Pavojai Rusijoje atvedė į Lietuvą

Pa­vo­jai Ru­si­jo­je at­ve­dė į Lie­tu­vą

Ru­si­jos laik­raš­čio „No­va­ja ga­ze­ta“ ko­res­pon­den­tas Jev­ge­ni­jus Ti­to­vas Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je žval­gė­si ga­li­my­bių įkur­din­ti šei­mą.

Prie­žas­tis – dar­bas lei­di­ny­je, ku­ris ne­nuo­lan­kus ša­lies pre­zi­den­to Vla­di­mi­ro Pu­ti­no val­džiai, žur­na­lis­tui at­ro­do pa­vo­jin­gas gy­vy­bei, o min­tys apie atei­ties Ru­si­ją ver­čia emig­ruo­ti net val­di­nin­kus.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vy­tau­tas@skras­tas.lt

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kia žur­na­lis­ti­kos si­tua­ci­ja da­bar Ru­si­jo­je.

– Vie­na žur­na­lis­ti­ka – tai laik­raš­tis „No­va­ja ga­ze­ta“, ku­ria­me dir­bu de­vy­ne­rius me­tus, ir te­le­vi­zi­jos ka­na­las „Doždj“, taip pat ro­dan­tis ma­no fil­muo­tus re­por­ta­žus.

Vi­sos ki­tos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės yra ki­ta žur­na­lis­ti­ka. Da­lis jos mai­ti­na­si iš vals­ty­bės biu­dže­to, ki­tas iš­lai­ko ko­mer­ci­nės struk­tū­ros, susijusios su Krem­liumi. Va­di­na­si, už tai ma­žų ma­žiau­siai rei­ka­lau­ja­ma nuo­lan­ku­mo.

Mū­sų re­dak­ci­jos dar­bo kas­die­ny­bė – nu­švies­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas, val­džios ir jė­gos struk­tū­rų sa­vi­va­lę, de­mas­kuo­ti ko­rup­ci­ją.

To­kį dar­bą ly­di žur­na­lis­tų žmog­žu­dys­tės.

Nu­nuo­dy­tas Ju­ri­jus Šče­ko­či­chi­nas, ku­ris bu­vo laikraščio „No­va­ja ga­ze­ta“ vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­jas, Vals­ty­bės Dū­mos de­pu­ta­tas – Ko­vos su ko­rup­ci­ja ko­mi­si­jos na­rys.

Nu­šo­vė su mū­sų laik­raš­čiu bend­ra­dar­bia­vu­sią Aną Po­lit­kovs­ka­ją, žur­na­lis­tus Igo­rį Dom­ni­ko­vą, Anas­ta­si­ją Ba­bu­ro­vą.

Be­veik vi­si žu­di­kai li­kę lais­vė­je.

Mū­sų laik­raš­tis mir­ti­nai pa­vo­jin­gas.

– Ko­kiu tiks­lu at­va­žia­vo­te į Lie­tu­vą, Nau­ją­ją Ak­me­nę?

– Jums gar­bin­gai pa­sa­ky­ti? Ruo­šiuo­si bėg­ti iš Ru­si­jos, to­dėl at­va­žia­vau pa­žiū­rė­ti gy­ve­ni­mo. Kiek kai­nuo­ja būs­tas, mais­tas, trans­por­tas. Pa­žiū­rė­ti, kaip čia įsi­kū­rę mū­sų po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai.

Teo­riš­kai ruo­šiuo­si iš­si­ka­pa­no­ti, o ar pa­vyks pra­ktiš­kai?

No­riu ir ap­sau­go­ti šei­mą, už­tik­rin­ti jos atei­tį.

Tu­riu as­me­ni­nį pro­jek­tą blog'e. Vi­deo­ka­na­le „No­ga“ (pa­gal pa­va­di­ni­mą „No­va­ja ga­ze­ta") kas sa­vai­tę per „You­tu­be“ pa­tei­kiu pro­gra­mą. Tad ir da­bar Lie­tu­vo­je nu­fil­ma­vau so­cia­li­nį re­por­ta­žą. Apie Vil­niu­je ke­tin­tą nu­griau­ti pa­sta­tą, dėl ku­rio ar­chi­tek­tai su­ren­gė pro­tes­tą. Te­ma su­si­ju­si su pa­na­šio­mis Ru­si­jo­je. Vil­niu­je ap­gy­nė pa­sta­tą, Ru­si­jo­je – ne­pa­vyks­ta.

– Ko­kio­mis te­mo­mis pa­sta­ruo­ju me­tu ra­šė­te laik­raš­ty­je „No­va­ja ga­ze­ta“?

– Ra­šiau apie So­čio olim­pia­dos ba­zės sta­ty­bas.

Ne­se­niai va­žia­vau į Stav­ro­po­lio sri­tį, kur ak­tua­li is­la­miz­mo te­ma. Do­mė­jau­si, kaip trys is­la­mis­tai ban­dė su­sprog­din­ti vie­ną po­li­ci­jos būs­ti­nę. Iš as­me­ni­nių ar idė­ji­nių pa­ska­tų? Sup­ra­tau, kad iš idė­ji­nių. Prieš su­si­sprog­di­ni­mą is­la­mis­tai kal­bė­jo, jog Ru­si­jo­je vy­rau­ja di­džiu­lė ko­rup­ci­ja. Va­di­na­si, pa­ti vals­ty­bi­nė sis­te­ma iš da­lies pa­stū­mė­jo poel­giui, ko­kie bū­din­gi ra­di­ka­liam is­la­mui. Re­por­ta­že to­kią min­tį pa­brė­žiau.

Per­nai pir­mą kar­tą bu­vau Kry­me. Ma­nau, kad stiprėja vie­ti­nių gy­ven­to­jų di­de­lis nu­si­vy­li­mas. Jų kal­bos apie su­si­jun­gi­mą su sa­vo tau­ta, su im­pe­ri­ja – gal­būt gra­žu, ta­čiau tai bliūkš­ta, kai at­si­re­mi į rea­lius įvy­kius. Tam­pa ble­fu.

Uk­rai­na vie­ti­niams žmo­nėms su­teik­da­vo daug lais­vių. Tar­kim, pa­si­sta­tei na­mą, ir ga­li jo neį­for­min­ti me­tų me­tus. Da­bar to griež­tai rei­ka­lau­ja Ru­si­jos pa­skir­ta val­džia.

Kry­me įpras­ta, kad pri­va­čių skly­pų sa­vi­nin­kai sa­vo­tiš­kai už­gro­bę pa­jū­rį, at­si­tver­da­mi nuo ki­tų. Iš Mask­vos at­siųs­ti žmo­nės nors ir pa­kei­tė vie­ti­nį eli­tą, o pro­ble­mos ne­spren­džia – iš­lie­ka tvo­ros.

Da­bar do­miuo­si, kaip sta­to­mas til­tas į Kry­mą.

Ra­šiau apie Ku­ba­nės ko­lo­ni­jo­je nu­žu­dy­tą paaug­lį. Ru­sai bend­raam­žiai jį nie­ki­no, kam jis kal­bė­jo uk­rai­nie­tiš­ku ak­cen­tu. Te­ma su­kė­lė re­zo­nan­są ir Uk­rai­no­je.

Va­žia­vau ste­bė­ti Na­dež­dos Sav­čen­ko teis­mo po­sė­džio.

– Ar as­me­niš­kai esa­te pa­ty­ręs val­džios spau­di­mą?

– Gy­ven­da­mas Kras­no­da­re esu laikraščio „No­va­ja ga­ze­ta“ ko­res­pon­den­tas pie­ti­nė­je Ru­si­jos da­ly­je, jau­čiu Mask­vo­je esan­čios cent­ri­nės re­dak­ci­jos už­nu­ga­rį. Pak­raš­čiuo­se gu­ber­na­to­riams ar me­rams vien žo­dis „Mask­va“ yra aukš­čiau vis­ko.

Kai prieš ke­lio­li­ka me­tų dir­bau vie­ti­nė­je spau­do­je, pro­ble­ma bu­vo aki­vaiz­di. Bū­tent val­džia smau­gė „Va­ka­ri­nio Kras­no­da­ro“ laik­raš­tį. Sup­ran­ta­ma, kai jis fi­nan­suo­ja­mas iš biu­dže­to, tai tu­ri pa­lai­ky­ti val­džios po­zi­ci­ją. To­dėl iš prin­ci­po nė­ra net al­ter­na­ty­vių nuo­mo­nių.

– Kaip žur­na­lis­tas su­ge­ba iš­gvil­den­ti ak­tua­lią te­mą: ei­li­niams žmo­nėms gal ir­gi pa­vo­jin­ga pri­si­sta­ty­ti, pa­teik­ti fak­tus?

– Vi­sa­me pa­sau­ly­je spau­da yra lyg pa­sku­ti­nis tei­sė­jas. Kai žmo­gus nie­kur ki­tur ne­ran­da tei­sy­bės, ne­pa­de­da net teis­mai, pro­ku­ra­tū­ra, po­li­ci­ja, tuo­met krei­pia­si į ko­res­pon­den­tą. Kai sun­kios gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės ir ne­be­tu­ri ką pra­ras­ti. Tad ma­no he­ro­jai – nu­ken­tė­ję žmo­nės. Sa­vo­tiš­kai ne­be­tu­rin­tys ką ­pra­ras­ti. Tai yra man svar­bus mo­ty­vas steng­tis.

Ta­čiau la­bai sun­ku dirb­ti su val­di­nin­kais. Vil­niu­je pa­skam­bi­nau į mies­to sa­vi­val­dy­bę, pa­pra­šiau me­ro pa­ta­rė­jo in­ter­viu. Iš­kart pa­siū­lė su­si­tik­ti. Ru­si­jo­je taip neį­ma­no­ma, nes sis­te­ma biu­rok­ra­ti­zuo­ta.

Ten stip­ri bai­mė. Gat­vė­je su fil­ma­vi­mo ka­me­ra krei­pie­si į žmo­nes, ir dau­ge­lis bi­jo kal­bė­ti ar­ba šne­ka ne tai, ką gal­vo­ja. Lie­tu­vo­je ki­taip – žmo­nės ma­žiau bi­jo, neįž­vel­gia ag­re­si­jos pa­vo­jaus.

Kras­no­da­ro me­ri­jo­je pir­miau­sia pa­ma­tai ma­sy­vų užkardą. Pro jį praei­si tik pa­tei­kęs as­me­ni­nius duo­me­nis, tu­ri vyk­dy­ti drau­di­mą „Fil­muo­ti drau­džia­ma“. Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je spe­cia­liai įė­jau su įjung­ta ka­me­ra. Žiū­riu vaikš­to ap­sau­gi­nis. Klau­siu: „Ko­dėl ma­nęs ne­su­lai­ko­te, juk fil­muo­ju“. At­sa­kė: vis­kas nor­ma­lu, fil­muo­ki­te. Šį re­por­ta­žą pa­ro­dy­siu su­gre­tin­da­mas su to­kiu pat fil­ma­vi­mu Kras­no­da­ro me­ri­jo­je, kai priei­na­ma iki stum­dy­mo­si.

Mū­sų vals­ty­bė­je iš­kart ne­pa­tek­si pas val­di­nin­ką. Pir­miau pa­siū­lo­ma įveik­ti for­ma­lumų bar­je­rus. Jei lei­di­mas su­tei­kia­mas, daž­niau­siai ne iš­kart.

– Ko­kia Ru­si­jos atei­tis? Ar Lie­tu­va jos tu­ri bi­jo­ti?

– Iliust­ruo­ki­me te­ma iš ži­niask­lai­dos apie Vil­niu­je už­da­ry­tą ru­sų mo­kyk­lą. Tai lai­ko­ma svar­biu po­li­ti­niu klau­si­mu Ru­si­jo­je, taip pat ir V. Pu­ti­nui. Nors yra dau­gy­bė dip­lo­ma­ti­nių inst­ru­men­tų ru­sų tau­tiš­ku­mo iš­lai­ky­mo pro­ble­moms Lie­tu­vo­je  iš­spręs­ti, ta­čiau V. Pu­ti­nas ne­no­ri. Jis sie­kia kur­ti ag­re­sy­vius san­ty­kius su Lie­tu­va, to­dėl V. Pu­ti­nui nau­din­gas ru­sų mo­kyk­los už­da­ry­mas Lie­tu­vo­je. Ta­da ga­li­ma pa­lai­ky­ti jos, kaip prie­šo, įvaiz­dį – nes nu­skriau­dė ru­sus.

Ma­ne la­bai bau­gi­na Ru­si­jos atei­tis. Au­ga du ma­no vai­kai, tu­riu jais pa­si­rū­pin­ti.

Ru­si­jo­je dar ne­pra­si­dė­jo tik­ro­sios rep­re­si­jos. Tam inst­ru­men­tas ne­se­niai su­kur­tas – Na­cio­na­li­nė gvar­di­ja. Jai su­teik­ti di­džiu­liai įga­lio­ji­mai. Ga­li­ma šau­ti be įspė­ji­mo, esant ati­tin­ka­moms są­ly­goms. Tu­ri tei­sę iš­vai­ky­ti mi­nią, pa­lei­dę vilk­šu­nius. Tu­ri tei­sę įei­ti į bet ku­rį bu­tą ar na­mą. Bet koks teis­mas pa­tvir­tins Na­cio­na­li­nės gvar­di­jos veiks­mų tei­sė­tu­mą. A prio­ri. Be ga­li­my­bės gin­tis.

Pa­vo­jus vi­suo­me­nei ir mū­sų ži­niask­lai­dai. Ma­nau, kad si­tua­ci­ja taps pa­vo­jin­ga, kai pa­si­trauks V. Pu­ti­nas. To­dėl, kad nė­ra su­kur­tų de­ra­mų val­dy­mo pro­ce­dū­rų. Da­bar V. Pu­ti­nas as­me­niš­kai spren­džia pro­ble­mas.

Jau da­bar stip­rė­ja ne­tei­sė­tu­mo laips­nis. Dau­gė­ja sa­vi­va­lės. Tei­sė­tu­mas pa­kei­čia­mas ne­ra­šy­to­mis tai­syk­lė­mis. Bai­su. Vals­ty­bė taip ne­ga­li gy­vuo­ti.

O kai ji grius, nie­kam neat­ro­dys ma­ža. Gal ma­no pa­vo­jaus jaus­mas yra paašt­rin­tas. Bet ko­dėl iš Ru­si­jos bė­ga ir ki­ti? Net­gi val­di­nin­kai. Ar jie šiaip per­ka ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to Eu­ro­po­je, nors ofi­cia­liai ji va­di­na­ma blo­giu? Kai bū­tent to­kie Ru­si­jos žmo­nės pla­nuo­ja bėg­ti, tai – dvi­gu­bos mo­ra­lės vals­ty­bė­je po­žy­mis.

Ko­kio­mis prie­mo­nė­mis dar ga­li­ma pa­keis­ti si­tua­ci­ją? Žmo­ni­ja yra su­gal­vo­ju­si vie­nin­te­lį re­cep­tą – tei­sin­gu­mas.

Val­di­nin­ki­jos eše­lo­nai ne­si­trau­kia iš po­zi­ci­jų, o nė­ra su­kur­ta me­cha­niz­mų de­mok­ra­ti­niams po­ky­čiams.

V. Pu­ti­ną su­pan­čios gru­puo­tės įsi­vels į pjau­ty­nes, kai pra­si­dės ko­va dėl val­džios vir­šū­nių, lau­kia bai­su­mai. Gal ir dik­ta­tū­ra.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

KO­RES­PON­DEN­TAS: Ru­si­jos laik­raš­čio „No­va­ja ga­ze­ta“ ko­res­pon­den­tas Jev­ge­ni­jus Ti­to­vas Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je do­mė­jo­si, kaip čia bū­tų ga­li­ma pra­gy­ven­ti.

SKIR­TU­MAI: Jev­ge­ni­jus Ti­to­vas ste­bė­jo­si, kad Vil­niu­je ga­lė­jo į sa­vi­val­dy­bę įei­ti su įjung­ta ka­me­ra ir jam leis­ta fil­muo­ti.