Naujausios
Po mokytojo darbo kepure
Marius KATKUS
Rugsėjo 1-oji Lietuvoje — išskirtinė diena ir visuomenei, ir valstybei. Taip teigia Seimo narys Valerijus Simulik, pats dirbęs ir mokytoju, ir mokyklos direktoriumi. Kitose Europos Sąjungos valstybėse Rugsėjo 1-oji nėra šventė. Mokslo metai ten prasideda rugpjūty.
Pokalbis su V.Simulik — apie situaciją šalies švietimo sistemoje ir Šiauliuose.
Pirmiausia, nuoširdžiai sveikinu moksleivius, jų tėvelius, mokytojus su artėjančiais Mokslo metais. Sveikinu pačius mažiausiuosius, kurie rugsėjį keliaus į lopšelius-darželius. Puikiai suprantu, kad naujas mokymosi sezonas į šeimas atneša ne tik džiaugsmą, bet ir rūpesčius: kaip pasirengti mokyklai, kaip vaikams seksis mokytis, kas šiais metais laukia mokytojų? Vis dėlto tikiu, kad Mokslo metų pradžia — didelė šventė. Linkiu visiems neprarasti susikaupimo, žinių troškimo, kantrybės.
Kaip vertinate situaciją, nuolatines reformas švietimo sistemoje?
Situacija sudėtinga. Pradedant ikimokykliniu ugdymu, baigiant aukštosiomis universitetinėmis studijomis. Šalyje nuolat mažėja mokinių skaičius. Šio reiškinio priežastys visiems puikiai žinomos — emigracija ir gimstamumo mažėjimas.
Šiauliuose kasmet vidutiniškai į mokyklas ateina tūkstančiu vaikų mažiau, nei praėjusiais metais. Paradoksas, bet Šiauliuose trūksta vietų lopšeliuose-darželiuose. Prie savo gyvenamosios vietos darželyje vietą gauti nelengva. Šioje srityje Šiauliuose būtinos pertvarkos.
Nerimą kelia ir procesas, kurį aš vadinu vidurinių mokyklų naikinimo sistema. Nors garsiai kalbama apie naują kokybę, apie visiškai naują vadybą ir sistemą, realiai ji nėra nauja, o kopijuojama nuo kai kurių Vakarų Europos valstybių. Po vidurinių mokyklų naikinimo mokinys per visą mokymosi laiką — nuo pirmos iki dvyliktos klasės — dažniausiai priverstas pakeisti mažiausiai tris mokyklas. Tai didžiulis minusas. Labai sunku ugdyti vaikų šeimininkiškumo, bendruomeniškumo jausmą.
Norite pasakyti, kad mokiniams mokykla nebėra antrieji namai?
Būtent. Anksčiau ugdėme moksleivius savo mokyklos šeimininkais. Dabar — ne, nebeliko tęstinumo. Pedagogine prasme tęstinumas būtinas. Anksčiau mokyklos mokytojai žinojo vaiko, jo šeimos problemas. Žinojo, koks tas vaikas yra, kokios jo stipriosios, silpnosios pusės. Dabar vaikas po ketverių metų išeina į kitą mokyklą. Gerai, jei mokyklos, mokytojai tarpusavyje susisiekia ir bendrauja. Bet jei tos mokyklos toli, penktos klasės auklėtojas nėra toks aktyvus, kad važiuotų į kitą mokyklą domėtis dabartiniu savo auklėtiniu? Vaikas ateina į naują terpę, ir vėl viskas nuo nulio. Po ketverių metų — vėl tas pats. Sudėtinga ir vaikams, ir mokytojams. Mokytojai turi specialiai domėtis naujais mokiniais, važiuoti į kitas mokyklas, nors pagal pareigas tai daryti neprivalo.
Ir vaikai, ir mokytojai tampa situacijos įkaitais?
Taip. Apskritai įstatymai slepia labai daug mokytojo pareigų, už kurias nemokamas joks atlygis. Mokytojas yra ne tik ugdytojas, bet ir auklėtojas, atlieka kai kurias nepilnamečių reikalų inspektoriaus, socialinio darbuotojo funkcijas. Po mokytojo darbo kepure slepiasi labai daug darbų, už kuriuos mokytojams nemokama.
Antra, mokytojas turi tokį darbo krūvį, kad jam nelieka nei laiko, nei jėgų užsiimti papildomais darbais. Mokytojo darbo diena yra visiškai neapibrėžta nei laiko, nei darbo krūvių atžvilgiu. Siekiau ir siekiu, kad mokytojas, turintis 25 metų pedagoginio darbo stažą, galėtų išeiti į pensiją. Pavyzdžiui, Japonijoje yra net labai griežta tvarka: mokytojui, išdirbusiam 15 metų, nebeleidžiama dirbti mokytoju. Ir tai iš dalies suprantama: jei mokytojas dirba sąžiningai (o aš tikiu, kad absoliuti dauguma pedagogų dirba sąžiningai), nuoširdžiai ruošiasi pamokoms, dirba su vaikais, išsisemia per 15-20 metų. Žinoma, yra išskirtinių mokytojų, kurie turėdami ir 40-45 metų stažą sugeba dirbti kūrybingai. Nuoširdi pagarba Jiems. Bet tokių asmenybių yra vienetai.
Apskritai politinės struktūros — savivalda, ministerija, Seimas, Vyriausybė — turėtų galvoti apie švietimo sistemos likimą, ne paskubomis reformuoti ir griauti, o žiūrėti į ateitį ir kurti. Labai svarbu išsaugoti tai, ką turime gero. Mokyklose mūsų vaikai parengiami bene geriausiai Europoje. Apmaudu, kad aukštosios mokyklos nesiekia tų vaikų išsaugoti. Nemenkas būrys mokyklų absolventų išvyksta studijuoti svetur.
Kokias matote Šiaulių universiteto perspektyvas?
Universitetas sulaukė iššūkio. Arba radikalios reformos, arba atsiranda reali tikimybė po kelerių metų nunykti, būti prijungtam prie kito miesto universiteto. Neduokdie, kad taip atsitiktų, bet laiko reformoms — išties nedaug. Man, šiauliečiui, liūdna, kad kasmet mažėja valstybės finansuojamų vietų, universitetas netenka pozicijų aukštųjų universitetinių mokyklų fronte.
Turėtume labai rimtai, ypač politikai kartu su akademine bendruomene, permąstyti, kaip padaryti, kad Šiauliai liktų universitetinis miestas. Jei būsime nuolankūs, jei nesistengsime ieškoti sprendimų, pasekmės gali būti liūdnos. Labai daug kas priklauso nuo paties universiteto, jo Tarybos, nuo būsimo rektoriaus pozicijos.
Esu susipažinęs su kitų universitetų veikla, todėl galiu teigti, kad Šiaulių universiteto administravimo išlaidos yra per didelės. Turi būti ekonominis paskaičiavimas, kiek turi būti administracijos, kiek fakultetų, vadovų. Žinoma, būtina peržiūrėti studijų programas. Jei studijų programa nesurenka nė vieno norinčiojo studijuoti, reikia radikalių sprendimų. Žinau, kad tai sunkūs, nemalonūs sprendimai, bet jie būtini.
O gal regioniniai universitetai sąmoningai žlugdomi?
Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga.
Apie 70 procentų šalies mokyklų absolventų stoja į universitetus. Europoje — 30-40 procentų. Ten didžioji dalis baigusiųjų mokyklas siekia mokytis neuniversitetinėse, profesinėse mokyklose. Manau, kad toks procesas įvyks ir Lietuvoje. Tik apmaudu, kad Lietuvoje dirbtinai kišamasi į šį procesą. Mano galva, tai turi vykti natūraliai.
Drįstu daryti prielaidą, kad Lietuvoje regioniniai universitetai sąmoningai žlugdomi, o pakeliama ir skatinama kita mokymosi sistema. Universitetams priverstiniu būdu mažinamos finansuojamos vietos. Mokyklos turi konkuruoti programomis, mokymo kokybe. Valstybė neturėtų dirbtinai kištis į šį procesą, turėtų būti sudarytos visiems vienodos sąlygos veikti.
Kaip vertinate ketinimus uždarinėti Šiauliuose mokyklas?
Būtina viską labai atsakingai apsvarstyti ir tik tada priimti sprendimus. Senovės išminčiai sakydavo, kad ten, kur uždarinėjamos mokyklos, atidarinėjami kalėjimai. Kuo daugiau mokyklų uždarysim, tuo daugiau vaikų priglaus gatvė. O gatvės universitetai tikrai negailestingi. Mokyklas reikia uždaryti tik tuo atveju, kai jau nėra jokių kitų sprendimų.
Ištuštėjusiose mokyklose galima įkurdinti sporto mokyklas, kultūros įstaigas, plėsti vaikų užimtumo veiklą. Arenoje sporto mokyklos nuomoja patalpas už didelius pinigus. Iškelkim jas į tuštėjančias mokyklas. Ir privačiai kompanijai nereikės mokėti milžiniškų pinigų, ir mokyklos bus išsaugotos.
Būtina apsvarstyti galimybę jungti kelias mokyklas į vieną mokyklą ir taip mažinti administravimo išlaidas, o vaikams palikti galimybę mokytis kuo arčiau namų.
Džiaugiuosi, kad didesnė dalis mokyklų Šiauliuose jau šiemet bus renovuota. Liks tik kelios nesutvarkytos mokyklos. Būtų džiugu, kad kitų metų rugsėjį visų nerenovuotų mokyklų langai būtų pakeisti naujais. Vaikai turi mokytis šiltose patalpose.
Valerijus Simulik dažnai lankosi mokyklose, bendrauja ne tik su pedagogais, bet ir su moksleiviais. 2011-ųjų kovo pabaiga, respublikinis vaikų ir jaunimo muzikos festivalis „Paukščiai“, Šiaulių “Romuvos“ pagrindinė mokykla.
2011-ųjų pavasaris, Lietuvos televizijos projektas „ Ateities lyderiai“ . Su Šiaulių universiteto komanda ir žaidimo vedėju profesoriumi Alfredu Bumblausku.
Užs. Nr. 99006
