šios religijos slepiasi milijonai nuoširdžių tikinčiųjų, kurie meldžiasi už nekaltai nužudytus žmones, kurie smerkia islamo grupuotę, prisidengusią jų religija“, – įsitikinusi šiaulietė.
Ji pabrėžia – Prancūzija yra viena tolerantiškiausių ir atviriausių šalių Europoje, iš kurios lietuviams reikėtų mokytis gerbti kitataučius, kitos rasės, religijos žmones. Lietuviai klausia, ar vietiniai smerkia kitataučius, kitatikius po tokių įvykių – gyvenant Prancūzijoje toks klausimas nekyla.
Šeštadienį dėl tragiškų įvykių buvo uždarytos mokyklos, universitetai, miesto bibliotekos, baseinai, kai kurios parduotuvės, prekybos centrai ir kavinės, atšaukti kultūriniai renginiai.
„Ne dėl baimės, bet dėl pagarbos žuvusiems“, – sako Gabrielė.
Buvo uždarytos kai kurios metro ir autobusų stotelės įvykio epicentre ir šalia jo – sumažinus žmonių srautus gatvėse buvo palengvintas darbas policijos pajėgoms tirti teroro aktus. Tą dieną Paryžiaus gyventojams buvo patariama likti namie, tačiau rytą G. Sližytei teko eiti į parduotuvę. Ji buvo atidaryta.
„Žmonės vedžiojo šunis, kai kas sportavo, sakytum, normalus šeštadienis. Mieste nebuvo jokios panikos, tik susikaupimas, tyla“, – atmosferą apibūdino mergina.
Sėdėjimas kavinėje – pasipriešinimo simbolis
Pasak jos, po sausio mėnesio įvykių, kai buvo nužudyti „Charlie Hebdo“ laikraščio žurnalistai, buvo aišku, kad smurtas tęsis.
„Tačiau ką tai reiškia? Ar reikia liautis gyventi, sėdėti kavinių terasose, eiti į kiną? Visi žino, kaip prancūzai moka mėgautis gyvenimu. Šalis vėl atsigaus, kaip atsigavo žiemą“, – neabejoja G. Sližytė.
Sekmadienio vakarą Notre-Dame katedroje buvo laikomos mišios aukoms pagerbti. Buvo sustiprinta apsauga, užtverta bažnyčios teritorija, mat mišiose turėjo dalyvauti svarbūs valstybės asmenys.
G. Sližytė pasakoja, jog prieš mišias, skambant gedulo varpams visame Paryžiuje, žmonės, net ir negalėdami patekti į katedros vidų dėl vietų trūkumo, rinkosi šalia jos, kad būtų visi kartu, atiduotų pagarbą aukoms, parodytų, jog yra nepalaužti. Tarp šių žmonių stovėjo ir Gabrielė.
„Sekmadienį žmonės sėdėjo kavinių terasose – dabar tai tapo pasipriešinimo simboliu, kaip sausio mėnesį rankoje iškeltas pieštukas, simbolizuojantis žodžio laisvę. Negali būti baisu važiuoti metro, išeiti į gatvę, atsisėsti kavinės terasoje. Buvo baisu įkaitų dramos liudininkams ir aukoms. Dabar nėra ko bijoti, mirtis ir baimė negali nugalėti prieš gyvenimą“, – mano G. Sližytė.
Ji įsitikinusi, jog kitų šalių palaikymas yra gražus solidarumo ženklas, tačiau jis lieka simboliu – dabar reikia realių veiksmų, kaip kovoti su terorizmu, tai gali padaryti tik susivieniję pasaulio valdantieji.
Asmeninė nuotr.
VIENYBĖ: Ketverius metus Prancūzijoje, Paryžiuje, gyvenanti ir studijuojanti šiaulietė smuikininkė Gabrielė Sližytė sako, jog po tragiškų teroristinių išpuolių jaučiama žmonių vienybė, savitarpio pagalba.
