Pasitinkant naujus Žmogaus ir Dievo metus

Pa­si­tin­kant nau­jus Žmo­gaus ir Die­vo me­tus

Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas Al­gir­das To­lia­tas ap­skri­ties po­li­ci­jos bend­ruo­me­nei Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re pri­sta­tė kny­gą „Žmo­gaus ir Die­vo me­tai“. Jo­je – ku­ni­go lai­ky­tų mi­šių už po­li­ci­ją ir vi­suo­me­nę me­tu sa­ky­ti pa­moks­lai.

Po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas Al­gir­das TO­LIA­TAS su­ti­ko pa­si­kal­bė­ti su „Šiau­lių kraš­tu“.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­moks­lų kny­ga

Pra­dė­jęs dirb­ti po­li­ci­jos ka­pe­lio­nu A. To­lia­tas kiek­vie­ną sek­ma­die­nį lai­kė mi­šias už po­li­ci­ją, vi­suo­me­nę. Į jį krei­pė­si vie­na bi­čiu­lių po­ra. Žmo­nės sa­kė, kad pra­dė­jo pyk­tis dėl iš­girs­tų pa­moks­lų. Pa­si­ro­do, abu ku­ni­go žo­džius su­pras­da­vo skir­tin­gai, to­dėl pa­pra­šė, kad ka­pe­lio­nas pa­ra­šy­tus pa­moks­lus skelb­tų vie­šai.

Ta­čiau pro­ble­ma bu­vo ta, kad A. To­lia­tas pa­moks­lų ne­ra­šy­da­vo, o prieš ei­da­mas į sa­kyk­lą pa­si­žy­mė­da­vo tik ke­lis es­mi­nius da­ly­kus, apie ku­riuos ke­ti­na kal­bė­ti.

Tuo­met drau­gai pa­pra­šė, kad ku­ni­gas sa­vo pa­moks­lus pra­dė­tų įra­ši­nė­ti, o kad bū­tų kur skelb­ti, A. To­lia­tui su­kū­rė jo in­ter­ne­ti­nę sve­tai­nę.

Vė­liau ka­pe­lio­nas su­lau­kė skam­bu­čio iš lei­dyk­los ir klau­si­mo, ko­dėl neiš­lei­džia sa­vo pa­moks­lų kny­gos? Lei­dyk­la pa­siū­lė iš au­dio­me­džia­gos pa­moks­lus per­ra­šy­ti ir taip iš­leis­ti kny­gą.

„Šia kny­ga es­ta­fe­tę per­duo­du jums, kad skai­ty­tu­mė­te, rea­guo­tu­mė­te, kur­tu­mė­te to­liau. Ant vir­še­lio ir yra pu­sė vei­do, kad ant­ra pu­sė bū­tų jū­sų“, – sa­kė Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas.

Mo­ky­tis at­leis­ti

– Jū­sų kny­go­je su­dė­ti pa­moks­lai skir­ti ne tik po­li­ci­jai...

– Tai kny­ga, skir­ta ir po­li­ci­jai, ir vi­suo­me­nei. Nes po­li­ci­ja be vi­suo­me­nės nie­ka­da neat­liks sa­vo mi­si­jos. Ši pa­moks­lų kny­ga tam, kad mes ga­lė­tu­me bū­ti vie­nin­gi ku­riant dva­sin­gu­mą ir tar­pu­sa­vio pa­gar­bą.

– Trūks­ta mums to?

– Ma­nau, dva­sin­gu­mo ir pa­gar­bos nie­ka­da ne­bus per­ daug. Dva­sin­gu­mas ša­lia mū­sų tu­ri bū­ti kas­dien, ir jei­gu kas­dien jo neat­nau­jin­si... Apie tai ir kny­ga – kad mes tu­ri­me kaž­kam nuo­la­tos at­leis­ti, kaž­ko at­si­pra­šy­ti, kaž­ką iš­girs­ti, su­pras­ti.

Ar mes pa­kan­ka­mai ge­rų žo­džių vie­nas ki­tam pa­sa­ko­me? Pa­sa­ko­me. Bet ga­lė­tu­me jų pa­sa­ky­ti kur kas dau­giau. Vi­są lai­ką, kas­dien. Sa­ky­da­mi ir gir­dė­da­mi ge­rus žo­džius ir mes pa­tys juk kei­čia­mės – au­ga­me, kas­kart la­biau su­pran­ta­me su­bti­ly­bes, kas­kart la­biau pa­žįs­ta­me.

Tas „dau­giau“ sa­ky­ti... Ma­nau, ne­rei­kė­tų ly­gin­ti – dau­giau, ma­žiau. Rei­kė­tų sa­ky­ti tiek, kiek ga­li. Pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą. Juk neį­ma­no­ma duo­ti dau­giau, ne­gu tu­ri. Jei la­bai per­si­steng­si, tai jau ga­li tap­ti ne­nuo­šir­du.

Be abe­jo, vi­sa­da rei­kia ieš­ko­ti nuo­šir­du­mo. Tai tas pa­ts, kas su, pa­vyz­džiui, mankš­ta ar­ba mo­kyk­la. Juk jei­gu mo­ki­niai į mo­kyk­lą ei­tų tik ta­da, ka­da nuo­šir­džiai no­ri, jie grei­čiau­siai nie­ka­da nei­tų.

Va­di­na­si, kaž­kur rei­kia pa­si­steng­ti... Ta­čiau jei ge­rus žo­džius sa­ky­si­me tik pri­vers­ti,  lyg su bo­ta­gu, bi­jau, kad re­zul­ta­to ne­bus.

– Lai­ko­tar­pis da­bar toks: sku­bam, le­kiam, ne­spė­jam, sa­vai­tė po sa­vai­tės, me­tai po me­tų... Kaip su­sto­ti, kaip ras­ti komp­ro­mi­są su sa­vi­mi?

– La­bai gra­žus vie­no vie­nuo­lio po­sa­kis yra: „Di­džiau­sia šių die­nų pro­ble­ma ta, kad mes, kai sė­di­me, jau sto­ja­mės, kai sto­ja­mės, jau ei­na­me, kai ei­na­me, jau bė­ga­me.“

Kaip vi­sa tai pri­stab­dy­ti? Tai yra tik mū­sų ran­ko­se. Čia tin­ka dar vie­nas la­bai gra­žus po­sa­kis: „Die­vas mums šnabž­da mei­le, kal­ba są­ži­ne, šau­kia li­ga“. Kai mes kaž­ką pra­ran­da­me, kai mus su­kra­to, ta­da su­si­mąs­to­me. O iki tol lyg ir nė­ra rim­to po­rei­kio. Kol neat­si­ran­da klau­sy­to­jo mu­my­se, tas mū­sų su­sto­ji­mas bus la­bai frag­men­tiš­kas ar­ba tok­sai, ži­no­te, ne­nuo­šir­dus. O kai jau tik­rai rei­kia... Kai pa­ts gy­ve­ni­mas mus su­stab­do...

Ir kas nu­ve­da žmo­nes į baž­ny­čią? Bū­na vi­saip, bet daž­nai – tik­rai ne džiaugs­mas.

Vie­nas ra­šy­to­jas, su­ži­no­jęs, kad ser­ga ne­pa­gy­do­ma li­ga, pa­ra­šė la­bai gra­žų at­si­svei­ki­ni­mo laiš­ką, sa­ky­da­mas, kad jei­gu tu­rė­tų dar nors tru­pu­tė­lį lai­ko, dau­giau jo skir­tų su­tik­tam žmo­gui, pa­sa­ky­tų, kad jis yra gra­žus, ap­ka­bin­tų, nes gal­būt jį ma­to pa­sku­ti­nį kar­tą.

Sa­ky­ki­te, kas mums truk­do tai da­ry­ti da­bar? Juk nie­kas mū­sų ne­ve­ja. Mes pa­tys sau iš­si­ke­lia­me stan­dar­tus. Ne ­vel­tui yra po­sa­kis: „Nie­kas ne­ga­li ta­vęs pa­že­min­ti, jei­gu tu ne­si­lei­si pa­že­mi­na­mas.“ Ir iš­ties, ta­ve ga­li api­pil­ti pur­vais, bet jei­gu tu to ne­priim­si, sa­ky­si, varg­šas žmo­gus... Tad nuo ko vis­kas pri­klau­so? Gal nuo in­di­vi­dua­laus ap­si­spren­di­mo? Ir tai ne­tu­ri bū­ti tik žo­džiai, tai tu­ri įsi­kū­ny­ti. O tai rei­ka­lau­ja pa­stan­gų.

Siū­ly­čiau la­bai aiš­kiai nu­si­brėž­ti, ką gy­ve­ni­me no­ri pa­siek­ti, kad ne­bū­tų vis­kas abst­rak­tu, kad ne­bū­tų abst­rak­tus mū­sų dva­sin­gu­mas. Rei­kia vis­ką su­konk­re­tin­ti. Tar­ki­me, šią sa­vai­tę tu­riu ap­lan­ky­ti tą žmo­gų, pa­ra­šy­ti tiek laiš­kų, tam pa­skam­bin­ti... Už­sib­rėž­ti ge­ru­mo dar­bų pla­ną!

Sa­vai­tės pa­bai­go­je ga­li­ma per­žiū­rė­ti: ką pa­da­rei ir ko ne­pa­da­rei. Iša­na­li­zuo­ti, ko­dėl ne­pa­da­rei ir kaip pa­da­rei. Tai yra konk­re­tu. Ta­da ir ne­rei­kės baž­ny­čio­je muš­tis į krū­ti­nę, tie­siog sa­kant „esu kal­tas, esu kal­tas, esu kal­tas“.

– Jums, po­li­ci­jos ka­pe­lio­nui, grei­čiau­siai ten­ka bend­rau­ti ir su gy­ve­ni­mo vin­giuo­se pa­si­kly­du­siais, įsta­ty­mo ri­bas per­žen­gu­siais žmo­nė­mis.

– Sa­ko­ma, kad rei­kia at­skir­ti nu­si­dė­jė­lį nuo nuo­dė­mės. Ki­taip ta­riant, kad yra žmo­gus, ku­ris pa­da­ro nu­si­kals­ta­mą vei­ką, vie­no­kią ar ki­to­kią. Kaip ten be­bū­tų, mes vi­si esa­me su­kur­ti pa­gal Die­vo pa­veiks­lą.

Ti­kiu, kad kiek­vie­na­me mū­sų yra tas Die­vo pa­veiks­las. Tik klau­si­mas, ar tik­rai kiek­vie­nas su­ge­ba­me iki jo pri­si­bels­ti.

O ir ar rei­kia nuei­ti iki įka­li­ni­mo įstai­gos, kad pri­si­bels­tų iki sa­vęs, kad ras­tų Die­vą sa­vy­je? Tik­rai ne. Juk kiek­vie­nas mes ir taip esa­me įka­lin­ti: ir aš, ir jūs, ir jie. Kiek­vie­nas tu­ri­me ir sa­vo bai­mių, ir ste­reo­ti­pų, ir neat­lei­di­mą, ir aro­gan­ci­jos, ir pik­tu­mo, ir įsi­vaiz­da­vi­mų. Kiek­vie­nas mes esa­me sa­vaip įka­lin­ti.

– Tei­gia­te, kad rei­kia at­skir­ti nu­si­dė­jė­lį nuo nuo­dė­mės. Su­dė­tin­ga at­leis­ti tam, kuris pa­kė­lė ran­ką prieš ta­vo ar­ti­mą, atė­mė gy­vy­bę...

– Tai la­bai sun­ku. Net kal­bos nė­ra, kaip sun­ku. Bet pa­ban­dy­ti at­leis­ti rei­kė­tų jau vien dėl to, kad ne­šio­jant pyk­tį sa­vy­je – tai tar­si ry­ti žiurk­nuo­džius pa­čiam, no­rint nu­žu­dy­ti žiur­kę.

At­lei­di­mas yra tam, kad ga­lė­tum pra­dė­ti kvė­puo­ti. Ki­to ke­lio nė­ra. At­lei­di­mas ne­reiš­kia už­mirš­ti, už­merk­ti akis, to­le­ruo­ti. At­leis­ti – tai reiš­kia gy­ven­ti dėl išė­ju­sio žmo­gaus.

Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti my­li­mą žmo­gų. Ban­dy­ti su­vok­ti, kaip jis jaus­tų­si, jei­gu ma­ty­tų, ko­kios nea­py­kan­tos kan­ki­na­mas jūs gy­ve­na­te, juk ne gy­ve­na­te, o ken­čia­te. Jis no­rė­tų jus ma­ty­ti lai­min­gą, tę­sian­tį jo pra­dė­tus dar­bus.

Ant­ra ver­tus, neį­ma­no­ma at­leis­ti žmo­gui, ku­ris to ne­no­ri...

Prieš­ka­lė­di­nis lai­kas – tai pa­ts me­tas iš­si­kel­ti  nau­jus tiks­lus, gal­būt su­si­da­ry­ti ki­tų me­tų dvy­li­kos mė­ne­sių pla­ną, nu­si­brėž­ti ge­rų dva­sin­gų dar­bų pla­ną. Ta­da pra­dė­da­mi nau­jus Žmo­gaus ir Die­vo me­tus tik­rai bū­si­me ki­to­kie.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ku­ni­gas Al­gir­das To­lia­tas: „Da­bar pa­ts lai­kas iš­si­kel­ti sau nau­jus tiks­lus, su­si­da­ry­ti ge­rų dva­sin­gų dar­bų pla­ną.“

Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas Al­gir­das To­lia­tas: „De­ja, ne­re­tai su­sto­ja­me tik ta­da, kai su­stab­do pa­ts gy­ve­ni­mas.“